Nutrinkime sterkui nugarą. Pirma dalis
Poroloninės žuvelės kai kuriose ryčiau esančiose Europos šalyse yra populiarus masalas. Gal labai nesigilinsiu kuriose, bet pasak žvejybinės legendos, bene prieš keturiasdešimt metų kažkoks nežinomas meškeriotojas, pritrūkęs masalinių žuvelių, ant kabliuko užkabino atsitiktinai į žūklę atsineštą kempinės atraižėlę ir pagavo ne ką prasčiau nei būtų žvejojęs gyvu masalu.
Šio eksperimento rezultatai žaibo greičiu apskriejo aplinkinius kaimus, po to žvejybiniu telegrafu pasiekė didmiesčius, dar vėliau žinia „peržengė“ kitų šalių sienas ir jau po kelerių metų poroloninės žuvelės tapo įprastu sterkų bei lydekų viliokliu. Nors, atvirai pasakius, labai didelio populiarumo visur nesulaukė, nors spiningavimo „kempinėlėmis“ technika per tą laiką ištobulėjo ir tebetobulinama iki šiol. Reikėtų gal akcentuoti, kad dalis žvejų į šiuos masalus žiūri su nepasitikėjimu, o nemažai jų netgi pasišaipo.
Pas mus lietuvaičiai spiningautojai porolonu irgi beveik negaudo. Pažįstu vos keletą žvejų, kurie šiuos masalus yra išbandę „nuo iki“, tačiau visgi pirmenybę atiduoda silikoniniams riperiams ar tvisteriams. Įdomiausia, jog eksperimentai buvo tikrai sėkmingi, kartais ne prastesni ar net geresni nei spiningaujant guminukais, bet dėl nežinomų ar nepaaiškinamų priežasčių poroloninės žuvelės taip ir liko tik egzotiniu viliokliu.
Nepadėjo ir kažkada žurnale „Žūklė“ ta tema publikuoti straipsniai, nors suprantama, tai tebuvo pasidalijimas mintimis, gaudančių poroloninėmis žuvelėmis žvejų pastebėjimai ir niekas neragino mūsų spiningautojų rinktis būtent tokius masalus.
Kaip bebūtų, tačiau vis dar yra pas mus tokių vilioklių gerbėjų, jų pažįstų mažiausiai tris (kalbu apie gaudymo tokiais masalais asus). Ir šie spiningautojai ligi šių dienų kartais prisimena tuos laikus, kuomet „kempinėmis“ nušluostydavo nosį daugeliui savo kolegų, pakankamai sėkmingai žuvauja ir dabar.
O tai, jog spiningauja gerokai rečiau – yra viena esminė priežastis. Jei įdėmiai skaitysite straipsnį, suprasite, kad porolono savybės panašios į plaukiančio silikono savybes, tad visa tai, kas parašyta apie tuos senovinius masalus, tinka ir kai kuriems dabartiniams guminukams.
Nors kodėl „senovinius“? Panaršęs po internetą aptikau ir mūsų žūklės parduotuvėse parduodamų poroloninių vilioklių, kurie gaminami, reikia suprasti, masiniu būdu. Importuojami ar daromi pas mus, nesigilinau.
Ir dar vienas dalykas, kuris porolonines žuveles priartina prie nūdienos. Kuomet atsirado pirmieji tokio tipo masalai, teko skaityti, kad kai kurie žvejai juos įtrindavo šviežios žuvies krauju arba gleivėmis, neva tai pagerindavo kibimą. Šiais laikais poroloną spiningautojai kartais prisodrina plėšrūnėms skirtais specialiais atraktantais, nes, kaip žinia, ši medžiaga ilgai išlaiko (sugeria) kvapą ir skonį.
Nepulsiu diskutuoti apie žvejų psichologiją – straipsnis ne šia tema. Tiesiog pamėginsiu priminti tai, kas buvo jau seniai rašyta, gal pateiksiu kokių nors naujų minčių, žodžiu, pasistengsiu plačiau pakalbėti apie poroloninių žuvelių perspektyvas spiningaujant.
