Nugalėtojas būna tik vienas. Antra dalis
Dažnai, net ir nutrūkus žuviai, galima spėti, kas spurdėjo ant kabliuko, nes kiekvienos rūšies žvynuotoji turi tik jai būdingų elgsenos bruožų. Galbūt visu šimtu procentu ir nepataikysi, bet vis tiek yra kažkoks kiekvienos plėšrūnės veiksmų etalonas. Sakysim, pakirsta lydeka, kiek pasimuisčiusi apatiniuose vandens sluoksniuose, kyla į viršų. Stambus sterkas stengiasi būti prie dugno ir traukiamas kaskart vis tarsi dunksteli – tuo metu jis papurto galvą.
Šamas dažniausiai lekia labai greitai, paskui staiga sustoja ir pradeda itin smarkiai kratyti spiningą. Aš manau, jog jis tvirtai įsiremia į ką nors dugne, riečia savo kūną ir uodega daužo per valą – stengiasi iš nasrų išmušti įstrigusį kabliuką. Kartais ilgaūsiui tokie triukai pavyksta. O jei ne, tai ištraukęs plėšrūną gali matyti, kad jis būtent taip bandė išsivaduoti, – vilioklio trišakis įsmigęs į lūpas, o maždaug pusantrų metro valo atkarpa būna gleivėta.
Ūsorius irgi priglunda prie dugno, bet, skirtingai nei kitos žuvys, plaukia prieš srovę. Dėl to nukenčia jo greitis ir, nors šis plėšrūnas labai galingas ir ištvermingas, vis tiek galiausiai pavargsta. Su juo reikia elgtis pagarbiai, neskubinti įvykių, net jei ūsorius (o jis tai labai mėgsta) užlįs kur nors tarp akmenų. Tokiais atvejais valą vis tiek reikia laikyti įtemptą, raginant žuvį kilti galima ranka padaužyti per spiningo rankeną. Kadangi ūsorius juda prieš srovę, jį labai patogu traukti į valtį; žvejojant nuo kranto būna daug daugiau problemų.
Salatis, kaip ir šapalas, sprunka viduriniais vandens sluoksniais ar paviršiumi. Stiprūs abu atrodo dažniausiai tik pirmosiomis kovos minutėmis, atlaikius „presingą“ galima lengviau atsikvėpti. Su jais man nėra iškilę ypatingų rūpesčių galbūt dar ir todėl, kad šios žuvys neužauga tokios stambios, kaip šamas ar lydeka. Na, gal kiek kebliau yra kai kuriose neplačiose upėse, kur vietiniai šapalai įsigudrina nerti išilgai priekrančių žolės, o po to įlįsti į tankią augmeniją.
Meknė elgiasi irgi panašiai (ji bene silpniausia priešininkė), kadangi masalą dažniausiai griebia mažame gylyje, pakirtimo metu mėgsta šoktelėti iš vandens. Kartais taip daro ir šapalai. Tokiomis akimirkomis jie ir meknės gali „išsikratyti“ iš gerklės masalą.
Visgi puikiausiai „žvakes“ moka daryti lydeka. Bet šitokį jos manevrą dažnai galima nuspėti, jei dar nenuvarginta aštriadantė staiga sugalvoja kilti į vandens paviršių. Šito negalima leisti – reikia įtempus valą lenkti spiningo viršūnę žemyn ir „gesinti žvakę“.
Tai, jog dažniausiai šokinėja smulkios aštriadantės – faktas, tačiau retsykiais taip elgiasi ir 3–5 kg lydekos ir tada panašūs šuoliai gali meškeriotojui baigtis liūdnai, ypač jei žuvaujama guminukais ir galvakablio kabliukas įsmigęs kur nors gerklės priešakyje arba į lūpas.
„Neperšokęs griovio – nesakyk op“ – šią patarlę reikėtų atsiminti visiems, betraukiantiems stambią žuvį. Pritempta prie valties ar kranto, rodos, visai nusigalavusi žvynuotoji gali pateikti nemalonią staigmeną – sukaupti jėgų likučius ir imti „lošti va bank“. Neretai jai pavyksta, nes meškeriotojas jau būna patikėjęs pergale ir praradęs budrumą.
