O čia tai bent 022

Nesenai Keiptauno poilsiautojai surado į krantą išmesta negyvą ryklio patelę. Jos pilvo viduje kažkas įtartinai judėjo. Kokia gi buvo staigmena, kai poilsiautojai prapjovė pilvą. Sunku patikėti, bet viduje rado 3 gyvus rykliukus, kurie toj pat buvo paleisti į vandenį. Žmogus turėjo veikti atsargiai, nes mažyliai gimsta su aštriais dantukais. Tikrai ne pats maloniausias įvykis, tačiau svarbiausia, jog jaunikliai išgelbėti. Tikimasi jie sėkmingai užaugs ir nekils minčių pulti žmonių. (1 pav.)

JAV mokslininkai pirmą kartą mokslo istorijoje pasitelkę echoskopą pažvelgė į nėščios tigrinio ryklio patelės (Galeocerdo cuvier) įsčias. „Popular Science“ rašo, kad modernios aparatūros pagalba labai aiškiai matomi ne tik 20 mažų rykliukų, bet ir jų nasrai. Tiesa, montažo metu rykliukų kontūrai buvo paryškinti. Kita vertus, net ir be tokio fotošopo akivaizdu, kad 3,5 m. ilgio ryklio pilve auga 20 „mažylių“ aštriais dantimis. Šis metodas pažangus tuo, kad anksčiau, norint ištirti šių ryklių nėštumo patologiją, mokslininkams tekdavo juos žudyti ir daryti skrodimą. O po tyrimo echoskopu ryklio patelė Emily paleista pasiplaukioti į vandenis. Toks akvaginekologinis tyrimas padės nustatyti, kur ryklio patelės keliauja gimdyti. Tokiu būdu tigrinius ryklius bus galima apsaugoti nuo kenkėjiškos žmogaus veiklos. Viena patelė gali išnešioti iki 80 mažylių. Šie rykliai pavojingi žmonėms, dažnai žvejojami dėl plaukmenų, odos ir kepenų. (2 pav.)

A.Vartonas žvejojo netoli Melvilio salos, šiaurinėje Australijos dalyje. Žvejyba buvo sėkminga, neilgai trukus meškeriotojui pasitaikė galimybė susikauti su dailia menke. Žuvis neilgai trukus pasidavė ir atsidūrė žvejo laive. Laimikio traukimą vyrai nutarė nufilmuoti, tačiau to, ką jie rado menkės pilve, nesitikėjo niekas. Vos po kelių sekundžių pažinties su Australijos vandenų gyventoją, A. Vartonas pastebėjo menkės gerklėje įstrigusią gyvatę. (3 pav.)

Žvejai gaudo šamus spiningais arba dugninėmis. Dugnininkai ant didelio jūrinio kablio mauna tokius egzotinius masalus, kaip gabalas pašvinkusios mėsos, negyvas balandis, svilintas žvirblis ir pan. Visgi toks užkandis mūsiškiams ilgaūsiams tikrai nepatinka, jie mieliau griebia didoką kuoją arba žaliąja varlę. Šamo burna labai didelė, tad tokie „kąsniai“ jam – kaip tik. Senesnėje literatūroje minimi atvejai, kai šamai griebdavo upe plaukiančius šunis, veršiukus, vaikus ir net bandydavo išplėšti iš rankų skalbiamą žlugtą. Vieno šamo pilve Rusijos žvejai rado plytą, pilną konservų dėžutę, stiklinį butelį, kelias blizges, monetų. (4 pav.)

Niekas nežino, kas slepiasi Rusijos taigos gilumoje. Yra pasakojama, kad čia iki šiol gyvena mamutai ir milžinai, panašūs į pirmykščius žmones. Šiuose rajonuose gyvena ir kiti paslaptingi gyvūnai, pavyzdžiui, milžiniškos lydekos-žmogėdros. Čiukčiai pasakoja istoriją, kaip lydeka suėdė jaunuolį, žvejojusį ant ežero kranto. Žmogėdrą pagavo gana originaliu būdu. Čiukčiai į ežero dugną nuleido ketverias roges, prikrautas elnio mėsos. Kai lydeka bandė praryti jauką, jos dantys įstrigo rogių nuolaužose. Prisireikė kelių vyrų ištraukti žuvį į krantą. (5 pav.)