Kas yra porolonas, manau, aiškinti nereikia. Kad tai beveik nulinio plūdrumo medžiaga, taip pat žino visi. Būtent ši savybė ir yra pagrindinis jos privalumas, nes grimzdamas poroloninis masalas atrodo be galo natūraliai, kaip, beje, ir ramybės būsenoje. Pastarąjį veiksnį derėtų itin pabrėžti. Besirausianti dugne žuvelė paprastai stovi galva žemyn, jos kūnas pasviręs gana dideliu kampu, kartais visiškai vertikalus dugno linijai.
Prieš porą dešimtmečių nė vienas masalas, išskyrus pagamintą iš porolono, negalėjo nejudėdamas išbūti tokioje padėtyje, o dabar, kaip minėjau, yra neutralaus plūdrumo arba plaukiantis silikonas. Apie suspending tipo voblerius ir panašius masalus nekalbu, tai viliokliai iš kitos „operos“, nes gaudymo jais technika smarkiai skiriasi.
Jei yra bent menkiausias vandens judėjimas, poroloninė žuvelė sąlyginės ramybės būsenoje (nejudinama žvejo), prilaikoma ant dugno gulinčios ofsetinės galvutės, lėtai linguoja. Nevienalytėje srovėje jos judesiai gali būti apskritai nenuspėjami – taip, kaip nenuspėjami ir besiknaisiojančios po dugną gyvos žuvelės veiksmai. Stovinčiame vandenyje toks masalas bus sustingęs, bet tam yra spiningautojas, kuris išgaus, jo manymu, patrauklius plėšrūnei judesius.
Beje, patys patraukliausi, kuomet masalas linguoja lėtai ir neišraiškingai, tačiau dėl to ne mažiau gundančiai, o galbūt ir daug natūraliau. Vėlgi tas natūralumas tėra abstrakti išraiška, nes aktyvios žuvelės būna šiltesniuoju metų laiku, taip pat plaukiodamos seklesnėse vietose, vangesni jų judesiai pastebimi gylyje (čia vyrauja kitos žuvų rūšys arba žvynuotosios į duobes suplaukia esant žemai vandens temperatūrai, staigiems slėgio pokyčiams).
Todėl išvada peršasi savaime – „kempinėlės“ efektyviausios šaltuoju metų laiku bei žvejojant gilesnėse vietose. O „topinis“ metų laikas yra lapkričio–sausio mėnesiai, tad į lydekų ir juo labiau sterkų žvejybos sezoną pagal mūsų taisykles tas laikotarpis pilnai „įsipaišo“.
Reikėtų dar pridurti, kad poroloną itin mėgsta sterkai, būtent jie, o ne lydekos yra „laimikiai Nr. 1“. Ir dar – toks masalas ypač našus spiningaujant tamsiuoju paros metu, ką veikiausiai galėčiau irgi susieti su tuo, kad sterkų pagaunama daugiau nei lydekų.
Visgi nereikia būti tokiems kategoriškiems ir porolonines žuveles griežtai priskirti pasyviųjų (kai kas sako, jog pačių pasyviausių) masalų tipui ir galvoti, kad jos tinkamos spiningavimui tik šaltame vandenyje ir vien duobėse. Anaiptol – per tuos dešimtmečius išrasti „žoliniai“ poroloninių žuvelių modeliai skirti žūklei seklumose, bandyta gaudyti viduriniuose vandens sluoksniuose su dvinariais masalais ar „kempinėlės“ ir strymerio hibridais, žvejojama į tvisterius panašiomis žuvelėmis.
Tikrai nesutikčiau su kai kurių spiningautojų teiginiais, jog pirminis modelis per keturiasdešimt metų beveik niekuo nepakito. Tada lygiai taip pat galima būtų sakyti, kad nei sukriukės, nei vartiklės, nei vobleriai irgi nesiskiria nuo savo pirminių variantų. Mano galva, porolonas po guminukų ir iš kieto plastiko pagamintų vilioklių yra trečioje vietoje pagal formų įvairovę. Blizgės jam neprilygsta nė iš tolo.
