Klasikinis masalas meknėms. Antra dalis
Meknių žūklė traukiant sukriukę skersai upės srauto – juo labiau sunkus uždavinys. Mano nuomone, šiuo masalu sužvejoti salatį yra lengviau nei pastarąją plėšrūnę. Apie lydekas ar ešerius aš jau net nekalbu. Visi minėti grobuonys yra daugiau ar mažiau pasiskirstę įtakos zonas ir vandens sluoksniai, kuriuose labiausiai tikėtina šias žuvis sugauti, žvejui būna gana aiškūs.
Meknės šiuo atžvilgiu labai nepastovios, todėl jos gali užkibti bet kuriame gylyje. Turiu omenyje vasaros laikotarpį ir gana tiesius bei gilius upių ruožus, kuriuose šių žuvų taip pat būna, nors sužvejojamos jos čia labai retai.
Tokiose vietose meknes daug lengviau pagauna dugnininkai ar net plūdininkai, priviliodami jas jauku, o spiningautojai gausesniu laimikiu gali pasidžiaugti nebent anksti pavasarį, kai šios žuvys griebia padugne kilnojamus guminukus, užnertus ant labai sunkių galvakablių. Žvejojant sukriukėmis, neretai tenka norimą ruožą tiesiog persijoti, nes net per pusdienį meknės kartais kelis kartus keičia maitinimosi gylį.
Kiek lengviau šias sunkiai suviliojamas žuvis pagauti pakilus upės lygiui. Nebūtina laukti didelių liūčių (šįmet kritulių daugiau nei reikia) – Nemunas ir Neris savo vandenis pakelia net ir per didžiausias sausras, nes viskas priklauso ir nuo Kauno HE ar Vileikos užtvankų vadovų norų.
Ypač gerai, kai upė ima tvinti pavakariais. Meknės ir šiaip jau tokiu paros metu būna aktyviausios. Pakilęs vanduo jas verčia artėti link krantų ir šios žuvys tampa lengviau pasiekiamos spiningautojams.
Nežinau, ar meknės taip elgiasi ieškodamos maisto priekrantės zonoje, ar paprasčiausiai traukiasi iš pagreitėjusios upės srovės. Tada labai verta jų paieškoti ties greitos ir lėtesnės srovės riba arba ten, kur upės srautas persiskiria į tiesioginę ir grįžtamąją tėkmę. Tiesesnėse, bet giliose upių atkarpose meknės sužvejojamos rečiau, bet paprastai būna gerokai svaresnės, nei pagautos žolėtuose ir sekliuose plotuose.
Spiningautojams, kurie bando vilioti meknes gilesniuose vandenyse, trukdo dar ir tai, jog šios žuvys dažniausiai ignoruoja didesnes sukriukes, o mažosios blizgės, kaip žinoma, yra pernelyg lengvos žuvauti giliame ir srauniame vandenyje. Žvejai verčiasi kas kaip išmano. „Sbirulino“ plūdės man pažįstamos, tačiau jų, atvirai pasakysiu, nemėgstu.
Kita vertus, naudojant šią papildomą įrangą (o kaip kitaip pavadinsi?) reikia ir didesnio užmetimo svorio spiningo, kuris, mano požiūriu, nelabai dera su meknių žvejyba, Aišku, tai tėra tik niekuo nepagrįstas įsitikinimas, nes žvejui laimikis svarbiau nei šios detalės, bet man sunku save „perlaužti“.
Yra puikus senovinis būdas, kurio pagalba galima lengvą sukriukę nugramzdinti giliau, užmesti toliau – priešais blizgutę ant valo reikia užspausti švino svarelį arba dar geriau – kelis mažesnius. Tiesa, kai priešais masalą yra papildomas gramzdas, sviedžiant sukriukę jos trišakis kartais užsimeta už valo, bet tam ir patariu, kad geriau kelis mažesnius nei vieną stambų svarelį.
