Klasikinis masalas meknėms. Pirma dalis

Nepeikiu nė vieno masalo, nes, kaip sako žvejų išmintis: ne meškerė ir ne masalas gaudo žuvį, o meškeriotojas. Visgi dabartinis meškeriotojas nelabai linkęs spiningauti besisukančiomis blizgėmis ir toji tendencija vis labiau ryškėja. Daugmaž galiu spėti kodėl – besisukančios blizgės prastai užsimeta, jas sunku valdyti tėkmėje, srovė kelia į viršų ir taip toliau, ir panašiai.

Deja, pastarasis straipsnis būtent apie šį masalą, nes noriu pakalbėti kaip klasikinėmis sukriukėmis gaudomos meknės. O joms besisukančios blizgės patinka, kadangi meknės, kitaip nei žvejai, yra gerokai konservatyvesnės.

Aišku, žūklės parduotuvėse rastume begalę ir pasunkintų sukriukių, kurių dabartiniai spiningautojai „nesipurto“. Bent jau tie, kurie žuvauja upėse. Vėlgi neneigsiu, kad meknės tokių nečiumpa. Dar ir kaip, ypač tas su geltonai ar raudonai baltais kūneliais, kurias siūlo Myran arba Lucky John firmos.

Tačiau tokios besisukančios blizgės labiau tinkamos spiningauti meknes žemesniuose vandens sluoksniuose. Ir ne tik todėl, kad jos sunkios, bet dar ir dėl to, kad šių masalų lapeliai paprastai būna blizgūs ir metalo atspalvio.

Vėlgi, tai nėra blogai, kada sukrė traukiama kur nors vidury vandens arba netoli dugno. Bet gaudant sukriukėmis, derėtų įsidėmėti vieną svarbų dalyką: kuo margesni jų lapeliai (turiu omenyje, kad dengti emale ir dar įvairiai pataškuoti, pabrūkšniuoti ir panašiai), tuo šie masalai patrauklesni meknėms skaidriame vandenyje ir mažame gylyje.

Žvejojant priedugnio zonoje giliose upėse, ką jau ir sakiau, efektyvesnės natūralaus metalinio spindesio blizgutės. Taip pat margai spalvintos sukriukės šių plėšrūnių dažniau graibstomos lėtoje ar vidutinėje tėkmėje. Ten, kur srovė greita, meknėms labiau imponuoja vienspalviai, pereinamų tonų arba nedažytais metaliniais lapeliais masalai. Nors, be abejonės, visada bus išimčių, tačiau kalbėjau apie bendras tendencijas.

Gegužės mėnesį ir vasaros pradžioje, kai upių vanduo jau nusekęs, tačiau dugno augalai dar ne visai suvešėję, gana efektyvus meknių spiningavimas yra traukiant sukriukę pasroviui. Taip gaudyti įmanoma tik lėtoje arba vidutinio greičio tėkmėje, nes šį masalą tenka traukti greičiau už srovę. Labai neblogos vietos – ties toli į upę įsiterpusiais kyšuliais, dambomis.

Meknės, kaip ir šapalai, mėgsta, kai įsibėgėjusi tėkmė, pakeliui sutikusi kliūtį ir staiga keisdama savo kryptį, pasisuka. Dažniausiai priešais kyšulį susidaro nusmailėjusi į jo galą sekluma, ir neretai šios žuvys laikosi visai netoli sausumos ties natūralios ar dirbtinės dambos galu, kur staiga kyla dugnas. Tačiau spiningautojas tokiose vietose susiduria su kliūtimis, kurios jį paprastai priverčia sukriukę traukti tik pagal srovę.

Galima bandyti vesti blizgę ir skersai upės išilgai kyšulio, bet tada reikia itin tiksliai užmesti ir pasirinkti tinkamą ritės sukimo greitį, nes pakaks vieno neapskaičiuoto metimo, kad ilgam išbaidytume šias atsargias ir baikščias žuvis.

Metrą ar du toliau nei reikia nusviestą ar pernelyg lėtai traukiamą blizgutę tėkmė prispaus prie kranto ar dar blogiau – nuneš kitapus kyšulio, ir ji užsikabins už akmenų, paskendusių šakų bei kitų dažnai tokiose vietose esančių kliuvinių. Kol bandysime atkabinti vilioklį, išgąsdinsime tikėtiną laimikį.

Artimi užmetimai išilgai dambos taip pat nieko gero neduos, nes vandens srautas čia pakankamai stiprus ir, iki pasiekiant sukriukei reikiamą gylį, ji bus tiesiog srovės nuplukdyta prie pat kranto.

Labai dosnios vietos prie kyšulių būna tada, kai dar iki jų kokius keliasdešimt metrų tęsiasi žymus dugno pagilėjimas – status šlaitas, išilgai kurio ir traukiame masalą. Kuo šlaitas statesnis, tuo geriau. Palei jį patruliuoja patys įvairiausi plėšrūnai, čia pasitaiko ir stambių meknių. Kai sukrė vedama pasroviui, jos kimba gana savotiškas: spiningas tiesiog sulinksta, lyg užkliuvus viliokliui už šiekšto. Bent jau toks susidaro pirmasis įspūdis.

Veikiausiai taip nutinka todėl, kad žuvys paprastai būna atsigręžusios prieš vandens srautą, ir meknė apsisukusi pasiveja ką tik pro jos nosį praplaukusią sukrę ir, sugriebusi masalą tiesiai už jo trišakio, pasikerta pati. Traukiant masalą pasroviui, ji beveik niekada neatakuoja blizgės iš šono ar priekio, o čiumpa ją už uodegos.

