O čia tai bent 023

Juostažuvės – išskirtinės sandaros vėduokliažuvių (Laiupriformes) būrio žuvys. Tai – ilgiausios šiandien mokslui žinomos kaulinės žuvys. Didžiausių tirtų žuvų ilgis buvo 12 m, o svoris retesniais atvejais siekė 272 kg ar net 300 kg. Juostažuvių kūnas yra stamantrus, suspaustas iš šonų, 45 cm aukščio. Galvos priekis bukas, viršugalvis pusapvalis. Žiomenys priekiniai, plačiai prasiveriantys. Plaukiojimo pūslės neturi. Labai įdomi ir neįprasta kūno detalė yra šių žuvų viršugalvyje, kaktos vietoje, styro į priekį atstatoma vėduoklė. Tai išlavėjusių nugaros peleko stipinų dalis. Jie siekia iki 1 m ir yra standūs. Ilgos vėduoklės paskirtis nėra galutinai išaiškinta – greičiausiai ja žuvis lyti priešpriešinę aplinką. Siauri šoniniai pelekai taip pat labai ilgi, neretai siekia trečdalį kūno. Jie yra virtę savotiškais aplinkos čiuopikliais plaukimo krypčiai nustatyti. Panašios sandaros ir paskirties yra uodegos pelekas. Juostažuvių kūno paviršius nuklotas smulkiais žvynais, kurie žuvims suaugus nusitrina, šoninių linijų nematyti. (1 pav.)

Dauguma iš dabartinių rajų šeimų (tai yra kremzlinės žuvys) susiformavo dar prieš 150 milijonų metų ir per tą "savo amžių" mažai pasikeitė. Tačiau senoji ryklių giminė puikiai jaučiasi ir gerai sutaria su „šiuolaikiškesnėmis" – kaulinėmis žuvimis. Be to, rajos ir rykliai daug rečiau serga negu kaulinės žuvys. Jų fenomenalus imunitetas seniai domina mokslininkus. To susidomėjimo rezultatas ir kasmet atsirandantys vis nauji vaistai, sukurti ryklienos žaliavos pagrindu. Į kiekvieną naują preparatą žiūrima kaip į naują žmonijos gelbėtoją. (2 pav.)

Rajos gyvena ir gėlame vandenyje, ir jūrose, jos būna įvairaus dydžio: nuo nykštukinių – kelių dešimčių centimetrų skersmens – iki milžiniškų mantų, dažniausiai vadinamų jūrų velniais – pastarosios siekia 7–8 metrus pločio ir sveria iki pustrečios tonos! Dažniausiai rajos laikosi prie pat kranto, bet yra daugybė jų rūšių, gyvenančių 2500-2700 metrų gylyje. (3 pav.)

Visų rajų akys yra suploto kūno nugaros pusėje, o burna ir žiaunos – prie pilvo. Skirtingai nei kaulinės žuvys, rajų patelės apvaisinamos kūno viduje. Kai kurios rajos yra gyvavedės: savo besivystančius embrionus jos „maitina" ant gimdos sienelių esančių išaugų išskiriamu maistinguoju skysčiu, primenančiu pieną. Be gyvavedžių, esama ir rajų, kurios deda ant dugno kiaušinius – ne apvalius, o plokščius, kaip ir pačios mažytės rajos, kurios iš jų išsirita. (4 pav.)

Rajos oda yra tokia šiurkšti ir gruoblėta, kad tinka naudoti net vietoje švitrinio popieriaus... Šarvus iš kietos rajų odos dėvėdavo samurajai viduramžių Japonijoje. Dabar dantytą žuvų odą žmonės yra išmokę suminkštinti ir iš jos įsigudrino siūti batus, rankines, diržus, pinigines ir kitus aksesuarus. Batų pora iš rajų odos kainuoja ne mažiau kaip 800 dolerių. Gerai, kad tokių gaminių paklausa yra nedidelė, tad šio verslo aukomis tampa nelabai daug žuvų. (5 pav.)

Kai kurių rūšių rajos gali būti mirtinai pavojingos net žmonėms. Tarp tokių pirmauja dygliauodegės (lot. Dasyatidae, angl. Stingray). Jų kūnas plokščias, platus, su rykštės formos uodega. Uodegos nugarinėje pusėje yra nuo vienos iki keleto kietų, pjūkliškai dantytų nuodingų adatų. Gindamasi išgąsdinta raja staigiu ilgos uodegos mostu baisųjį "durklą" giliai įsmeigia į aukos kūną. Smūgio jėga ganėtinai didelė – nuo šios adatos neapsaugo ne tik rūbai, bet ir odiniai batai – ji juos perskrodžia kiaurai. O dėl dantytų kraštų "adata" patikimai įstringa žaizdoje. Bet ir tai dar ne viskas: palei spyglio kraštus vingiuoja du gilūs grioveliai, kuriais nuteka nuodai. Dygiųjų rajų "ginklus" senovėje Ramiojo ir Indijos vandenynų salų gyventojai, indėnai, malajiečiai ir Australijos aborigenai naudodavo savo strėlių antgaliams. Nuodai labai stiprūs – kūną žaibiškai perskrodžia skausmo banga, kraujo spaudimas krenta, pradeda „mušti“ širdis. Žinomi atvejai, kuomet nuo tropinių dygliauodegių nuodų žmonės numirdavo. (6 pav.)

