Kur ir kaip surasti ūsorių
Nesu fanatiškas ūsorių gaudytojas, tačiau sužvejojęs šių žuvų pakankamai daug, jei lyginčiau su kitų meškeriotojų laimikiais. Veikiausiai taip yra todėl, kad nežinia kiek metų šias žuvis žvejoju, be to mėgstu naktinę žūklę, o ūsoriai, kaip žinia, naktimis yra aktyvūs.
Nuo pat šių žuvų tikslinio gaudymo pradžios kiekvieną sezoną ištraukdavau bent vieną ūsorių, kurios svoris būdavo ne mažesnis nei 2,5–3,0 kg, menkesnių neskaičiuodavau. Tokios laimingos žūklės baigėsi maždaug prieš septynerius metus, nes ūsorių mūsų upėse ėmė sparčiai mažėti.
Kita vertus, ir todėl, kad labiau ėmiau domėtis kitų žuvų žvejyba. Gaudant ūsorius reikalinga kantrybė ir laikas, o kuo mažiau yra viliojamų žuvų, tuo tos kantrybės ir laiko prireikia vis daugiau.
O kodėl ėmė nykti ūsoriai? Ir apskritai ar jie nyksta? Apie tai aš turiu savąją nuomonę, kuri, beje, sutampa ir su ichtiologų išvadomis.
Kadangi jau prabilau apie mokslininkus, tai dalis straipsnio – vientisa citata iš Gamtos Tyrimų Centro prie ŽŪM ataskaitos, kurią parašė gamtos mokslų daktaras Vytautas Kesminas. Beje, pradžioje tos citatos bus aprašymas apie ūsoriaus biologiją, na, o po to – ichtiologo nuomonė dėl ūsorių populiacijos gausos.
Ūsorių populiacijos gausa mokslininkų akimis
„Skirtingų šaltinių duomenimis ūsoriai gyvena iki 17–22 metų ir užauga iki 120 cm ilgio ir net 10–12 kg svorio. Lietuvoje didžiausias pagautas ūsorius svėrė 6,64 kg ir buvo sugautas Nemune ties Birštonu praėjusio amžiaus antroje pusėje.
Ūsoriai – šiltamėgė, pietinės Europos žuvų rūšis. Šios žuvys paplitusios Vidurio ir pietinėje Europoje, nuo Šiaurės ir Baltijos jūrų baseinų šiaurėje, iki Juodosios, Adrijos, Viduržemio ir Kaspijos jūrų baseinų pietuose. Į rytus nuo Pirėnų kalnų, ši rūšis aptinkama visuose didžiųjų ir upių baseinuose iki pat Nemuno, Dunojaus ir Dniepro upių rytuose.
Aptinkamos šios žuvys ir Apeninų pusiasalyje (Italijoje), bei Didžiojoje Britanijoje, tačiau britų salose jos natūraliai negyvena Škotijoje ir Airijoje. Nors yra patvirtintų duomenų, kad Klaido (Clyde angl.) upėje Škotijoje introdukuotos žuvys sudarė pastovias populiacijas ir čia dauginasi.
Lietuvoje praeina ūsoriaus šiaurinio paplitimo arealo riba. Ji eina Nemuno upės baseinu, o šiauriau jos nebeaptinkamos. Nors besikeičiantis, šiltėjantis klimatas lėmė ir šios rūšies plitimą į kaimyninius vandenius. Pastaraisiais metais negausios ūsorių populiacijos stebimos Dauguvos baseino upėse ar jų intakuose. Žinių apie šias žuvis yra ir iš Mūšos, Ventos ar Nemunėlio upių. Ši šiltamėgė rūšis neršia tik vandens temperatūrai pakilus virš +16 °C temperatūros, o geriausiai jaučiasi ~+20 °C vandenyje.