Paskaitęs įvairiuose užsienio forumuose atsiliepimų apie porolonines žuveles, priėjau išvados, kad spiningautojų nuomonės apie šiuos masalus yra labai prieštaringos. Svarbiausia, kad komentarai gana įtikinantys ir, reikia suprasti, jog rašyti patyrusių spiningautojų, bet jų žodžiai dažnai skiriasi kaip diena nuo nakties.
Suprantama, nė vienas tų žvejų neneigia porolono kibumo, tačiau į kai kuriuos, netgi esminius dalykus žiūri visiškai priešingai. Kita vertus, jei viskam yra paaiškinimai, tuomet netgi vienas kito neatitinkantys teiginiai bus teisingi vien todėl, jog žvejo tikėjimas savo naudojamo masalo efektyvumu esant tam tikroms aplinkybėms jau yra 50 procentų sėkmės. O likusią sėkmės dalį pabandysiu paanalizuoti pateikęs dvi visiškai priešingas nuomones.
1. Žuvelės forma iš principo nėra labai svarbi. Tai tiesiog pailgas, aptakus porolono gabalėlis, ne platesnis už prieš jį esančią švininę galvutę, vasarą – 6–8 cm, atšalus vandeniui – iki 10 cm ilgio. Žuvies uodeginio peleko forma nebūtina – į galą kempinė gali būti paprasčiausiai nusmailėjusi. Nugarinis ir analinis pelekai, kitos menkos detalės tėra laiko gaišinimas, kartais jie netgi išbalansuoja masalo darbą.
Spalvinti masalą taip pat nėra didelio reikalo – pakaks natūralios porolono spalvos. Nepastebėta, kad balta žuvelė būtų mažiau kibesnė už rudą ar žalia už geltoną. Galbūt galima šiek tiek patamsinti nugarėlę, bet daryti ar piešti kokias nors smulkesnes detales – tik veltui stengtis. Visa esmė – masalo vedimas, nes judesiai išprovokuoja grobuonį pulti daiktą, kuris savo dydžiu ir šiek tiek forma panašus į auką.
2. Poroloninę žuvelę reikia stengtis gaminti preciziškai, imituojant plėšrūnų mėgstamiausią maistą: kuojas, gružlius, aukšles. Ypatingą dėmesį atkreipti į uodeginį peleką, kadangi jis yra labiausiai grobuonis erzinanti kūno dalis. Pernelyg storas ir grubus pelekas nesuteiks labiau viliojančio žaidimo, plonas užlinks, be to, jį kaipmat gali nukąsti atakuojantis plėšrūnas.
Žiūrint iš viršaus masalas turi išlaikyti visas žuvies kūno proporcijas. Vasarą pageidautina siūlyti didesnius bei siauresnius masalus, žiemą – mažesnius ir platesnius, spiritiniais spalvikliais galima suteikti natūralią ar žuvų agresiją iššaukiančią egzotinę spalvą. Patys „einamiausi“, jei prasti kimba – gelsvai rusvi ir pilkai žalsvi natūralūs atspalviai.
Kuomet grobuonys aktyvūs – juos išprovokuoja ryškus žuvelių dažymas. Apsiniaukusią dieną arba dideliame gylyje geriau naudoti tamsesnius, saulėtą – šviesesnius masalus. Teigiamą efektą turi nupieštos akys, kurios viliokliui suteikia natūralumo.
Ir tai tikrai ne mano nuomonė, o tik keli vienas kitam prieštaraujantys apibendrinimai apie vieną ir tą pačią poroloninę žuvelę. Faktiškai svetimas mintis perpasakojau savais žodžiais. Taigi kokią iš tiesų formą poroloninei žuvelei reikia suteikti, kad plėšrūnė šiuo masalu susidomėtų?
Tai paaiškinsiu straipsnio tęsinyje. Ir ne vien paaiškinsiu, tačiau ir parodysiu (kažkiek pavyzdžių jau matėte), nes vienas ligi šiol tebegaudantis šiais masalais spiningautojas maloniai sutiko leisti nufotografuoti jo paties darytus vilioklius. O kad jie aktyviai naudojami, manau, niekam nekils abejonių pažiūrėjus į nuotraukas.
Bus daugiau.
Romualdas Žilinskas
