O čia tai bent 014

Veikiausiai ne visi žvejai žino, kad lydekinių (Esocidae) šeimos žuvų gentyje yra net 5 rūšys. Galbūt mūsų meškeriotojai girdėję apie Amerikinė didžiąja lydeką arba maskinongą (Esox masquinongy), kuri gyvena Amerikos žemyne, tačiau vargu ar daug kas iš jų pasakytų, kad egzistuoja dar ir amerikinė raudonpelekė (Esox americanus), juodoji (Esox niger) ir amūrinė (Esox reichertii) lydekos. Kurios užauga didžiausios? Mūsiškės – t.y. europinės lydekos, kadangi mokslininkai teigia, jog jų svoris gali siekti iki 35 kg, ilgis – iki 1,5 m. Maskiningai atsilieka nedaug, nes jų maksimalus svoris gali būti iki 32 kg, tačiau mums įprastas lydekas pastarosios lenkia ilgiu – jis gali būti iki 1,8 m. O pati mažiausiai lydeka irgi gyvena Amerikoje. Tai – amerikinė raudonpelekė, kuri užauga vos iki 1 kg svorio, ją matote nuotraukoje. (1 pav.)

AB “Išlaužo žuvis” savo ūkyje veisia, augina Lietuvoje naują žuvų rūšį, kuri išsprendė tvenkinių uždumblėjimo problemą. Įsitikinę savo praktika AB „Išlaužo žuvis“ siūlo karpio-karoso hibridą. Tai natūraliai gamtoje sutinkama rūšis, kuri yra puikiausias karpio ir sidabrinio karoso gerųjų savybių derinys. Ši žuvis iš karpio paveldėjo augimo tempą ir dydį, o skonio savybes, atsparumą deguonies trūkumui ir ligoms iš karoso. Šie hibridai yra puikus mėgėjiškos žūklės objektas kaip ir karpis, tačiau skirtingai nei karpis neknisa dumblo, bei neardo tvenkinio krantų, vandens telkinys išlieka nedrumstas. Misdamas detritu (viskuo kas nukrenta ant dugno), neleidžia tvenkinyje formuotis dumblui. Pati geriausia savybė yra ta, kad suėsdama beveik viską, kas nusėda ant dugno, ji tvenkinį apsaugo nuo uždumblėjimo. Kitos detritu mintančios žuvys kaip lynas ir karosas, šį darbą daro kur kas mažiau efektyviai. (2 pav.)

Kai kurios gerai mums žinomos karpinės žuvys gali kryžmintis tarpusavyje natūraliai. Tai gali būti karpio ir sidabrinio karoso, karpio ir auksinio karoso, aukšlės ir raudės, plakio ir raudės, plakio ir kuojos, kuojos ir karšio, plakio ir aukšlės, plakio ir karšio hibridai. Kaip matote, plakis figūruoja daugumoje genetinių variacijų. Įdomu tai, jog kuoja ir raudė tarpusavyje nesikryžmina, nors mūsų žvejai linkę manyti kitaip – jie paprasčiausiai painioja dėl specifinių aplinkos sąlygų pakitusias kuojas (labai ryškūs pelekai, tamsi kūno spalva) su raudžių ir kuojų mišrūnėmis. Nuotraukoje matote karšio ir raudės hibridą (3 pav.)

Standartinis didelės meknės svoris siekia apie 2 kg. Tačiau Jakutijoje Lenos upėje galima pagauti meknių-monstrių. Ten sužvejojamos 5 kg meknės nieko nestebina. Bet ir Europoje būta tokių gigančių. Maždaug prieš šimtą metų Tverės apskrityje ir Baltarusijoje, kaip teigia išlikę senoviniai įrašai, buvo pagaunama irgi iki 8 kg sveriančių meknių. Veikiausiai tie 8 kilogramai jau yra maksimali šios žuvų rūšies riba, nes meknė paprasčiausiai ilgiau negali išgyventi. (4 pav.)

