Mepps – tai žvejybinė klasika 2
Klasikinis spalvinis sukriukių variantas meknėms ir šapalams – juoda spalva nudažytas lapelis su geltonais taškais. Skaidriame vandenyje, kur daugiau žolių, suveikia ir blizgės su geltono metalo lapeliais. Ir nebūtinai giedrą dieną.
Pas mus parduotuvėse dabar nematau (gal yra, bet reta) Mepps sukriukių su holograma dengtais lapeliais. O juk tokias firma gamina ar bent jau gamino Mepps Algia Long serijoje, kur buvo modeliai su raudonomis ir skaidriomis hologramomis, tokių sukriukių dar turiu nusipirkęs iš anksčiau.
Holograma kai kada gali būti patraukli plėšrūnėms, bet kitą sykį neduoda laukto efekto. Tarkim, giedrą dieną plėšrūnės labiau nori paprasto balto metalo lapelio, o dangų ėmus traukti debesims, didesnį dėmesį gali kreipti jau į baltą metalinį lapelį su holograma.
Mepps Algia Long sukriukes atskirs kiekvienas labiau patyręs spiningautojas. Jų long tipo lapeliai labai originalios formos ir turi savitą piešinį. Yra ir sunkesnės, didesnės Mepps Aglia Long Heavy, kurių kūnelis jau ne klasikines formos, su kitaip paskirstytu svorio centru, tai padeda tokias blizges toliau nusviesti, nes būna menkesnis pasipriešinimas vėjui, šis modelis, kas kartais nutinka užmetant klasikines sukriukes, nesivarto ore.
Mepps Aglia Long Heavy skirtos gaudyti salačiams, sterkams. Universaliausios būtų su paprasto balto arba geltono metalo lapeliais. Rastume modelių dažytų emale, jie geresni žūklaujant sterkus, lydekas, o blizgutės su raudonu kūneliu ir lapeliu, kuris yra šaltibarščių spalvos ir melsvu kraštu, puikiai tinka salačiams. Nemanau, kad daug kas tai žino, bet pabandykite giedrą dieną leidžiantis saulei ir įsitikinsite...
„Topinė“ lydekinė šios serijos besisukanti blizgė yra trispalvė – žalios, geltonos, oranžinės spalvos deriniai aštriadantes visada traukia. Beje, tai, galima sakyti, yra firminis Mepps dažymas, jis sutinkamas daugelyje šios firmos sukriukių serijų.
Verta keisti ne tik spalvą, bet ir dydį
Užsiciklinti ties kažkokiu spalviniu variantu niekada nederėtų, kita vertus, nežinai kada kuris „iššaus“. Štai visai neseniai žvejojau Neryje geltono metalo sukriukėmis – kibo. Diena buvo saulėta, giedra, tad nieko nuostabaus. Bet rytojaus dieną plėšrūnės vėl čiupo tos pačios spalvos masalus, nors buvo siaubingai apniukę. Štai tau ir visų teorijų paneigimas.
Vienas mano pažįstamas spiningautojas gal 50 metų gaudo tik įvairiomis blizgėmis. Šis patyręs „metalistas“ teigia, jog plėšrūnės kas sezoną vis keičia skonį ir kasmet iš naujo tenka ieškoti kibių spalvinių derinių. Tačiau, suradus gerą variantą, juo galima sėkmingai spiningauti visus metus beveik nekreipiant dėmesio į oro permainas.
Taigi kokiame nors vandens telkinyje pernai buvusi kibi balto metalo sukriukė, šiemet bus iškeista į geltoną, o kitą sezoną galbūt plėšrūnės griebs tik rudą varinę arba ryškiaspalvę „emaliuotą“. Toks šio žvejo įsitikinimas.
Norėčiau dar grįžti prie hologramų, konkrečiai – prie raudonos. Rodos, tai tradicinės ešerinės blizgutės. Tikrai, taip ir yra, tačiau jomis esu pagavęs ir ne vieną lydeką. Kažkuriuo metu užsimano aštriadantės raudonos spalvos ir, žiūrėk, visai atsitiktinai įtinki jų skoniui. Tuomet visiškai nesvarbu, kad sukriukės tik Nr. 2 dydžio.
Antroje vasaros pusėje lydekos netgi nori smulkesnių masalų, nes medžioja ūgtelėjusį mailių. Aišku, pakliūva daug smulkių aštriadančių, bet būna, jog mažos lydekos noriai atakuoja ir didelius masalus.
Įdomu, kad kartais spiningaujant verta pabandyti pakeisti ne sukriukės spalvą, bet jos dydį. Žvejoji, matai, kad lydekos medžioja, tačiau nekimba. Prisikabini tokią pačią, bet vos vienu numeriu mažesnę sukriukę – ir iš karto teigiamas rezultatas. Pasitaiko, kad net pakankamai stambios 3–4 kg plėšrūnės „kala“ antrukes apsilaižydamos, o į kitų dydžių tokius pačius modelius net nežiūri.
Beje, Nr. 2 sukriukės yra turbūt universaliausios, aš jomis ir gaudau dažniausiai. Kartais toks „susmulkėjimas“ viliojant margašones trunka iki rugsėjo, o jau vėliau reikia bandyti Nr. 3–4 sukriukes, kurios žymiai sunkesnės. Vesti jas galima giliau, t. y. ten, kur tuo metu tūno lydekos.