Dar vienas būdas to išvengti – prieš įkrentant blizgei į vandenį, pirštu pristabdome valą ir paskutiniu momentu leidžiame gijai išsitiesti. Nors apie tai yra kalbėta begalę sykių, bet daugelis žvejų šį elementarų veiksmą pamiršta.
Nedidelė pastaba, jei mėginsite „sunkinti“ sukriukę tokiu būdu – neriškite ilgo pavadėlio, pakanka iki pusantro sprindžio. Kai kurie spiningautojai, ypač gaudantys ilgesniais spiningais, tvirtina gana ilgus pasaitėlius iš fluorokarbono. Tai nėra blogai, nes meknės gana baikščios ir skaidriame vandenyje gali matyti pintą giją. Na, bent jau teoriškai. Tačiau šiuo atveju geriau trumpesnis pavadėlis, kadangi svareliai bus toli nuo sukriukės ir ji smarkiau kils į viršų, sunkiau bus valdoma.
Anksti pavasarį bei vėlyvą rudenį spiningautojai meknes gaudo gana stambiais masalais. Dažniausiai tai būna guminukai, rečiau – vartiklės. Sukriukės paprastai paliekamos vasarinei žūklei, nes tokiu masalu nėra patogu spiningauti stiprioje srovėje ir dideliame gylyje. Sunkios ir didelės sukrės šių žuvų negundo jau vien todėl, kad yra labai agresyvios ir stambios. Tačiau yra būdų, kaip vilioti meknes priedugnio zonoje ir mažais tokio tipo masalais.
Visų pirma tai gerai žvejams žinoma paternoster arba šoninio pavadėlio sistemėlė, kada pagrindinio valo gale rišamas atitinkamo svorio gramzdas, o virš jo ant suktuko tvirtinamas pavadėlis su masalu. Šis elementarus būdas kažkodėl pernelyg retai naudojamas šaltesniuoju metų laiku spiningaujant lengvais ir mažais viliokliais šapalus ar meknes.
Geriausiu atveju tokia sistemėlė prisimenama gaudant ešerius mikroguminukais. Reikia pasakyti, kad ir stambios meknes, netgi esant šaltam vandeniui, ne visada nori didelių bei vangiai judančių masalų ir kartais labai neblogų rezultatų pasiekiama vasarai būdingais viliokliais.
Spiningauti tokiu būdu galima dvejopai: paprasčiausiai traukiant sistemėlę dugnu skersai srovės arba įtempus valą leidžiant svareliui slinkti dugnu. Pastarasis būdas ne visur įmanomas dėl kliuvinių dugne, bet dažniausiai šaltesniuoju metų laiku meknių ieškoma arčiau vagos, o ten neretai būna pakankamai lygus smėlėtas ar smulkiais akmenukais nusėtas gruntas.
Svarelis pasirenkamas tokios masės, kad srovė jį (įtempus valą) palengva ridentų dugnu. Tinkamiausias svarelis – lašo formos. Jei jis ilgiau sustoja vietoje, šiek tiek spiningo galu truktelima į save, t. y. gramzdas išlaisvinamas nuo kelyje pasitaikiusios kliūties. Nuo ritės būgnelio vyniojant valą, masalą galima nuplukdyti norimu atstumu pasroviui arba, įtempus giją, gaudoma vėduoklės principu. Viskas priklauso nuo žvejo norų ir dugno struktūros.
Kuomet pasakoju apie šią sistemėlę, net neabejoju, kad visi kaip masalą mato guminuką. Veikiausiai nustebinsiu, jei pasakysiu, jog tam tinka ir sukriukės ar vobleriai. Tiesa, sukriukės užmetant su paternoster dažniau kabinasi už pagrindinio valo, traukiamos gali susukti valą ir pavadėlį.
Kad pastarasis atvejis nenutiktų, naudokite trišakį suktuką ir apsidraudimui – pavadėlio gale suktuką su karabinu. Na, taip, jei sukriukė maža, tos papildomos detalės gal ir nėra labai gerai, tačiau esant aukštesniam drumsto vandens lygiui meknės ne tokios atsargios ir į tai praktiškai nekreipia dėmesio.