Tai, kad šios rūšies paplitimą labiausiai riboja temperatūrinis režimas lėmė ir šių žuvų populiacijų gausumo sklaidą Lietuvos upėse. Ūsoriai paplitę didelėse ir vidutinio dydžio upėse, rečiau pasitaiko nedideliuose jų intakuose, tačiau vengia šaltavandenių upių ir upelių. Remiantis, pastarųjų metų, mokslinių tyrimų duomenimis gausiausios ūsorių populiacijos gyvena Nemuno aukštupyje (aukščiau Kauno HE'so patvankos zonos), Neryje ir Šventojoje. Ženkliai mažesnės šių žuvų populiacijos Nemuno žemupyje, Dubysos, Merkio, Minijos ar Žeimenos upėse. Vertinant populiacijas pagal gausumą, ūsorių dalis žuvų bendrijoje retai viršija kelis procentus ir šios žuvys niekada netampa dominantine rūšimi mūsų šalies upėse.
Lietuvoje gyvenantis paprastasis ūsorius – išimtinai dugninė upių sraunumų žuvis. Nors mokslinės literatūros šaltiniai nurodo, kad šios potamodrominės (migruojančios gėlame vandenyje) žuvys vengia sūraus vandens, visgi neretai jų pasitaiko ir Kuršių mariose. Prieš keletą metų kelis ūsorius Baltijos jūros priekrantėje pagavo ir jūrinių žuvų tyrimus atliekantys mokslininkai.
Ūsorius Europos mastu saugoma žuvų rūšis įrašyta į Buveinių apsaugos direktyvos V – ąjį priedą. Kaimyninėje Baltarusijoje ši rūšis įrašyta į Raudonąją knygą, Lietuvoje kaip nedidelio gausumo rūšis įtraukta į globojamų rūšių sąrašą. Pagrindiniu, šių žuvų nykimą Lietuvos ir daugelio Europos upių, veiksniu buvo cheminė ir biologinė tarša. Ypatingai ši rūšis jautri padidėjusiai amonio koncentracijai vandenyje.
Neigiamą įtaką ūsorių išnykimui turėjo ir hidrologinio režimo keitimas: patvankų statymas, vandens lygio ir vagų reguliavimas. Tik išsiritusių ūsorių jauniklių išgyvenimui būtini nedidelio gylio platūs atabradai su gausia vandens augalija, paaugusios žuvytės mėgsta laikytis srauniose priekrantės buveinėse, užaugusios žuvys laikosi pagrindinėje upės vagoje, tačiau vengia uždumblėjusių ruožų.
Lietuvos upėse ūsorių populiacijai didžiausią neigiamą įtaką padarė du pagrindiniai veiksniai. Tai cheminis ir biologinis upių užterštumas bei hidrologinio režimo pakeitimas didžiosiose Lietuvos upėse. Tikėtina, kad žvejyba plaukiančiais tinklais, bei barbariškas brakonierių šių žuvų gaudymas naudojant elektrą taip pat neigiamai paveikė jau nykstančias ūsorių populiacijas...“
Suprantama, kad prie ūsorių nykimo prisidėjo ir šių žuvų gaudymas mėgėjų žūklės įrankiais, ką, beje, paminėjo ir dr. Vytautas Kesminas, tačiau atskaita rašyta 2015 m., šios ištraukos nedėjau, kadangi tuo metu dar galiojo senosios žūklės taisyklės. Bet tenka pritarti tokiai nuomonei, nes iš tiesų kai kurie žūklautojai ima neleistino dydžio ūsoriukus.
Kadangi pats šias žuvis gaudau, galiu tik patvirtinti, jog būna dienų (gal veikiau naktų), kuomet „patentuotose“ ūsorinėse vietose kažkodėl masalus graibsto tik pusantro sprindžio ūsorių jaunikliai, o didieji nekimba. Kartais per vieną žūklę jų pagaudavau iki dešimties vienetų.
Tačiau didelių ūsorių... Jų paprasčiausiai mūsų žvejai nepagauna. Juolab, kad dalis minėtų upių arba jų ruožų atsiduria draudžiamų žvejoti arba ribojančių sąrašuose, nes ten nuo vasaros vidurio vyksta lašišinių žuvų migracija, o ji sutampa su palankiausiu laikotarpiu, kuomet kimba ūsoriai.
Norėdamas galutinai patikslinti ūsorių populiacijos gausą, berašydamas straipsnį susisiekiau su V. Kesminu. Pasak ichtiologo, ūsorių mūsų upėse katastrofiškai nesumažėjo, nors galėtų būti ir daugiau, kai kuriose upėse jų netgi padidėjo. Tarkim, Šventojoje, Neryje aukščiau Vilniaus, šios upės atkarpos didesniuose intakuose.
Panašiai yra ir Nemune. Aukščiau Kauno HE ūsorių tikrai gana daug, jų tikrai nemažėja, bet žemesnėje Nemuno dalyje šių žuvų ištekliai sumenko. Manding, kad juos iš tiesų gerokai „nustekeno“ žvejai mėgėjai. Ir ne todėl, kad meškeriojo tikslingai, nes žinant Birštono, Prienų, Alytaus, Druskininkų meškeriotojų tradicijas, ten ūsorius žvejai gaudo intensyviausiai. Mano nuomone, daug šių žuvų pagaudavo meškeriodami kitas žuvis, kadangi Nemuno žemupyje apskritai apstu žvejojančių.
Bet su V. Kesminu kalbėta apie pirmamečius ūsoriukus, kurie, pasak mokslininko, deja, kažkodėl nebesulaukia antrų ir trečių metų. Atliekant lašišinių žuvų mailiaus apskaitą ir kitus ichtiologinius tyrimus mažų ūsoriukų kartais pagaunama itin daug. Tiesa, metai metams nelygūs, tačiau kai kada jų būna gausiau net nei gružlių. O po to staiga kažkur dingsta. Manoma, kad mažyliai neišgyvena dėl šaltų mūsų žiemų, užsitęsusių vėsių pavasarių, nes ūsoriai yra šiltamėgės žuvys.
Tenka apgailestauti, kad didelių ūsorių apskaita nevykdoma, nes šias žuvis sudėtinga pagauti netgi specialia tokioms apskaitoms skirta įranga. Visgi kažkiek jų mokslininkai pagauna, nes šiuo metu pradėti ūsorių veisimo darbai mūsų upėse. Kol kas dar palyginti menki, kadangi pernai į upes paleista tik 4 000 vnt. pirmamečių ūsoriukų. Lietuvos žuvivaisininkai tik semiasi patirties ūsorių veisimo dirbtinėmis sąlygomis, o ji gana sudėtinga jau vien todėl, kad šios žuvys neršia porcijomis.
Kita vertus, vėl cituoju dr. Vytautą Kesminą: „...Ūsorių neršto efektyvumas dirbtinėmis sąlygomis, lyginant su kitomis veisiamomis karpinėmis žuvų rūšimis, labai žemas – vos 20–30%, tačiau išsiritusios lervutės gyvybingos, o pradėjusių maitintis žuvyčių išgyvenamumas siekia daugiau nei 95%.“ Čia turima omenyje išgyvenamumas žuvivaisos įmonėse, nes upėse, ką jau ir minėjau, yra kitaip, todėl leisti į laisvę lervutes arba mailių nėra prasmės.
Na, bet šitoji straipsnio dalis veikiausiai kai kam pasirodys nelabai įdomi, nes juk kai kurie meškeriotojai tenori vieno – žvejoti, žvejoti, žvejoti...
Gerai, papasakosiu, kur rasti ūsorių, kokiose vietose jie būna, nes upes jau suminėjau. Priklausomai nuo tėkmės, gylio ir dugno pobūdžio...
Pradėsiu nuo to, kad ūsorių žūklė įspūdinga jau vien todėl, kad jie yra labai aršūs kovotojai, tai yra vienos stipriausių mūsų vandenų žuvų, ir ištraukti, tarkime, 3 kg sveriantį šios rūšies egzempliorių, tai tas pats, kaip galynėtis su tris kartus stambesne lydeka. Nors ką aš čia lyginu – toli aštriadantėms, šapalams, salačiams ir dar daugeliui kitų žvynuotųjų iki sraunumų šeimininko, net sulaukėjęs karpis vargu ar gali būti stipresnis už jį.