Tačiau netgi spiningaudamas pasroviui negali būti tikras, ar meknės šioje vietoje vis dar tebėra – galbūt jos pastebėjo ar išgirdo ateinantį žvejį ir spruko šalin. Todėl į numatytą žūklavietę nereikia veržtis lyg alkanam prie duonos, nes skubėjimas tikrai nieko gero neduos. Artėjant prie kyšulio prieš srovę, geriau jį apeiti iš tolo darant lankstą krantu ir ramiai prisiartinti iš priešingos pusės. Prie pat vandens pakraščio stovėti neverta – geriau masalą svieskite iš toliau.

Suprantama, po pirmos užkibusios žuvies situacija pasikeis – stambios meknės juk neišmesi į krantą oru. Tačiau pagautas solidus laimikis visada nuramina ir suteikia didesnio pasitikėjimo savimi, tad ištraukus laimikį, galima atsisėdus parūkyti (nesveika, bet...) ar sukrimsti sumuštinį, išgerti kavos ir po kiek laiko vėl neskubant tęsti žūklę toje pat vietoje. Dar geriau, jei po ilgai trukusios kovos paeisite kur nors toliau žvejoti ir čia grįšite maždaug po valandos.

Apskritai meknių gaudymas yra spiningautojų vienišių pomėgis ir grupinis žuvavimas pasmerktas nesėkmei. Jei prie vandens vykstate su draugija, elkitės lyg meškeriodami upėtakius – upę pasiskirstykite ruožais.

Spiningaujant pasroviui labai greitai paaiškėja, kuri sukriukė ko verta, nes netgi ir šiuo atveju masalą reikėtų stengtis traukti kuo lėčiau, tai yra vos vos greičiau, nei bėga vanduo. Dabar blizgės lapelis jaučia itin menką pasipriešinimą ir tik kokybiška sukriukė greitai „užsiveda“ ir dirba be jokių trikdžių.

Toks meknių gaudymo būdas puikiausiai pasiteisina įsibridus. Ypač tinkamos vietos yra ties toli upėje esančiais sėkliais, kurių vienas šlaitas leidžiasi į vagą. Tai dar neišgaudyti plotai ir čia pasitaiko stambių meknių. Taip pat šis būdas perspektyvus spiningaujant nuo tiltų polių, tačiau tokiose vietose dažniausiai yra pernelyg smarki srovė, o jei randi lėtesnės tėkmės ruoželį (kartais jie susidaro tarsi kokios nedidelės salos), tai nubristi iki reikiamo poliaus ne visada pavyksta.

Bene daugiausiai spiningautojų sukriukę stengiasi traukti skersai upės srauto. Tai tikriausiai pats efektyviausias šios rūšies masalo vedimo principas, tačiau nemažai žvejų (turiu galvoje pradedančiuosius) šitaip žuvaudami daro vieną tiesiog vaikišką klaidą. Sukriukę jie meta skersai tėkmės ir, palaukę kiek laiko, kol ji nuskęs giliau, pradeda vynioti valą.

Tokiu atveju masalas nenugrimzta į reikiamą gylį (valą srovė ištiesina, įtempia ir neleidžia lengvai blizgei skęsti), o traukiamas pro norimą ruožą, plaukia ne skersai srauto, tačiau tam tikru kampu prieš jį. Tada sukriukė dar labiau ima kilti aukštyn ir gaudyti gilesniuose upės sluoksniuose nepavyksta.

Norint traukti besisukančią blizgę (iš tiesų – bet kurį masalą apskritai), tenka atsižvelgti į keletą veiksnių. Visų pirma reikia žinoti sukriukės skendimo greitį. Netgi derėtų atkreipti dėmesį į jos tipą, nes lengvo kūnelio plačialapės besisukančios blizgės itin lėtai skęsta ir jas stipri tėkmė gana greitai nuneša pasroviui. Reikėtų daugmaž numatyti ir vandens srauto stiprumą, juolab kad ne per visą upės plotį jis yra vienodas.

Nemažos įtakos turi valo storis bei jo plūdrumas. Ir galiausiai – užmetimo nuotolis, nes nuo atstumo priklausys, kokio ilgio valo atkarpa atsidurs vandenyje, kiek laiko ir kokie srovės stiprumo srautai veiks giją, o traukimo metu – ir masalą.

Dar vienas svarbus veiksnys – blizgės traukimo greitis. Klaidinga būtų manyti, jog greitai traukti sukriukę neverta vien todėl, kad ji tada kils į paviršių. Ten, kur upės srautas yra labai nevienodas, kai kuriuos stiprios tėkmės ruožus netgi verta „prašokti“ greičiau, jau vien dėl to, kad, juose ilgiau palaikius masalą, jis bus nuneštas pernelyg toli pasroviui. Pakilusią blizgę bus galima kiek giliau panardinti po to, sumažinus jos traukimo greitį ar net padarius trumpą pauzę.

Visgi tai yra tik antraeiliai dalykai lyginant su sukriukės užmetimo kryptimi. Noriu pasakyti, jog ją reikia sviesti ne skersai srauto, bet tam tikru kampu prieš jį. Blizgę vanduo kažkiek paneš upe žemyn, bet, pradėjus sukti ritę, masalas jau bus pasiekęs tam tikrą gylį ir, priklausomai nuo užmetimo kampo, pradės artėti link kranto skersai tėkmės arba pačioje pradžioje – dar ir kažkurį atstumą pasroviui. Tiesa, tokiais atvejais valą dažniau „pasigauna“ kabliukas.

Atlikti visus šiuos manevrus yra kur kas sunkiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, gal todėl pastaruoju metu daugelis spiningautojų meta į šalį sukriukes ir mieliau renkasi kitokius masalus, juolab kad visos teorijos yra niekis, kol konkrečioje vietoje neišbandai kurios nors besisukančios blizgės.

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas