Mepps – tai žvejybinė klasika
Pirmą kartą rimčiau Mepps sukriukėmis susidomėjau 1997 m. Tuo metu Lietuvoje nebuvo itin didelio šių masalų pasirinkimo. Kiek pamenu, spiningautojai tada jau žinojo D. A. M., Myran, Ilba, Byron sukriukes, ypač populiarios buvo pirmosios. Mepps asortimentas, palyginti su dabartiniu, tada dar buvo gana skurdus, nors, paradoksalu, besisukančias blizges mūsų žvejai dažniausiai ir vadindavo „mepsais“, lietuviškas pavadinimas prigijo tik po kurio laiko.
Tiesa, derėtų dar pridurti, jog sukriukėmis žvejojau gerokai seniau nei jos atsirado mūsų žūklės prekių parduotuvėse, tačiau tai rankų darbo gaminiai, kas mūsų šalyje dar ankstesniu laikotarpiu buvo įprasta.
1997 m. Mepps firma gamino apie 10–15 sukriukių serijų, iš kurių, veikiausiai nustebsite, iki šių dienų išliko didesnioji jų dalis. Tai Aglia, Aglia Long, Black Fury, Aglia TW (Tail), XD (Extra Deep), Comet, Flying C, Giant Killer, Musky Killer, Tandem Aglia. Ir tai rodo, kad žvejybiniai masalai, kurie nekinta beveik tris dešimtmečius, yra išties geri, analogų žūklės rinkoje rastume tik vienetus.
Dar keletas Mepps sukriukių, mano žiniomis, galimai yra gaminamos, tačiau šių blizgių dabartiniuose kataloguose nerasite arba jų pavadinimai yra pakeisti. Tai Comet TRU-LIFE, Lusox, Aglia Streamer.
Šiuo metu Mepps sukriukių gama gerokai išsiplėtusi, tad galima rasti apie 40 skirtingų modelių. Na, o jei dar priskaičiuosime spalvinius variantus, sukriukių dydžius, tuomet gautume neįtikėtinai didelį skaičių modelių. Sakau „apie“, kadangi skirtingų šalių rinkoms kartais gaminamos atskiros sukriukių serijos (modeliai), todėl, tarkim, amerikietiškas asortimentas gali skirtis nuo europietiško, ypač tai liečia spalvines variacijas.
Iš pačių naujausių sukriukių, kurios buvo sukurtos per keletą pastarųjų metų, galiu paminėti Aglia-e, Thunder Bug, Double Blade Aglia, Basser, Treblo, Aglia BRITE, Aglia Flashabou, Marabou, Musky Flashabou.
Galbūt tai derėjo rašyti straipsnio pradžioje, bet jei jau pradėjau apie Mepps firmą smulkmeniškai, reikia pasakyti, jog ji buvo įkurta 1938 m. Prancūzijoje, o jos pavadinimas – M.E.P.P.S. – yra santrumpa nuo „Manufacture d'Engins de Précision pour la Pêche Sportive“, kas išvertus reiškia „Preciziškų įrankių gamyba sportinei žūklei“.
Įdomu tai, kad šios firmos produktai išpopuliarėjo ne iškart – pirmasis didesnis proveržis įvyko JAV, kai Antrojo pasaulinio karo metais amerikiečių karys sugrįžo namo su prancūziška blizge kišenėje. Na, bent jau taip skelbia žvejybinės legendos. Vėliau, 1951 m., kompanijos produktų platinimo teisės JAV atiteko Sheldon Inc. – būtent ši įmonė padėjo Mepps vardui išpopuliarėti visame pasaulyje.
Šaukštelis deguto
Deja, negaliu nutylėti vieno dalyko, kurį pastebėjo ne vienas seniai šiomis sukriukėmis spiningaujantis žvejys. Anksčiau Mepps besisukančių blizgių kabliukai būdavo tvirtesni, ilgiau išlaikydavo aštrumą, ne taip greitai lūždavo ar bukdavo. Šiandien kai kurie kabliukai, ypač mažesnių dydžių yra silpnesni, greičiau atšimpa, kartais lūžta. Nors tai nesugadina viso masalo, tačiau kelia abejonių dėl ilgalaikės kokybės kontrolės. Pasidomėjau, kodėl viskas taip įvyko ir radau įdomią informaciją.
Iki maždaug 2010–2012 metų dauguma Mepps sukriukių būdavo komplektuojamos su originaliais prancūziškais VMC trišakiais kabliukais. Kai kuriose serijose, ypač Aglia, Black Fury ar Long, būdavo naudojami kabliukai su vadinamuoju chemical sharpened užaštrinimu arba net rūgštiniu galandinimu. Tokių kabliukų smaigaliai itin aštrūs, ploni, bet tvirti, žymiai rečiau atšipdavo net po kelių dešimčių kibimų ar braukomi per akmenuotą dugną, nesilankstė, nuo jų nesilupo danga.
Be to, buvo nemažai modelių su vadinamaisiais „auksiniais“ kabliukais. Tai bronzos ar žalvario spalvos trišakiai, dengti būtent tais metalais. Juos dažniausiai derindavo prie sukriukių su geltono metalo lapeliais – Aglia Gold, Aglia Long Gold, kai kurių Comet ar Black Fury versijų.
