Mitai apie žiemos lydekas ir tiesa apie spiningus
Žieminis spiningavimas nemažai daliai žvejų yra nepriimtinas dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, tai oro sąlygos, kurios dažnai būna išties bjaurios, nepastovios temperatūros. Juolab tame nepastovume išryškėja dvi nieko gero nežadančios bijantiems iškišti nosį iš namų tendencijos – daug kritulių (lietų maino šlapdriba, sniegas ar lijundra) ir nuolat kryptis keičiantys šalti gana smarkūs vėjai. Antroji priežastis – menkas žuvų aktyvumas, jų koncentracija tik tam tikrose vietose, kas labai apsunkina potencialių laimikių paiešką. Trumpiau tariant, trini šlampančią nosį į rankovę, nuolat puti šąlančias rankas ir per visą dieną nesulauki nė kibimo – kažkoks mazochizmas...
Leiskite nesutikti su tokia nuomone. Na, taip, meteorologinės sąlygos toli nuo havajietiškų, tačiau tam yra atitinkama apranga, kuri šiuolaikinių technologijų dėka ir, esant didelei konkurencijai tarp gamintojų, prekybininkų, tikrai ne karvę kainuoja. Lygiai tą patį pasakyčiau apie apavą, juo labiau, kad dabar vargu ar braidysite, o aulinukų specializuotose batų ir žūklės prekių parduotuvėse nors vežimo vežk.
Visgi rekomenduočiau žvejybinius aulinius, o ne iš tų prekybos taškų, kur moterys basutes perka, ir geriausi dabar būtų skirti poledinei žieminei žūklei – lengvi, patvarūs, neslysta ir kojų tikrai nesušalsite. Gal kam kils noras įsibristi, tokiam reikalui yra neopreninės bridkelnės, kurios pritaikytos būtent šaltam vandeniui.
Šiais laikais jos sąlyginai pigios, kainuoja bent du sykius mažiau nei membraninės. Pirštinių žvejybai pasirinkimas irgi nerealus – rasi tiek atvirais pirštais, tiek klasikines, tiek kombinuotas, tiek... Tačiau ne apie aprangą ar apavą straipsnį rašau, todėl keičiu „kryptį“...
Kad žuvys dabar mieguistos, labiau susikoncentravusios, neprieštarausiu. Bet šiuos minusus kompensuoja bent porą pliusų. Tiesa, šiame straipsnyje „spiningausime“ upėse ir konkrečiai lydekas, tai išsyk ir kalbu apie jas
Galvojančių taip, kaip sakiau rašinio pradžioje, yra nemažai, todėl dalis konkurentų sėdi namuose ir žuvauja per TV, facebook arba you tube. Tai reiškia, jog kažkas galimai nesužvejoja jūsų laimikio ir neiškepa, o jei ir paleistų, tai toji paleista plėšrūnė vis tiek kurį laiką nesimaitins. Trumpiau tariant, šiuo atžvilgiu jūsų galimybės pagauti nepagautą aštriadantę yra kelis kartus didesnės nei bet kuriuo kitu metų laiku.
Dar vienas aspektas – nors žuvų susibūrimo vietas rasti ir sunkiau, tačiau apžvalga ir priėjimas prie vandens telkinių daug geresnis: medžiai be lapų, krūmai irgi nuogi, aukštos žolės nėra ir visa upė kaip ant delno.
Kita vertus, velnias ne toks baisus, kokį jį žmonės piešia – sunkumų ieškant lydekų buveinių dažniausiai iškyla pradedantiems žvejams, o senesni spiningavimo „vilkai“ jų tikėtinas žūklavietes suras nesunkiai. Ir nereikia vykti į visiems žinomas didesnių upių duobes, kur pakrantėse žvejai išsirikiavę lyg kareiviai. Lėtesnė, gilesnė upės atkarpa, vingiai jau yra nebloga nuoroda, nors ir gana abstrakti.
Tiesą sakant, abstraktumas labai priklausys nuo oro sąlygų ir žvejybinės laimės (gebėjimas atsirasti laiku ir vietoje), kadangi net ir žiemą būna staigių aštriadančių suaktyvėjimų. Ir kitaip nei vasarą ar rudenį, dabar lydekos savo pasalūnišką instinktą laikinai prislopina, tad gali kibti šiek tiek kitokia maniera – ne iš pastovių slėptuvių, nes augalų dabar gerokai sumažėjo, vandens lygis didesnis, o ten, kur galbūt kitu metų laiku jų nerastume.