Kita vertus, jei ne toji jėga, kurią demonstruoja užkibęs ūsas, tai galbūt jau seniai visus juos būtume išgaudę, kadangi atsitiktinai prarijęs ant karšiams ar kuojoms pritaikytos palaidynės ar dugninės siūlomą masalą, kiek didesnis ūsorius nutraukia valą ir toliau sau plauko sraunumų platybėse.
Ūsoriai yra konservatyvios žuvys, ir nors labai mėgsta sraunumas, didesnį gylį, bet dešimtmečiais laikosi tose pačiose vietose. Jei tik upė po pavasarinių potvynių nesikeičia, ūsoriai ir toliau užsispyrusiai maitinasi ten, kur maitindavosi jų tėvai ir seneliai. Meškeriotojai, kurie specializuojasi šių žuvų žūklėje, puikiai žino tokias vietas ir pakankamai sėkmingai savo žinias išnaudoja.
Todėl ieškant šių žuvų geriausiai pasikalbėti su paupių vietiniais žvejais, kurie, jei mokėsi prakalbinti, nukreiptų reikiama linkme. Kitu atveju ieškokite žvirgždėto, molėto, akmenuoto dugno ir stiprios srovės. Beje, tokios vietos mažiausiai kenčia pavasarį nuo ledų grūsčių, nes lytys nepajėgia išstumdyti tartum įaugusių į dugną riedulių ir ūsoriai, būdami labai konservatyvūs, nepraranda savo mėgstamų plotų.
Jiems kitąsyk nebūtinas didelis gylis, nes šios žuvys gali kibti ir vos ne vagoje, bet retsykiais gali masalus griebti ir seklesniuose vandenyse. Visgi tos sąlyginės seklumos paprastai būna nutolusios nuo kranto, o arti kranto ūsoriai visada pasirinks tik gilesnes vietas.
Manding, kad ieškant ūsorių esmė yra srovės stiprumas ir dugno grunto sudėtis. Jei upės atkarpa bus ilga ir ištisai srauni, didesnė tikimybė ūsų aptikti tos srovės pradžioje. Taip pat neblogos vietos yra už didesnių pavienių riedulių, o dar geriau, jei tų stambių akmenų iš vandens kyšo kelios kupros ir gylis už jų staiga didėja. Bet jei tai plati rėva, tuomet eikite į jos pabaigą, kur dugnas gilėja, jei tik gilėja...
Kaip nuoroda, nors ir labai abstrakti, kad tame upės ruože gali būti ūsorių yra pakrantės gruntas. Jei yra daug akmenų (nebūtinai stambių riedulių), žvirgždo arba žvirgždo pramaišiui su moliu, nesvarbu – tebūnie ten lėkšti krantai, jau galite tikėtis rasti šių žuvų.
Patyręs žvejys upę skaito tarsi atverstą knygą. Jis gali neklysdamas pasakyti žiūrėdamas į vandens paviršių, koks yra gylis, kokia dugno grunto sudėtis ir reljefas. Netgi krantų augmenija nurodys dugno grunto sudėtį. Arba krantų aukštis ir reljefas (posūkis, tiesioji, skardžiai), taip pat nuotolis tarp krantų irgi suteiks informacijos apie upės atkarpos gylį, srovės stiprumą, vagos poslinkius. Tokius dalykus žvejams tiesiog privalu žinoti, jie svarbūs tikrai ne mažiau nei kokiu masalu žuvauti ar kokia įranga šiuo metu yra geriausia.
Naktimis, po liūčių ūsoriai neretai atplaukia iš upės vidurio į jos pakraščius. Tik nereikia galvoti, jog į pačias rėvas – jie labiau mėgsta gilesnius vandenis, tad laikosi žemiau rėvų arba lygiuose upės ruožuose. Jei maitinsis priekrantėje, tai čia gylis turėtų būti bent 1,2 m.