Šie kabliukai blizgėjo vandenyje, suteikdami papildomą dirgiklį (gal ir taip, nesakau, kad ne), o svarbiausia – nerūdijo, nebukdavo taip greitai, jų spalvota danga nesilupdavo. Beje, jie buvo labai lengvi, iš pirmo žvilgsnio atrodė silpni, bet išties gerai įsisegdavo į žuvų gerkles, nors kitąsyk ir atsilenkdavo. Bet čia tas variantas, kada įkabini blizgę į kietą šiekštą ir lupi iš visos jėgos. Jei kabliuko smaigalys įsmigęs nedaug, kabliukas atsilenkia, gerai spustelėjus vėl įgauna buvusią formą. Tačiau giliau „įsegtas“ į žuvies lūpas, laimikį laikydavo puikiausiai.
Laikui bėgant vis daugiau Mepps sukriukių pradėta surinkinėti už Prancūzijos ribų – Ispanijoje, Lenkijoje, kartais ir kitose šalyse, o kai kurių serijų kabliukai pakeisti į pigesnius ir be nuorodos į jokias firmas. Nors pakuotėse vis dar galima rasti užrašą VMC, tikrieji kabliukai dažnai jau neprimena senųjų: plienas minkštesnis, smaigaliai greičiau atšimpa, o kai kurie trišakiai dar ir oksiduojasi po kelių žvejybų. Na, bet galima pagaląsti, ką šiuolaikiniai žvejai mažai kada daro.
Kita vertus, atšipusius kabliukus įmanoma ir pakeisti neardant sukriukės – nugnybi senuosius trišakius, veri mažą žiedelį ir prie jo kabini naują tokio pat dydžio kabliuką. Faktas, jog Mepps sukriukės yra tokios pat kibios kaip ir kadaise, todėl šis niuansas neturėtų trikdyti žvejų, juolab, kad šių blizgių trišakiai, jei ir atbunka, tai paprastai po kelių sezonų. Ir tai nėra taisyklė visoms serijoms – kai kurios, ypač brangesnės ar skirtos Šiaurės Amerikos rinkai, komplektuojamos su geresniais kabliukais.
Retkarčiais Lenkijos ar kitų Rytų Europos sandėliuose dar galima aptikti senesnių sukriukių su „tikrais“ geltonais kabliukais, tačiau tai – veikiau atsitiktinumas, o ne nuolatinė pasiūla.
Kaip pasunkinti blizgę
Besisukančiomis blizgėmis pastaraisiais metais dažniausiai žvejoju vasarą ar pirmoje rudens pusėje. Anksčiau joms skirdavau daugiau dėmesio, bet atsiradus guminukams, išpopuliarėjus vobleriams žvejybos sukriukėmis laikas sutrumpėjo.
Jokių būdu nenustūmiau jų į antrą planą, tiesiog spiningavimui skirtų masalų vis daugėja, o laiko žūklei – deja, ne. Sukriukėmis daugiausiai gaudau Nemune, Neryje ir tvenkiniuose, kiek rečiau – ežeruose. Bene dažniausi mano laimikiai upėse – šapalai bei meknės, tačiau papuola salačių, ešerių, lydekų ir net šamų.
Plačiaburniams, kaip ir meknėms, didelės blizgės ne itin patinka, paprastai juos gaudau sukriukėmis, kurių lapelių dydis Nr. 1. Pagrindinės šių žuvų žūklavietės ne gilesnės kaip 1,7–1,8 m, dažniausiai gylis ten apie 1,5 m. Jei srovė nelabai stipri, visiškai puikiai išsiverčiu ir su parduotuvėje pirktomis blizgutėmis be papildomo svorio, kalbu apie visiems gerai žinomas klasikines Mepps sukriukes su aglia ar comet tipo lapeliais.
Kai jos nepajėgios išsilaikyti reikiamame gylyje, ant karabino, už kurio kabinama sukriukė, užspaudžiu švino šratelį. Kartais blizgutes patobulinu namie: nuimu kūnelius ir vietoj jų ant ašelės užmaunu iš kitų sukriukių „skolintus“. Suprantama, dedu sunkesnius, tokius, kurie leidžia masalui dirbti arčiau dugno. Šapalus ir meknes dažniausiai gaudau apatiniuose vandens sluoksniuose, tad tenka kažkaip suktis iš padėties – mažų sukriukių lapeliai tinka pagal dydį, deja, trūksta svorio.
Gal spiningaujant labai plonu valu jo ir pakaktų, bet neretai žvejoju tvirtesne, storesne nei įprasta su tokiais masalais gija, nes pasitaiko ir netikėtų stambių laimikių – nerizikuoju.
Aišku, galima nusipirkti pasunkintas blizges identiškais lapeliais. Jų konstrukcija irgi tokia pati, bet, kas įdomu, jos ne visada patinka taip pat, kaip klasikinės sukriukės, kurias nardinu giliau mano aprašytu metodu. Nors būna ir priešingas variantas, to tikrai neneigsiu.
Bus daugiau
M. S.