Taip vadinamos „taikiosios“ žuvys dėl pakitusių aplinkos sąlygų gali tapti plėšrūnėmis. Visų pirma tai susiję su staigiais to vandens telkinio, kuriame jos gyvena, mitybinės bazės pokyčiais. Taip pat pasiekusios optimalų dydį, kai kurios karpinių žuvų rūšys gali pamėgti ryti žuvų mailių. Visų pirma tai – raudės. Kanibalais (nes tokios žuvys paprastai neskiria savo ir svetimų palikuonių) gali tapti karšiai, plakiai, amūrai, plačiakakčiai, netgi sykai ir silkės. (5 pav.)

1967 m. Norilkos upėje (Taimyro pusiasalis) V. Kopyslovas pagavo vėgėlę, kuri svėrė 29,970 kg. Šis faktas yra užfiksuota oficialiai. Įdomu, kad tai buvo patinas. Pasak mokslininkų, vėgėlių patelės užauga didesnės nei patinai. Todėl visai įmanoma, kad, pagal nepatvirtintus duomenis, Sibire buvo pagauta 34 kg svorio ir 1,80 m ilgio vėgėlė. Bent jau taip teigė praeito šimtmečio Rusijos spauda. (6 pav.)

Mūsų meškeriotojams 10 kg sterkas būtų neįtikėtino dydžio laimikis. Tačiau didelių upių žemupiuose, dideliuose ežeruose pagaunama ir dvigubai didesnių egzempliorių. Kai kuriose šalyse užfiksuoti iki 20 kg sveriantys rekordiniai sterkai. Tačiau rusų žvejai iš to tik pasijuoktų. Pagal kai kuriuos šaltinius, Volgos upėje praeito amžiaus 6 – ajame dešimtmetyje kažkas neva sužvejojo 40 kg (!) sterką. Kadangi tuo metu išmaniųjų telefonų dar nebuvo, šis monstras taip ir liko tik rusų žvejų pasakojimas... (7 pav.)

Mūsų meškeriotojų rekordinės žuvys, palyginti su Rusijos, yra niekis. 1 – 2 kg ešeriai šioje šalyje užkimba dažnai, tik reikia žinoti kur juos gaudyti. Tarkim, Vakarų Sibiro vandens telkiniuose 4 – 5 kg ešerių sužvejoja ne vienas meškeriotojas net ir šiais laikais. Visgi, pats stambiausias buvo pagautas 1985 m. ir svėrė 6,5 kg. Deja, nei žvejo pavardės, nei tikslios pagavimo vietos niekas neįvardijo. Bet už tai Tiumenės srityje 1996 m. Nikolajaus Badymero ištrauktas 5,965 kg rainuotasis ligi šiol laikomas oficialiu Rusijos rekordu. (8 pav.)

Rusija – stebuklų šalis. Ten netgi pūgžliai užauga beveik iki kilogramo. Na, ne visai, tačiau kai kuriuose Sibiro vandens telkiniuose iki pusės kilogramo sveriančių pasitaiko neretai. Oficialus rekordas – 750 g, tos žuvies ilgis buvo 50 cm. (9 pav.)

Europinio kiršlio rekordinis svoris siekia 6,7 kg. Stambiausi sibiriniai kiršliai plaukioja Žemutinės Tunguskos upės intakuose ir Taimyro ežeruose. Sakoma, kad ten pagaunami iki 3 kg sveriantys šios žuvų rūšies atstovai. Didžiausias mongolinis kiršlys buvo pagautas Choton-Nuro ežere (Šiaurės vakarų Mongolija). Jis svėrė 2,5 kg, žuvies ilgis buvo 64 cm. Beje, kiršliai yra 7 rūšių, tad nenustebkite, kad skiriasi ir jų dydžiai bei išvaizda. Negana to, sibirinis kiršlys skirstomas dar į 7 porūšius. Nuotraukoje matote sibirinio kiršlio porūšį baikalinį kiršlį. (10 pav.)