Dažniausiai tokios apgavikės yra lydekos, mėgsta šį triuką ir ūsoriai, bet niekada negali būti tikras ir dėl kitų žuvų veiksmų. Atrodo, joms baisiausias reginys yra prieš nosį stovintis žvejys ir iš tos baimės vėl grįžta jėgos.
Kai „rimtas“ laimikis artėja prie jūsų, nepatingėkite dar šiek tiek atlaisvinti ritės stabdį ir nesikasykite spiningo viršūnėle pakaušio. Atminkite, jog visas triūsas nueis perniek, jei meškerykotį laikysite lyg beisbolo lazdą – stambi žuvis krestelės galvą ir nukirs valą, net jei ji yra ne lydeka ir neturi dantų.
Kuomet stovite krante, stenkitės laimikį privilkti ten, kur yra švelnus dugno nuolydis. Prie stataus skardžio žuvis turės vietos paskutiniams manevrams, o seklumoje jos judesiai bus suvaržyti. Tačiau jei didelė žvynuotoji pilvu ėmė remti dugną toli nuo kranto, nevalia lupti per prievartą – teks eiti prie jos pačiam ar prašyti bičiulių pagalbos. Labai problemiška taip traukti stambią žuvį žolėtose seklumose, kurios nutįsusios toli nuo kranto.
Kad privedus žuvį šalia kranto ar valties imti ranka už valo negalima, turbūt žino visi, bet pasirinkti pagalbininku pirmą pasitaikiusį žioplį taip pat pavojinga. Būna, jog rinktis nėra iš ko ir tenka rizikuoti. Šamą traukti man yra padėjęs net ir paauglys, tačiau kol kovojau su ilgaūsiu, suspėjau jam pateikti instruktažą. Ko labiausiai bijojau – tai, kad stambus plėšrūnas staiga nertų pro vaiko kojas, neužkabintų valo ir taip nenutrūktų.
Teisybė, pagalbininkas irgi buvo išsigandęs, bet ne todėl, kad laimikis atsikabins: „Dėde, jis už mane didesnis – neįkas?“ Patikinau, kad ne. Paauglio užduotis buvo apeiti seklumoje šamą iš už nugaros ir, sugriebus ties žiaunų dangčiais, prispausti plėšrūną.
Jaunasis žvejys su užduotimi susitvarkė kuo puikiausiai: kai tik, įtempęs valą, ilgaūsį užtraukiau į seklią vietą, pagalbininkas čiupo žuvį už galvos. Tada, staigiai prišokęs, aš griebiau šamui už apatinio žandikaulio ir bendromis jėgomis ištempėme nespėjusį atsitokėti monstrą į krantą.
Taigi yra dvi geriausios kūno vietos, už kurių galima šamą paimti. Čiupdamas už apatinio žandikaulio, kartais apsidraskai rankas, tačiau tik tiek...
Bet šitaip jokiu būdu nepatarčiau čiupti lydekos – galima smarkiai susižaloti. Derėtų griebti už sprando. Jei ji didelė, viena ranka nepakelsi: reikia staigiai numetus spiningą antrąja sugriebti už galvos apačios ar pilvo ir versti į valtį.
Kuomet žuvauji įsibridęs ar nuo kranto ir matai, kad sprandas per platus, sausuma dar toli, belieka vestis į seklesnę vietą šalia kranto ir, galutinai nuvarginus, pilvu guldyti ant dugno smėlio. Ten, kur šalia kranto giliau belieka elgtis tarsi žuvautum iš valties. Aišku, geriausiai jei šalia bus antras žvejys, o tau nereikės rizikuoti ir mesti į šoną spiningą.
Tikintis stambaus laimikio, geriausia turėti graibštą arba kablį. Žvejai dažnai daro klaidą, kad neįsimeta jų į valtį. Kabliu žuvį kabiname iš apačios už žiaunų tiksliu ir greitu judesiu, tik atsargiai – per daug nesišvaistykite šiuo įrankiu prie guminės valties bortų.
Su graibštu taip pat ne visi moka elgtis. Reikia pažiūrėti, kaip žuvis sugriebusi masalą. Jei tai vobleris, gali būti, kad prieš grobuonies nosį tabaluoja antrasis masalo trišakis, kurį plėšrūnė netruks įpinti į graibšto tinklą ir tada išsilaisvins nuo kito kabliuko. Gerai, jei graibštas didelis ir gilus, o jei ne – reikia elgtis labai apgalvotai.