Dar viena tai sąlygojantis veiksnys – kadangi suaktyvėjimo „priepuoliai“ palyginti trumpi, grobuonės stengiasi kuo greičiau prikimšti skilvį, todėl ir nevengia joms mažiau būdingų vietų.
Aišku, nebus lydekų rėvose ar smėlėtose seklumose, tačiau palyginti negiliose įlankose (tai liečia didesnes upes), kurios vasarą ir rudens pradžioje buvo apaugusios vandenžolėmis. Vasarą, rudens pirmoje pusėje ten galėjai pagauti nebent kokį žioplą „peiliuką“, dabar nenustebk suviliojęs net pakankamai solidų lydį. Nesakau, kad čia grobuonės plauko tuntais, veikiau užsuka tik pavieniai egzemplioriai, bet pasikartosiu, jie atplaukė trumpam, todėl kibs gana aršiai.
Be abejo, duobės, kur žiemoja lydekos (žvejai rikiuosi prie pačių didžiausių, bet yra ir mažesnių duobių), bus elitinės žūklavietės. Masalo mirkymas duobės viduryje gal ir turi prasmę, jei tikiesi pagauti lydžių lydį, nors daugiau galimybių užkabinti jį už šono, o tada tu būsi nedoras žvejys. Kuomet tikitės, kad aštriadantės prakrapštys akis ir užsimanys ką nors įsimesti į skrandį, tada bandykite spiningauti duobės pradžioje ir jos gale, kur dugnas leidžiasi ir kyla.
Nors ir minėjau, kad lydekos dabar kuriam laikui pamiršta savo pasalūniškus įpročius, bet to nereikia suprasti tik pažodžiui. Bet kokia kliūtis dugne ar grunto nelygumas visada traukia žuvis, jokia išimtis ir žiema. Tai pakankamai perspektyvios žūklavietės, tačiau tuo pat metu rizikingos – juk kimba ne tik žuvys, bet ir masalai už paskendusių medžių, akmenų ir panašių slėptuves plėšrūnėms suteikiančių objektų.
Nutraukęs vilioklį žvejys paprastai iš tos vietos „tepa slides“ ir stengiasi ten daugiau apskritai netampyti Fortūnos už sijono. Vieni tai daro iš taupumo, kiti nenori sau šaldyti rankų. Aš nesiūlau, o tik sakau: gal visgi verta pabūti ilgiau, gal pabandykite pravesti masalą kitu kampu, vos sekliau, šiek tiek greičiau...
Be abejonės, žūklavimo taktika žiemą smarkiai priklauso nuo to, kiek žvejys pažįsta konkretų upės ruožą ir kaip moka „skaityti“ upę, nes tada gali tiksliau numatyti perspektyviausią žūklavietę. Tuomet naudojamos dvi priešingos žūklavimo taktikos.
Pirmoji – detaliai išnarstoma potencialiai tinkama kibimui vieta. Kadangi šaltame vandenyje lydekų apetitas pakyla tik kartais, galima bandyti masalą joms siūlyti įkyriai. Tokios taktikos esmė ne provokuoti plėšrūnę agresyviu vilioklio žaidimu, tačiau neskubant, nuosekliai šukuoti kiekvieną priedugnės centimetrą – tai daryti keičiant masalus, jų vedimo būdus ir panašiai.
Aišku, užtrukti žūklavietėje nereikia iki begalybės, pakanka valandos ar pusantros. O masalus tada dera vesti vengiant staigesnių judesių, parinkti tokius, kurių animacija neagresyvi, pravedimo metu ilginti pauzes. Tačiau visiškai naujoje ar abejotinoje vietoje tuščiai švaistyti laiką vargu ar apsimoka.
Antrasis lydekų viliojimo variantas – greitas taškų keitimas, orientuojantis tik į tą mažą procentą aktyvių plėšrūnų, kurie atakuoja masalą vos jam pasirodžius. Čia prioritetas suteikiamas tik tiems masalams ir pravedimo būdams, kuriais žvejys visiškai pasitiki, eksperimentai atidedami į šalį. Toks gaudymo principas tinka tuomet, kai upėje viena šalia kitos yra kelios tinkamos spiningauti vietos.
Tada tokia taktika leidžia gana greitai vėl sugrįžti į jau tikrintas žūklavietes, nes žiemą aktyvumo pikas, pasikartosiu, paprastai būna (jei apskritai būna) trumpas, tad žuvis gali sureaguoti į masalą tik tam tikru momentu. O ir kiek tos žiemos dienos... Todėl taupome laiką ir pasiskaičiuojate, kad perėjimai tarp žūklaviečių netruktų ilgiau nei pati žvejyba.