Elektrines rajas (Torpediniformes) senovės graikai vadindavo „narke" – „sustingdanti". Matyt, neatsitiktinai žodis turi tą pačią šaknį kaip ir „narkotikas". Elektrinės rajos aiškiai audrino senovės žmonių vaizduotę – jų atvaizdų aptinkama egiptiečių freskose, ant etruskų vazų, romėnų mozaikose. Galimybė generuoti elektros srovę, būdingą visoms raumenų ląstelėms, rajos savo evoliucijos metu sustiprino tūkstančius kartų. Kad apsvaigintų grobį ar apsigintų nuo priešų, jos gali paleisti 300 voltų įtampos išlydį, kurio metu sugeneruojama iki 30 A (!!!) elektros srovė. „Elektros šoko terapiją" dažnai išbando žvejai ir neatsargūs plaukikai, tačiau mirtimi pasibaigusių atvejų kol kas dar nėra užfiksuota. (7 pav.)

2013 m. pati seniausia nelaisvėje laikoma žuvis atšventė savo atvykimo į Čikagos Sheddo akvariumą 80-ąsias metines. Australinė dvikvėpė vardu Senelis (angl. Granddad) akvariume buvo apgyvendinta 1933 metais, Čikagos Pasaulinės parodos proga, ir buvo vienas iš didžiausių renginio traukos objektų. Australinės dvikvėpės (lot. Neoceratodus forsteri) priklauso vienplaučių dvikvėpių žuvų būriui. Kaip išduoda būrio pavadinimas, Senelis turi ne tik žiaunas, bet ir vieną plautį, leidžiantį jam kvėpuoti sausumoje. Stiprių pelekų pagalba žuvis gali „ropoti“ tarp išdžiuvusių ir vandens dar turinčių balų. (8 pav.)

Ramiajame vandenyne ties Aliaskos (JAV) pakrantės miestu Sitka žvejojęs amerikietis Henry Liebmanas pagavo milžinišką jūros ešerį. 104 cm ilgio žuvis svėrė 17,5 kg. Specialistų manymu, šio jūros ešerio amžius gali siekti 200 metų, taigi, amerikiečio laimikis gali būti pati seniausia žuvis Ramiajame vandenyne. JAV jūrų biologai dar nenustatė tikslaus šios žuvies amžiaus, bet daro prielaidą, kad jis gali siekti 200 metų, sakoma pranešime. Anksčiau pačiu didžiausiu jūros ešeriu, sugautu Ramiajame vandenyne, buvo 83 cm ilgio žuvis. Mokslininkų teigimu, jos amžius siekė apie 175 metus. H. Liebmano sugautos žuvies mėginiai išsiųsti į laboratoriją, kurioje bus nustatytas tikslus jos amžius. Patį laimikį H. Liebmanas išsivežė į Sietlą, kuriame gyvena. Šį milžinišką jūros ežerį, kuris, tikimasi, bus įrašytas į Guinnesso rekordų knygą, jis ketina iškimšti. (9 pav.)

Sulaukęs 155-erių nugaišo seniausias pasaulyje europinis ungurys, praneša švedų portalas "The Local". Mažame pietų Švedijos žvejų miestelyje Brantevike gyvenantis Tomas Čelmanas (Tomas Kjellman), šulinyje auginęs ungurį, jo neteko. Šiuo metu ungurys laikomas šaldymo kameroje, mat ekspertai nori įminti žuvies ilgaamžiškumo mįslę. Dėl ilgo gyvenimo šulinyje ungurio akys tapo neproporcingai didelės, manoma, jis galėjo patirti ir kitų neįprastų pokyčių. 1859-aisiais aštuonmetis švedas Samuelis Nilsonas (Samuel Nilsson) paleido ungurį į šulinį. Nuo to laiko žuvis tapo tikra knygų, dokumentinių filmų ir televizijos laidų žvaigžde Švedijoje. Mirusio ungurio šeimininkas T. Čelmanas dalinosi įspūdžiais apie savo augintinį ir negalėjo patikėti, kad šis išgyveno du pasaulinius karus. Manoma, kad kitam ungurio jaunikliui, taip pat gyvenančiam šulinyje, yra 110 metų. (10 pav.)