Šitaip žuvaujant, sukriuke kartais susigundo ir stambūs salačiai, nekalbu apie ešerius ir šapalus, pasitaiko, kad masalą „nusega“ lydeka. Mekniaujant taip atsitinka dažnai ir vasarą. Nesumeluosiu, jei pasakysiu, jog gerokai dažniau nei gundant sukriukėmis šapalus.
Regis, meknės ir šapalai panašios žuvys, kartais netgi būna tose pačiose vietose, tačiau tikrai ne visada. Meknės labiau linkusios laikytis minkštesnio dugno, lėtesnės tėkmės, arčiau augalų, o ten kaip taisyklė glaudžiasi ir aštriadantės. Faktas, kad praryja ir vieną kitą smulkesnę meknę.
Kažkada, kuomet mažai kas spiningaudavo, o dažniau žvejodavo gyva žuvele, meknes laikė kone geriausiu masalu stambioms lydekoms. Ir vėl matau kai kuriuos nepatenkintus žvejus, kam rašau tokius dalykus, bet taip buvo, tad netgi į dabartinių taisyklių „rėmus“ telpančias meknes maudavo ant trišakių ir tykodavo, patikėkit, oi, kokio dydžio lydžių.
Dar ir dabar kai kurie solidaus amžiaus žvejai žūklavietėse, kur galima sutikti aštriadančių, visuomet riša ploną metalinį pavadėlį, ir tvirtina, kad dėl to meknės kimba nė kiek ne prasčiau. Kodėl ne fluorokarboną? Nes plonesnį lydekos nukanda, o storas yra pernelyg sunkus, standus ir trikdo mažų sukriukių darbą. Bet tai ne mano filosofija, aš tik cituoju tai, ką girdėjau.
Nesu tikras, kad metalinis pavadėlis nebaido meknių, nes šias žuvis aš laikau itin atsargiomis ir įtariomis plėšrūnėmis (gal netgi baikštesnėmis nei šapalai), ir net pats ploniausias bei minkščiausias volframinis pavadėlis joms gali kelti įtarimą. Todėl netgi suktukus, segtukus sistemėlei stengiuosi naudoti mažus ir neblizgius.
Nors ir vėl – esu pagavęs ne vieną meknę ankstesniais laikais, kuomet rišdavau pintus plieninius ar volframinius pavadėlius. Tai laikiau labiau atsitiktinumu, nes, tiesą sakant, jos ir pakliūdavo gaudant lydekas – čia jau priešingas variantas mano minėtam, kai taikantis sužvejoti meknę masalą atakuoja lydeka.
Mažomis sukriukėmis gaudomos meknės neretai kimba labai agresyviai. Panašiai tokį masalą čiumpa ir salatis, tad labai kieti „ultra“ ar „nano“ mažo užmetimo svorio spiningai (suprantama, kalbu ne gaudymą su šoninio pavadėlio sistemėle, šiuo atveju reikės didesnio testo koto) tokiai žūklei nelabai tinka, be to, reikia apsidrausti ir atitinkamai sureguliuoti ritės stabdžius. Gana dažnai šios žuvys užsikerta pačios, sukriukę praryja giliai ir nėra ko bijoti, kad jos atsikabins nuo kabliuko.
Kitas dalykas, ar jūs sugebėsite susidoroti su stambiu laimikiu. Stiprioje srovėje kovoti su poros kilogramų mekne nėra taip paprasta, juolab kad valas pasirenkamas kuo plonesnis, kas šiais laikais tapo kone spiningavimo etalonu, o spiningo amortizacija (juk extra fast) labai menka. Nors išties meknė yra bene silpniausia priešininkė iš visų plėšriųjų žuvų, bet jos irgi negalima nuvertinti.
Romualdas Žilinskas