Vandens augalai irgi gali būti tam tikras pliusas, bet jei jų nėra daug ir jei nesužėlę dideliais guotais. Tai turi būti retoki kuokštai, kurie auga žvirgždėtame dugne. Atstumas nuo kranto gali būti labai įvairus. Žinau porą vietų maždaug pusės kilometro Neries atkarpoje, kur ūsoriai pasirenka labai skirtingą nuotolį nuo kranto. Vienoje vietoje juos gaudau užmetęs masalą vos 7–8 m, o kitur tenka sviesti masalą į vidurį upės. Ir gyliai ten nepanašūs – vienur vos 1,5 m, kitur – ne mažiau nei 2,5 m. Va, ir žinok, žmogau, ką ten ypatingo tie ūsoriai randa.
Beje, dar vienas pastebėjimas. Nors aš akcentavau stiprią tėkmę, rėvas, bet ūsoriams kitąsyk greita srovė nereikalinga. Veikiausiai dugno pobūdis vaidina svarbesnę reikšmę, kadangi jie yra dugninės žuvys ir savo mėsingomis lūpomis nuolat „bučiuoja“ kietą gruntą bei akmenis. Tad galima jų rasti ir vidutinėje tėkmėje, bet paprastai tose vietose būna nevienalytė srovė, kas rodo, jog dugnas yra nelygus, veikiausiai kietas su stambokais akmenimis.
Tai, jog šios žuvys išsiduoda šokinėdamos – tikra tiesa. Netoli kranto ūsoriai tai daro itin retai, bet arčiau upės vidurio jie kartais šokinėja. Daro tai jie įspūdingai – atrodo, kad žuvis išlėkė į orą gerą pusmetrį ir horizontalioje padėtyje virš upės sustingo. Negana to tuo pat metu ūsorius labai tankiai judina pelekus ir, jei tik neužgožia (nors dažniausiai negirdėti) upės šniokštimas, išgauna labai savotišką garsą. Jei tai pamatėte, žinokite, kad čia šių žuvų bus ir bandykite siūlyti masalą, kadangi ūsoriai šokinėja ten, kur ir maitinasi.
Visgi meškeriotojui – diletantui rasti ūsorių upėje yra labai sunku, nepadeda čia nė įvairios autorių nuorodos, kadangi iš dešimties labai panašių vietų, kurios, atrodo, idealiai tinka šioms žuvims, ūsoriai gali būti tik vienoje. Galbūt seniau, kai jų buvo daug daugiau, plaukiotų ir kitose, bet dabar yra būtent taip.
Kita vertus, net atsitiktinai užklydęs į ūsorių pamėgtus plotus žvejys gali jais nusivilti ir daugiau čia nebegrįžti, kadangi ūsai nėra lengvai suviliojami, kartais tenka jų kibimo laukti keletą dienų, nors ir vietas puikiai žinai.
Aš netoli namų Neryje kiekvienais metais toje pat vietoje visada pagaudavau po porą ar tris šios rūšies egzempliorius. Mesdavau masalą tik tam tikru nuotoliu nuo kranto, tik toje pat vietoje praktiškai į tą patį dugno plotelį (4–5 m²) ir, žiūrėk, ūsas susigundo masalu.
Manyčiau, kad netgi šįmet galėčiau ten tikėtis laimikio, kadangi pastaruosius kelis pavasarius nebuvo smarkių ledonešių ir upės dugnas menkai pasikeitė. Galbūt priekrantės ir tapo seklesnės, bet vagoje gyliai išliko.
Įdomu tai, kad oro sąlygos, kiek rodo mano praktika, ūsorių apetitą, palyginti su kitomis žuvimis, mažai veikia. Jiems sunkiau įtikti su masalais, reikia žinoti, kiek toli nuo kranto užmesti meškerę. Kadangi ūsai laikosi tokiose upių atkarpose, kur vyrauja daugiau ar mažiau vienodos sudėties dugno gruntas per visą upės plotį, jie, priklausomai nuo vandens lygio, paros meto, metų laikotarpio atsitraukia į vagą arba maisto ieško arčiau krantų.
Beje, metų laikas turi įtakos, kokio stiprumo tėkmėje bus ūsoriai. Vėstant vandeniui jie trauksis ten, kur giliau ir srovės stiprumas mažesnis, ji gali būti netgi vidutinė, tolygi, nors tokiose vietose netgi vasarą galima aptikti ūsorių...
Romualdas Žilinskas
