Laimėtojas būna tik vienas. Pirma dalis

Tačiau yra šioje srityje ir pastovumo, na, bent jau sąlyginio, nes tokiems dalykams, kaip žuvies biologija pasikeisti prireikia tūkstantmečių, tad šiuo atveju dar daug žvejų kartų kartos, kad, tarkim, lydeka – plėšrūnė pasalūnė, šamas aktyvus prieš audrą, o sterkas mėgsta medžioti prietemoje.

Veikiausiai niekas labai ilgą laiką nesikeis ir traukiant užkibusį laimikį, nes kiekviena žuvų rūšis turi savitą kibimo bei pasipriešinimo manierą, kuri tiesiogiai susijusi su jų gyvensena. Apie tai – pastarasis straipsnis. Nors šia tema esu rašęs bent porą rašinių, bet šįsyk žemiau dėstomos mintys yra ne mano, nors jų autorius panoro likti nežinomas.

Beje, kažką panašaus arba net labai panašiai galvoju ir aš. O jei nuomonės sutampa, tai dar sykį įrodo, kad net ir turėdamas naujausią, geriausią įrangą gali likti ne nugalėtoju, tačiau pralaimėtoju, jei neperprasi kiekvienos žuvų rūšies charakterio.

Be abejo, patikimi, gerai sureguliuoti žūklės įrankiai turi nemažą, neretai ir lemiamą reikšmę traukiant laimikį, visgi svarbiausią vaidmenį dvikovoje žmogus–žuvis vaidina žvejo patirtis. Tačiau žūklė tuo ir įdomi, kad užkibusi žvynuotoji vienodai įnirtingai kovoja ir su meškeriotoju naujoku, ir su visų pripažintu autoritetu; jai visai nesvarbu, kokios firmos yra meškerykotis ir kokio stiprumo valas laiko į jos žiobtus įstrigusį kabliuką – žuvis visada priešinasi iš paskutiniųjų, netaupo jėgų ir neretai laimi.

Galbūt ir gerai, nes jau vien dėl to žvejyba niekada nepraranda žavesio, o meškeriotojas – azarto. Juk niekada negali būti tikras, kad turėdamas aukščiausios klasės įrankius ir puikiai mokėdamas jais naudotis, pasieksi pergalę prieš pakirstą žuvį – dar yra Fortūnos palankumas arba paprasčiausias atsitiktinumas. Taigi, kad ir kaip besistengtum, žvynuotosios visada turi galimybių pasprukti, o mes norime, kad tų šansų liktų kiek įmanoma mažiau.

Kadangi dažniausiai spiningauju, tai ir mano patarimai daugiau paremti plėšriųjų žuvų gaudymu. Pradėsiu nuo pačių paprasčiausių „abėcėlinių tiesų“, kurių galbūt nežino tik visiškai „žali“ meškeriotojai.

Žvejojant nuo kranto, dažniausiai patogesnis yra ilgesnis kotas, nes toliau galima užmesti masalą, tokiu spiningu taip pat geriau varginti laimikį. Tačiau valtyje ilgas meškerykotis veikiau trukdys paimti pritemptą prie borto žuvį.

Stambi žvynuotoji greičiau nuvargsta, kai ją trauki kietu (bet ne pernelyg) spiningu, – minkštą slow kotą gali nulenkti lyg riestainį. Pasitaiko, kad tokio įrankio viršūnė nuo žuvies svorio ir jėgos persikreipia iki pat rankenos ir užkibusios stambios plėšrūnės neįmanoma suvaldyti.

Nemenkas spiningo privalumas yra didelis žiedelių skaičius, nes tuomet meškerykočio blankas gali maksimaliai, t. y. visu savo ilgiu, atremti besipriešinančio laimikio smūgius. Ši pastaba gal net nereikalinga, nes tik visai prastas ir pats pigiausias spiningas turės per mažai žiedelių arba jie bus išdėstyti kaip pakliuvo.

Nemaža dalis šiuolaikinių (beje, labai brangių) spiningų turi itin griežtas „apkrovimo“ ribas, ypač jei įrankis su įklijuota viršūnėle. Kaip nekeista, bet tai yra nemenkas jų trūkumas, kadangi niekada negali garantuoti, kokio svorio ir kiek turinti jėgos užkibs žuvis. Tokie kotai labai lengvi, jautrūs, tinkami, tarkim, džigauti ar tvičinguoti, bet nuorodos ant įrankių skelbia, kad tik tam tikro tvirtumo valu, kas reiškia, jog gavęs didesnę apkrovą spiningas paprasčiausiai sulūš.

Galimai ir ne, tačiau tokia tikimybė išlieka gana didelė ir žvejys tai žinodamas negali dorai susikoncentruoti į laimikio varginimą, traukimą, nes bijo netekti ne tik žuvies, tačiau ir brangaus daikto.

Valas, kuris nurodytas ant spiningo blanko (kalbu apie tvirtumo maksimumą, kuris paverstas gijos diametru) yra tik teorinė prielaida, nes galbūt tuo metu naudojama gija bus tvirtesnė nei mes manome. Todėl šiuo atveju prastesnės kokybės (kokybė – sąlyginis vertinimas) spiningas, kurio galingumo ribos gerokai platesnės, o anglies pluoštas žemesnės klasės, bus, kaip nekeista, patikimesnis.

Tačiau net ir labai patikimas spiningas nepadės, jei neteisingai nureguliuosime ritės stabdį. Žinant valo tvirtumą, jį suderinti galima dar iki pradedant žvejoti, bet nereikėtų persistengti: per daug priveržus stabdį, gija gali trūkti, per mažai priveržus – normaliai nepakirsime žuvies. Ypač tinkamą pakirtimą akcentuočiau tada, kuomet gaudomi sterkai, šamai, lašišos. Net jei kabliukas įsikirs į laimikio žabtus, stambi žvynuotoji be didesnio vargo vynios valą nuo būgnelio. Iš to žvejui tikrai jokios naudos – išvynios visą gijos atsargą ir vis tiek galiausiai paspruks.

Beveik visos didžuvės labai sumaniai naudojasi upės srove – pajutusios, jog pakliuvo ant kabliuko, pasileidžia su tėkme žemyn. Išimtis yra ūsorius, jis labiau linkęs nerti prieš srovę. Kartais žuvys pasileidžia pasroviui be ilgų ceremonijų ir, vandens srauto padedamos, ima visiškai kontroliuoti situaciją.

Tokiais atvejais stambaus laimikio sustabdyti praktiškai neįmanoma ir belieka tik stebėti, kaip sparčiai ritėje mažėja valo atsarga. Žinoma, būgnelio stabdį galima bandyti veržti kovos metu (beje, taip dažniausiai ir daroma), tačiau gija yra taip pat apibrėžto tvirtumo, kuris, užkibus stambiai žuviai, paprastai pasirodo per menkas. Kita vertus, yra dar ir pavadėlis, suktukai, segtukai, masalo kabliukai – o tai atskiri „rizikos“ faktoriai.

Vienintelis būdas išsigelbėti iš susidariusios padėties – bėgti, jei tik krantas tam patogus, paskui įsismarkavusį laimikį. Taip nušaunami du zuikiai: neleidžiama išvynioti viso valo ir didinamas traukimo kampas tarp spiningo ir laimikio – kotas „sugeria“ dalį žuvies energijos. Labai gerai, jei susilyginama su žuvimi ar pavyksta užbėgti jai už akių.

Spiningo viršūnėlę traukimo, varginimo metu reikia laikyti tik šiek tiek palenktą, nes visas krūvis turi tekti meškerykočiui ir tik paskui – ritei bei valui. Bus nekas, jei spiningą ištiesime horizontaliai, bet dar blogiau yra atlošti jį atgal – garantuotai trūks valas arba lūš meškerykotis.

Bet kokiu atveju reikia jausti įrankių galimybes ir neskubėti lupti laimikį jėga. Aišku, jei spiningas ir ritė patikimi, valas tvirtas, galima įvykius paskubinti, bet jei valas plonas, tuomet traukimo procesas smarkiai užsitęs.

Ypač sukritikuočiau kai kurių žvejų norą dar nenuvargintą laimikį bet kokia kaina pamatyti. Beveik visada šitoks nesusivaldymas baigiasi tragiškai. Geriau jau turėti kantrybės: tada žuvį bus galima ne tik apžiūrėti, bet ir pasverti.

Traukiant žvynuotąją kažkiek reikšmės turi ir valo tamprumas. Tąsus monofilamentinis švelnina žuvies smūgius, bet kietu pintu geriau pakirsti. Pinta gija, aišku, tvirtesnė ir patogi traukti šamui, kurio lūpos minkštos, mėsingos. Bet ji gali būti lydekos pabėgimo priežastis, nes yra visiškai netampri ir aštriadantė sugeba išsikratyti kabliuką iš savo kietos kaulėtos gerklės, ypač jei dar ir spiningas yra standus.

Galbūt jums keista, kad rašau tokius dalykus, nes šiais laikais visi spiningauja pintuku. Nesutinku su šiuo teiginiu. Visų pirma – tokia gija spiningauja dažniausiai mūsų žvejai, o antra – net ir mūsiškiai meškeriotojai kartais naudoja monofilamentinį arba fluorokarboninį valą. Todėl reikėtų sakyti, kad „pas mus“ ir „dauguma“. Pinta gija vienareikšmiškai geresnė pakertant stambią žuvį, tačiau ją varginant dažniausiai nusileidžia tampriai vienagyslei.

Nors galbūt derėtų įvertinti skirtingas žuvų rūšis ir konkrečias žūklės sąlygas bei visą turima tuo metu įrangą – tai būtų teisingiausia išvada.

Laukite tęsinio

Užrašė Romualdas Žilinskas