Didesnės besisukančios blizgės man yra pravertusios ir vasarą žvejojant šamus (tiesa, vieną pagavau ir su Nr. 2 sukriuke). Nemanykit, kad kur nors duobėse, nes ilgaūsį daugiausiai galimybių pagauti ties išėjimu iš duobės, o ten gylis paprastai neviršija 1,5–2,0 m.
Sykį, prisimenu, gaudau iki pusės į Nerį įsibridęs ir, kai sukriukę pritraukiau keletą metrų arčiau savęs, staiga kažkokia gal dvimetrinė žuvis iš vandens užt!... Bet paskutinę akimirką apsigręžė nepagriebusi blizgės – tik didelis sūkurys susisuko. Aišku, širdis krūtinėje sutvaksėjo kaip reikiant. Salatis, pagalvojau, dažniausiai jie taip masalą puola.
Paskui mąstau: argi gali būti tokio dydžio salatis, tai šamas puolė mano sukriukę. Gaila, bet daugiau į masalus jis dėmesio nebekreipė. Arba apgaulę pajuto, arba ar mane pamatęs pasislėpė.
Sukriukes irgi reikia mokėti traukti
Bet kokio masalo – nesvarbu ar tai būtų sukriukė, ar guminukas – monotoniškas traukimas dažniausiai būna menkai efektyvus. Nors daugelis žvejų mano, kad sukriukę reikia vesti tiesiog tolygiai sukant ritę.
Gal kiek ir nukrypsiu nuo temos, bet: sakysim, žvejoji salačius pjautinėmis blizgėmis, žinai, kad jie toje vietoje, kur trauki masalą, tačiau plėšrūnai, vieną kartą pabandę atakuoti blizgę, daugiau to daryti nedrįsta. Reikia imtis ko nors, kas juos išprovokuotų.
Tuomet tolygų masalo vedimą ties salatine vieta pakeičiu staigiais trūkčiojimais ir dažnai tai duoda teigiamų rezultatų. Įsivaiz¬duoju, kad galbūt grobuonis mato „žuvelę“, gal net plaukia kurį laiką paskui, betgi „auka“ jam įtartina, jei nuo plėšrūno nebėga. O staigūs spiningo viršūnės truktelėjimai priverčia blizgę keisti judėjimo kryptį, greitį, ir tada viskas salačiui atrodo natūralu: „žuvis“ išsigando, panikuoja, sprunka, vadinasi, reikia kuo greičiau ją stverti.
Turėjau keletą sukrių, kurios prastai dirbo (anksčiau tai būdavo neretas atvejis), t. y. lapelis besisukdamas prilipdavo prie kūno ir tik po kurio laiko vėl užsivesdavo. Įdomiausia, kad jos puikiai tiko salačiams. Matyt, tuo metu, kai lapelis nustodavo dirbti, blizgė, sumažėjus vandens pasipriešinimui, staiga šoktelėdavo priekį – padidindavo greitį, o lapeliui „užsikūrus“ vėl stabtelėdavo ir kaip tik tuo metu plėšrūnas ją čiupdavo.
Traukiant normaliai veikiančią sukriukę, rekomenduočiau kaitalioti vedimo ritmą – taip tikrai efektyviau. Žvejojant upėje ir tempiant blizgę pasroviui, ritės rankenėlę galima sukti ir greičiau, o prieš srovę – reikėtų lėčiau, nes kitaip ji kils į viršų ar suksis lyg propeleris. Traukdamas turi jausti sukriukės darbą – lapelio apsukų dažnį ir blizgės plaukimo gylį, jei netrūksta fantazijos, galima mėginti įsivaizduoti, kaip blizgė atrodo žuvies akimis.
Gal pastebėjote, lapelių ir kūnelių metalas dažniausiai skiriasi spalvomis. Galima būtų šias sukriukes palyginti su vartiklėmis, kurių viena pusė yra vienokia, o kita – jau iš kitokio metalo. Būtent tokios blizgės kibesnės.
Kodėl, nesiimu spręsti, gal dvipusis metalo derinys plėšrūnėms atrodo natūraliau. Ypač joms patrauklios sukriukės, su geltonais kūneliais ir baltais, kartais variniais lapeliais. Bent jau man šios blizgutės kibiausios, bet, matyt, ne vien man, nes dauguma sukriukių ir yra kaip tik tokios.
Baigdamas šį pasakojimą, norėčiau dar kartą atkreipti jūsų dėmesį į sukriukes su baltu lapeliu ir skaidria holograma. Tai vienas kibiausių modelių, bet jį reikia šiek tiek patobulinti. Žiebtuvėliu pakaitinus vidinę lapelio pusę (apačią truputį ilgiau, bet palaipsniui pereinant į viršų), skaidri holograma virs balta matine, tačiau nevienodo intensyvumo. Tada šitokia spalva vandenyje atrodo labai natūraliai, lyg žuvelės šonas.
„Padegintą“ sukriukę mielai griebia visi be išimties plėšrūnai. Pernai ja buvau suviliojęs stambų šamą. Neištraukiau – kad „pūtė“ į kitą Neries pusę, tai nė susivokti nespėjau...
M. S.