Negalima žuvies gaudyti lyg drugelio – žvynuotoji vikresnė nei meškeriotojas ir veikiausiai besimuistydama atsikabins. Graibštą reikia kišti į vandenį tuomet, kai laimikis galutinai nuvargintas. Jei jauti, kad jėgos žuvies neapleido – verčiau nerizikuoti, ypač kada grobis gerokai didesnis už „samtį“ ir visu savo ūgiu į jį netilps.
Tokiais atvejais geriau plaukti į krantą ir ten kovoti. Kai plėšrūnė išeikvoja visą energiją ir lengvai pasiduoda traukiama link valties, tik tada ruošiamas graibštas – negiliai panardinus laukiama, kol žuvis atsidurs virš šio įrankio „samčio“.
Kokioje turėtų būti padėtyje žuvis, kai kelsite graibštą, sunku patarti – reikia tiksliai įvertinti situaciją. Geriau, kuomet žvynuotoji atsiduria galva į jo kotą. Kelti reikia staigiai ir tiesiog „sukratyti“ laimikį, jei jis sunkiai telpa. Bet visos šios procedūros negalima daryti įtempus valą – taip tik padėsite žuviai pabėgti. Ar turėsite pagalbininką, ar būsite valtyje vienas, tuo pat metu, kai kelsite graibštą, būtinai atlaisvinkite valą. Šiuos abu veiksmus reikia atlikti sinchroniškai.
O jei viską darėte teisingai, bet laimikis vis tiek paspruko – nenusiminkite. Tokia jau ta žvejo laimė: šiandien nepasisekė – pasiseks rytoj...
Kadangi rašinys perskeltas į dvi dalis ir garantuotai kas nors patingės skaityti pirmąją, išvados būtų tokios:
1. Laimikio traukimas – tai ne jėgos, neretai ir ne įrangos, o taktikos klausimas. Net turėdamas geriausius įrankius, žvejys sėkmingai ištraukti laimikio, jei nemokės jų naudoti tinkamu momentu ar neskirs dėmesio kiekvienai smulkmenai. Čia itin svarbus atsargumas, tikslingas žvejo elgesys, žuvies elgsenos supratimas, netgi meškeriotojo intuicija.
2. Žuvis iki paskutinės akimirkos gali netikėtai pasprukti. Nors ir atrodys, kad ji jau pavargusi, dažnai būtent paskutinėmis sekundėmis žvynuotoji sugeba mobilizuoti jėgas (deja, žvejys priešingai – atsipalaiduoja, nes patiki pergale) ir pabėgti – todėl klaidos dažniausiai įvyksta būtent tada.
3. Pagalba (ar jos neturėjimas) gali lemti rezultatą. Ar trauki žuvį vienas, ar turi pagalbininką – abu atvejai reikalauja planavimo ir koordinacijos. Nesuderinti veiksmai gali kainuoti visą žūklės rezultatą.
4. Graibštas ar kablys – tik pagalbiniai įrankiai, kuriuos reikia mokėti naudoti. Jie neišgelbės, jei su jais elgiamasi neapgalvotai. O tinkamai panaudoti gali tapti pergalingu tašku.
5. Valtis nėra jokia garantija, kad bus lengviau įveikti stambią žuvį. Kartais tai yra labai gerai, tačiau gali būti ir priešingai – tenka vesti laimikį į krantą. Abiem atvejais daug kas priklauso nuo žuvies dydžio ir rūšies.
6. Labai svarbu nesusipainioti savyje, nepanikuoti. Skubotumas, emocijos, netinkami refleksai (tarkim, įtempti valą, kai reikia jį atleisti) yra dažnos nesėkmės priežastys. Patirtis tokioje situacijoje – neįkainuojamas dalykas.
7. Žvejyba turi ir filosofinį atspalvį. Net jei žuvis pabėga – tai nėra nesėkmė. Tai ir yra būtent patirtis, kuri kitąkart padės geriau susitvarkyti su užkibusiu stambiu laimikiu, nes pergalė priklauso nuo pasiruošimo, šaltakraujiškumo ir gebėjimo mokytis iš kiekvieno pralaimėjimo.
Užrašė Romualdas Žilinskas
