Nutrinkime sterkui nugarą. Antra dalis

Dideliuose gyliuose spalva galbūt ir neturi didelės įtakos – sterkas ar lydeka mato judantį (reikia pabrėžti – judantį kiek įmanoma natūraliau ir skleidžiantį gyvai žuviai artimus virpesius) objekto siluetą ir to dažniausiai pakanka, kad ryžtųsi jį atakuoti. Taip pat nutinka ir drumstame vandenyje (pavasarinis polaidis, užsitęsusios rudeninės liūtys ir panašiai).

Šios nuomonės šalininkai netgi nekreipia dėmesio į galvutės dydį bei formą, kuri greičiausiai visiškai neatitinka vientiso masalo, kaip žuvies, vaizdo. Čia galvutė suprantama kaip gramzdas, kaip detalė, padedanti toliau užmesti porolono atraižą su sąlyga, jog konkretus jos svoris ar forma netrukdys, o tiksliau – padės reikiamai „žaisti“ masalui. Viskas labai logiška.

Oponentų prieštaravimai ne mažiau pagrįsti. Žiemą arba, atvirkščiai, vasarą bei ankstyvą rudenį vanduo telkiniuose pakankamai skaidrus, kad plėšrūnės sugebėtų iš arti įžiūrėti lėtai judančios ar ramybės būsenoje esančios aukos formą. Anot jų, net ir smulki detalė gali būti tas mažytis žingsnelis, kurio pritrūksta iki galutinės sėkmės.

Atskiruose vandens telkiniuose plėšrūnės įpratusios medžioti konkrečių rūšių žuvis ir kažkas „svetimas“ joms gali būti nelabai priimtinas. Be to, kiekvienoje baloje tos pačios rūšies žuvys gali būti skirtingų atspalvių, kurie kinta visą parą pagal tai, koks apšvietimas ar net fizinė žvynuotosios būklė.

Taip, judesiai svarbūs, bet jei pridėtume ir kitus veiksnius, įmanoma gauti tobulesnį masalą. Provokuojančios nenatūralios spalvos irgi reikalingos norint atkreipti grobuonies dėmesį ne vien masalo judesiais, bet ir vizualiai esant prastoms matomumo sąlygoms arba kai plėšrūnas puola masalą ne kaip auką, bet kaip jį suerzinusį daiktą. Vėlgi kruopštus masalo gaminimas (porolono karpymas, dažymas ir t. t.) yra būdas pasireikšti žvejo individualumui, tai saviraiška, suteikianti pasitikėjimo jo gaminiui. Prisiminkite: jei tiki, daug daugiau šansų, jog ir pagausi.

Svarbiausia, kad abiejų teorijų propaguotojai pateikia iš savo praktikos pavyzdžius, kuriais netikėti sunku. Nors aš priklausau antrajai meškeriotojų grupei jau vien pagal savo charakterio ypatumus – mėgstu eksperimentuoti, be to, patinka, kai masalui suteiki kažką išskirtinio, bet šiuo atveju į viską žiūriu objektyviai.

Turėčiau skelbti lygiąsias, nes žvejybinė sėkmė daugeliu atvejų priklauso nuo veiksnių, kuriems pats žuvautojas negali daryti įtakos. Vandens telkinių ypatumai, metų bei paros laikas, galiausiai pats džigavimo stilius (elementari pauzių trukmė) gali nusverti svarstyklių lėkštelę ir į vieną, ir į kitą pusę.

Galbūt kiek painiau dėl masalų dydžių. Pirmieji spiningautojai siūlo didesniuosius modelius naudoti šaltuoju metų laiku. Tai suprantama, nes tada plėšrūnės ne tokios aktyvios ir mieliau griebia stambesnį kąsnį, taupydamos savo energiją. Antrieji atvirkščiai – žiemą gaudo mažesniais modeliais. Kodėl – neradau racionalaus paaiškinimo.

Tačiau pats gamindamas porolonines žuveles supratau, kur šuo pakastas. Porolonas – ne popierius ir norint iškarpyti masalą, kiek galima panašesnį į tikrą žuvį, tenka apsiriboti tam tikrais jos dydžiais. Mikrožuvelės iš porėtos medžiagos tikrai neiškirpsi. Stengiantis išlaikyti konkrečios žuvelės proporcijas mažesniosioms tenka taikyti, tarkim, kuojų, bet ne aukšlių, karosų, bet ne gružlių formas, t. y. aptakesnes ir storesnes. Beje, galima pasidaryti ir varlę, bet čia jau teks įdėti daugiau darbo.