2015 m. internetą drebina vaizdo įrašas, kuriame užfiksuoti du ekstremalai turistai, kurie nusprendė šiek tiek ne itin apgalvotai pasismaginti. Norėdami paplaukioti ant vandens, jie vietoje įprastų banglenčių nusprendė pasikinkyti bangininį ryklį. Vaizdo įraše galima aiškiai matyti, kaip du vyriškiai, tempiami valties, balansuoja ant didelio bangininio ryklio. (6 pav.)

Ilgai buvo manoma, kad unguriai atkeliauja neršti iš viso pasaulio į vieną Sargaso jūros vietą ir ten susimaišo tarpusavyje. Nauji duomenys rodo, kad tai tėra gražus mitas. Sargaso jūra yra žinoma, kaip svarbiausia ungurių neršto vieta. Žuvys čia atkeliauja neršti, o po to žūti iš Europos, Viduržemio jūros baseino ir JAV. Nuo trečiojo dešimtmečio buvo tikima, kad unguriai Sargaso jūroje atsitiktinai persimaišo. Bet genetikai, dabar ištyrę šias žuvis, sako, kad ilgą kelionę per Atlantą atlikę unguriai stengiasi likti kartu su savo „tėvynainiais“. Ungurių DNR ištyrę Kanados mokslininkai parodė, kad, pavyzdžiui, Baltijos ir Viduržemio jūros baseinuose gyvenantys unguriai vieni nuo kitų nemažai skiriasi genetiškai. Bet ungurių gyvenime dar lieka nemažai mistikos. Mokslininkai iki šiol nežino, kaip ungurių mailius atranda kelią atgal prie Europos krantų. (7 pav.)

Dar 2006 metais Europos Komisija paskelbė reglamentą, kuris numatė didžiausias leistinas teršalų normas žuvininkystės produktuose. Nustatyta, kokie švino, kadmio, gyvsidabrio kiekiai leistini žuvyje. Atsižvelgiant į žuvų rūšis, didžiausia leistina švino koncentracija yra 0,30 mg/kg drėgno produkto svorio, kadmio – 0,10-0,25 mg/kg drėgno produkto svorio, gyvsidabrio – 0,50-1 mg/kg drėgno produkto svorio. Nustatyta, kad daugiausiai sunkiuosius metalus kaupia prie dugno gyvenančios (giliavandenės) bei riebiosios jūrinės žuvys: kardžuvės, rykliai, tunai (šiose žuvyse dažniausiai aptinkama gyvsidabrio). Buriažuvės, ešeržuvės, Europinės lydekos, ežerų upėtakiai kaupia didesnius gyvsidabrio kiekius nei kitos žuvys. (8 pav.)

Anksčiau, dar veikiant atominei elektrinei, pavojaus zonoje buvo atsidūręs Drūkšių ežeras. Šiame vandens telkinyje buvo aušinami du Ignalinos atominės elektrinės reaktoriai, todėl į vandens telkinį galėjo patekti ir tam tikras kiekis sunkiųjų metalų. Utenos RAAD Visagino savivaldybės agentūros vedėjas Viktoras Ksenzovas patvirtino, kad anksčiau iš tiesų į ežero vandenį galėjo patekti tam tikras kiekis radionuklidų, tačiau atlikti to meto tyrimai rodė, kad tam, jog žmogus pasiektų leistiną šios medžiagos normą organizme, turėtų per metus suvalgyti per 300 kg žuvies, kas praktiškai neįmanoma. (9 pav.)

Paslaptingame vandenynų pasaulyje buvo aptikta, švelniai tariant, keista sąjunga – žuvytė ramiai sau gyvenanti svetimo padaro pilve, kuris, regis, dėl to nė kiek neprieštarauja. Fotografas Wayne MacWilliamsas panėrė į vandenį netoli Singerio salos Palm Byče (Florida) nieko nesitikėdamas, tačiau netrukus įamžino kadrą, kuris nemenkai sudomino internautus ir net mokslininkus. Jūros dugne vyras užfiksavo labai įdomų vaizdą – permatomą jūros gelmių būtybę, kurios pilve styrojo blizganti žuvis. Patyrę biologai Sara Matye bei Jeffas Milisenas, vis dėlto, rado paaiškinimą: „Priešingai nei atrodo, ši žuvis nėra suvalgyta. Ji šitaip slepiasi gaubtagyvio organizme. Besivystanti žuvytė šiuo dideliu „namu“ naudosis tol, kol bus pajėgi tamsiuose vandenyno gelmėse išgyventi pati“. (10 pav.)