Ir štai čia vėl noriu trumpai pakalbėti apie meškeriotojo aprangą ir papildomus žūklės įrankius. Jei pirmu atveju gali spiningauti su poledinei žūklei skirtu kostiumu ar užsivilkęs pilnus kandžių senelio avikailius, avalynė – „bele kojom šilta“, tai antruoju – be firminių svogūno lukšto principu apsivelkamų apatinių, patogios nevaržančios, lengvos, tačiau kartu ir pakankamai šiltos bei „kvėpuojančios“ striukės ir kelnių, patogių neslystančių batų neišsiversi.
Dabar neopreninės bridkelnės turbūt mažiausiai tinkamas pasirinkimas, nes nepatogios ilgesniam vaikščiojimui krantais. Kuomet spiningauji kone stacionariai, masalus gali padėti ant kranto tegul ir plastikinėje dėžėje, gali pasiimti net atsarginį spiningą, tačiau kada tenka žiemą slidžiu gruntu sukarti kilometrą ar kelis, nedidelė kuprinė arba specialūs masalams susidėti pritaikyti perpetiniai, juosmeniniai krepšiai bus nepamainomi.
Apie masalus ir jų pravedimą parašysiu kitame straipsnyje, bet žvejybos įrankius reikėtų paminėti, nes kiekviena jų smulkmena gali nulemti tiek kibimą, tiek pačios žūklės komfortą, tiek ir finansinius nuostolius. Spiningas turi būti šiek tiek galingesnis ir ne toks standus kaip vasarą ar rudenį. Aišku, galite žvejoti ir su tokiu, bet rizikuojate greičiau sulaužyti.
Kad patį anglies pluoštą neigiamai veikia šaltis yra mitas. Tiesa ta, kad dervas, kurios „sukabina“ anglies pluošto sluoksnius, šaltis padaro trapesnėmis. Visgi tai reiškia, jog minusinė temperatūra gali turėti įtakos iš anglies pluošto pagamintų įrankių tvirtumui, tačiau ne visiems vienodai. Paaiškinsiu išsamiau.
Dervos kiekį meškerykočio blanke nulemia ne vien anglies pluošto markė, o gamintojo pasirinktas anglies pluošto sluoksnių skaičius, jų sluoksniavimo principai ir impregnavimo technologija – kuo kotas pagamintas iš aukštesnio modulio anglies ir yra lengvesnis, standesnis, tuo mažiau jame dervos ir tuo jautresnis jis smūgiams šaltyje. Susidaro apgaulingas įspūdis, kad kuo mažiau dervos, tuo menkesnė galimybė, jog blankas bus paveiktas neigiamos temperatūros.
Bet taip tik atrodo, nes yra visiškai priešingai – nors šaltis daro dervą trapesnę, būtent kotai, kuriuose dervos mažai, žiemą lūžta greičiausiai, nes smūgio apkrova tarp pluoštų pasiskirsto prasčiau – plonesnis ir standesnis blankas tampa pažeidžiamesnis. Beje, tada jis gali greičiau įtrūkti stuktelėjus į kietą daiktą, tarkim, į mašinos dureles, neatsargiai numetus ant kietos žemės (pasitaikė akmuo), stuktelėjus į medžio šaką ir panašiai.
Yra ir kita priežastis. Kieti, greiti blankai dažnai turi plonesnes viršūnes, siauresnius žiedelius. Todėl staigus mostas, kuomet apledija žiedeliai, ar greitai vyniojama gija, kai ant jos prilimpa ledo gumuliukas, gali būti priežastimi dėl ko lūžo kotas. Minkštesnis blankas panašiose situacijose labiau amortizuoja ir lieka nepažeistas.
Žiedelių tvirtinimą dengiantis skaidrus „lakas“ yra elastingesnė epoksidinė derva, kuri šaltyje nesuyra, tačiau irgi tampa kietesnė ir mažiau amortizuoja smūgius. Dėl to minusinėje temperatūroje žiedelių mazgai tampa jautresni staigioms apkrovoms ir ypač apledėjimui: žiedelių ertmėse susiformavęs ledas padidina jų masę, trukdo valui laisvai slysti. Todėl epoksidas gali įtrūkti, siūlai – nežymiai atsilaisvinti, o žiedelio kojelė – šiek tiek pasisukti. Žodžiu, žiemą su bet kokiu spiningu reikia elgtis atsargiau, nepervertinti jo užmetimo testo.
Romualdas Žilinskas