Tokios formos masalas „žaidžia“ vangiau (ir vėlgi natūralu, nes kuoja bei karosas lėtesni už aukšlę ir gružlį), o šaltuoju metų laiku tai tik privalumas. Netgi poroloninė žuvelė, jei ji yra labiau ištęsta, plonesnė, geba vingiuoti agresyviau, ypač kai turi uodeginį peleką. O tai kaip tik tinka šiltesniajam metų laikui.

Tačiau šioje vietoje aš randu spragą. Argi negalima iškirpti 10, o ne 6 cm karosą, kuris vien jau dėl savo dydžio turėtų būti kibesnis šaltame vandenyje? Matyt, čia turėjo reikšmę minėti veiksniai, kuriems meškeriotojas negali daryti įtakos – bandymai buvo atliekami ten, kur tuo metu plėšrūnės mieliau griebė mažus, bet ne didelius masalus. Vėliau tai galėjo tapti tiesiog įsitikinimu, kad būtent tokio dydžio žuvelės šaltame vandenyje kibesnės. Bet tai tik mano spėlionės.

Kol kas šiame rašinyje apsiribojau vien teorija ir įvairiausiomis versijomis ir palyginimais, o dabar pereisiu prie praktinių dalykų. Pirmiausia reikėtų pakalbėti apie poroloną – medžiagą, iš kurios galbūt jūs ruošitės gamintis masalus.

Porolono gauti tikrai nekils problemų, visgi atkreipkite dėmesį, kad jo porėtumas bei minkštumas gali būti labai skirtingas. Nejučia jį palyginau su silikonu, iš kurio pagaminti riperiai bei tvisteriai turi skirtingas savybes, priklausančias nuo įvairiausių medžiagos priedų. Skirtingų firmų masalai bus nevienodai tamprūs ir minkšti.

Porolonas lygiai taip pat – net jei jo poros bent jau vizualiai vienodos, dar nereiškia, kad jis bus to paties plūdrumo ar kietumo. Tai nėra vienalytė medžiaga, todėl ir gamintojai primaišo bala žino kokių sudėtinių dalių, kas ir lemia visas porolono savybes, o dažnai net ir spalvą. Anksčiau buvo paprasčiau – gelsva ar balta kempinė kūnui trinti, tad rinktis nelabai yra iš ko.

Dabar porolonas (ar koks nors panašiomis savybėmis pasižymintis jo pakaitalas) gali būti pritaikytas kokiai nors siaurai sričiai ir turi itin specifinę sandarą. Todėl prieš eidami į žūklę masalą pamirkykite bent jau kibire su vandeniu – gal jis pernelyg plūdrus arba prisisiurbęs vandens neišlaiko net kabliuko svorio ir virsta ant šono.

Teoriškai kuo mažiau porėtas porolonas, tuo jis plūdresnis. Bet, kartoju, šiais laikais tai gali būti tik teoriškai. Tankų poroloną lengviau karpyti norint išgauti optimalias masalo formas, jis mažiau ir plyšta, lengviau klijuojamas. Pastarojo veiksmo gaminantis masalus jums būtinai prireiks.

Pirmiausia žirklėmis iškerpama norima žuvelės forma, vėliau jos papilvėje skustuvu prapjaunamas plyšys, į kurį įstatomas kabliukas, ir užklijuojamas. Geriausiai tam tinka greitai džiūstantys vandeniui atsparūs klijai, tačiau visą procedūrą atlikite švelniai, ilgai nelaikykite stipriai suspaudę pirštais, nes porolonas prilips prie odos ir atplyš.

Jau po pusvalandžio galite (jei, žinoma, norite) dažyti masalą spiritiniais spalvikliais. Kabliukas įtaisomas arčiau žuvelės priekinės dalies, ne toliau kaip iki vidurio jos kūnelio. Kilpelė paliekama išorėje, kad galima būtų žiedeliu ją sujungti su ofsetine galvute. Dvišakis kabliukas daug rečiau kliūva (jo galai užriesti į viršų).

Jei kabliukų gyliai prispausti prie masalo šonų, tokia žuvele galima drąsiai spiningauti tarp žolių. Porolonas gana minkštas, tad vilioklį sugriebus plėšrūnei jis įdumba ir kabliuko gyliai „apsinuogina“. Čia kažkas panašaus į tą atvejį, kuomet gaudome silikoniniais masalais, kurie pamauti ant ofsetinių kabliukų – principas toks pats.

Visgi naudojant dvišakius kabliukus rezultatyvių pakirtimų 2–3 kartus mažiau nei gaudant trišakiais. Pastarieji įstatomi į žuvelės pilvą taip, kad du gyliai perdurtų masalo šonus, o trečiasis stirksotų jos apačioje. Kai spiningaujama mažai šiekštuotose vietose, šis gylis netrukdo. Vienšakis kabliukas mažiausiai tinka, nes masalas su juo kartais išsibalansuoja (ima vartytis į šonus), be to, būna dar daugiau „tuščių“ kibimų.

Galima pasigaminti dvinarių poroloninių žuvelių, kurios „žaidžia“ daug agresyviau (priešingai nei dvinariai vobleriai) ir yra perspektyvios netgi žvejojant viduriniuose vandens sluoksniuose traukiant masalą tolygiai. Šiuo atveju fantazijai ribų nėra ir į uodeginę dalį galima įtaisyti žąsies plunksnų uodegėlę, siūlų ar liurekso kuokštelį ir panašiai. Antroji dalis gali būti tiesiog dirbtinė muselė.

Tačiau toks masalas turi atlikti tikrąją savo paskirtį, t. y. galvutei nuskendus ant dugno stovėti tam tikru kampu, nes kaip ne kaip plunksna yra plūdri. Kita vertus, nereikia apkrauti uodegos kokiais nors blizgančiais siūlais (pastarieji priešingai – yra sunkūs, juolab įmirkę), nes ramybės būsenoje uodeginė žuvelės dalis tiesiog nulinks žemyn, ypač jei gaudoma upėje arba net ir tvenkinyje, kur juntama tėkmė.

Taip pat antroji žuvelės dalis turi būti mažesnė ir trumpesnė už pirmąją. Beje, į antrąją dalį geriau įtaisyti vienšakį nei dvišakį ar trišakį kabliukus, kadangi pastarieji metimo arba animuojant šį masalą „pasigauna“ valą.

Tarpusavyje jos jungiamos žiedeliu ar pasukus kilpelę vielos, ant kurios priklijuota pagrindinė poroloninės žuvelės kūno dalis. Kabliukas prie vielos prispaudžiamas taip, kad jo kilpelė sutaptų su vielos kilpa (kad būtų tvirčiau, papildomai apvyniojama plona vielute) – per jas abi perveriamas jungiamasis žiedelis. Konstrukcija tikrai nesudėtinga.

Galvutės („čeburaškos“) svoris priklauso nuo žūklės sąlygų. Tačiau ir jos formą reikia rinktis klasikinę – šratą. Iš šonų suplotos galvutės dugne gula ant šono ir dėl to žuvelė gali neišlaikyti vertikalios padėties. Ypač taip dažnai atsitinka, kuomet ofsetinė galvutė su kabliuku (ar dvinariuose masaluose su viela) jungiama tiesiogiai, t. y. be žiedelio.

Kadangi poroloninė žuvelė yra palyginti pasyvus masalas, tai rezultatyvią žūklę didele dalimi lemia spiningautojo sugebėjimas išgauti patrauklius jos judesius. Elementarus džigavimas, suprantama, irgi pasiteisina, tačiau tenka improvizuoti kaitaliojant pauzių trukmę, masalo pakėlimo aukštį, trūkčiojimų stiprumą, staigumą ir panašiai. Tiesiog reikia bandyti įsivaizduoti, ką tuo metu poroloninė žuvelė veikia po vandeniu ir kaip ji atrodo plėšrūnės akimis.

Džigaujama neprarandant kontakto su masalu, t. y. dirbama koto viršūnėle ir rite neatlaisvinant valo. Na, čia turbūt daug pasakoti nereikia – tokiu principu dabar spiningautojai gaudo su silikoninėmis lervomis, kuomet naudoja sunkesnes ofsetines galvutes arba galvakablius, panašus ir jig rig „trūkčiojimo“ principas.

Sukdami vien ritę nepajusime dalies kibimų arba per vėlai reaguosime į pakirtimą. Valas, be abejonės, bus pintas, nors tąsi monofilamentinė gija sušvelnina spiningo truktelėjimus ir masalas „žaidžia“ plastiškiau, kas neretai labiau patinka plėšrūnėms. Tačiau tokius dalykus galima kompensuoti pasirenkant atitinkamos akcijos spiningą ar taikant reikiamą spiningavimo techniką.

Nemanau, kad pradėjus žvejoti poroloninėmis žuvelėmis laimikiai pasipils kaip iš gausybės rago. Kaip ir visuomet spiningaujant teks ilgokai derinti judesius, pajusti masalo „žaidimą“, perprasti jį. Galiausiai juk reikės ir patikėti, kad kempinė tinka ne tik nugarai trinti.

Romualdas Žilinskas