Kiek svarbus žvejui karabinas? Pirma dalis
Regis, kokia smulkmena – segtukas. Tačiau šioji, daugelio žvejų akimis, smulkmena, yra be galo svarbi, nes palengvina žūklę, o netinkamai parinkta gali smarkiai ją sugadinti – žuvis paprasčiausiai nečiups masalo, o jei taip nutiks, stambesnis laimikis gali nutrūkti. Panašių atvejų mano gyvenime buvo ne vienas, todėl šiai smulkiai detalei skiriu ne mažesnį dėmesį, nei, tarkim, valui, masalui, ritei arba spiningui.
Ne veltui paminėjau spiningą, nes segtukai, arba kitaip karabinai, dažniausiai naudojami viliojant žuvis būtent dirbtiniais masalais, ypač – spiningaujant. Dabar žūklės prekių parduotuvėse galima rasti begalę pačių įvairiausių segtukų ir kiekvienas jų turi specifinę savo paskirtį į ką vėlgi tikrai ne visi žvejai atkreipia dėmesį. Na, galbūt kažkiek akcentuoja karabinų dydžius ir išlaikymo svorį, o visa kita neretai lieka tik antrame plane.
Šiame straipsnyje apie segtukus kalbėsiu kiek įmanoma išsamiau. Tačiau pirmiausiai grįžkime į praeitį ir išsiaiškinkime, ką apskritai reiškia žodis „karabinas“, nes „segtukas“ atsirado jau vėliau, kuomet mūsų kalbininkai bandė lietuvinti žvejybinius terminus. Tiesą sakant, bent sykį pataikė į dešimtuką, kita vertus, prašauti pro šalį buvo mažai galimybių.
Nuo karo iki žūklės
Žodis „karabinas“ yra tarptautinės kilmės, glaudžiai susijęs su karine ir technine terminologija. Jo šaknys veda į prancūzų kalbą – carabine reiškia trumpą šautuvą. Vokiečių kalboje atsirado išvestinis žodis karabiner, kuris reiškė ginkluotą tokiu šaulį šautuvu, o karabinerhaken – jau techninis terminas, nusakantis specialų kablį ar segtuką. Tai buvo tvirtas, metalinis užsegimas, naudojamas kariuomenėje, alpinistikoje, jūrų reikmėms – visur, kur reikėjo greitai prisegti ir patikimai laikyti daiktą, įrankį, ginklą ar žmogų.
Bet kokiu atveju iš karybos šis terminas tik vėliau išplito į įvairias sritis, tarp jų ir į žūklę. Nors žvejybiniai karabinai (segtukai) daug smulkesni ir subtilesni nei jų kariniai ar alpinistiniai pirmtakai, pats veikimo principas išliko tas pats – greitas masalo (ar pavadėlio) prijungimas ir patikima jungtis.
Dėl šios funkcijos terminas „karabinas“ įsitvirtino žvejų žodyne ir šiandien vartojamas kartu su lietuvišku žodžiu „segtukas“ – yra pastarojo sinonimas. Toks perėjimas iš kovinio į žvejybinį kontekstą puikiai atspindi, kaip žodžiai keliauja tarp sričių, neprarasdami savo esmės – tvirtos jungties ir patikimumo, nes kare, meilėje ir žūklėje, kaip aš mėgstu sakyti, smulkmenų nebūna.
Galbūt derėtų akcentuoti, kad karabinai kurį laiką išties buvo gerokai mažiau naudojamas spiningavime, nes, kiek menu, pirmuosius pas mus pasirodžiusius voblerius rekomenduodavo (tai būdavo net nurodyta ant šių masalų pakuočių) rišti prie pagrindinio valo laisvąja Rapala kilpa.
Suprantama, jei nenaudodavome metalinių pavadėlių, nes tuomet dar nebuvo pinto valo, tad tvirtinti tokiu būdu voblerį gaudant šapalus ar salačius neatrodė kažkas tokio keisto ar neįprasto. Kiti žvejai spininginius masalus (taip pat ir voblerius) rišdavo kaip mokėjo – svarbu mazgas būtų tvirtas. Ir, reikia pasakyti, kad neretai dėl to klydo.
Laisvos kilpos privalumas – taip pririštam masalui, kas ypač svarbu gaudant vobleriais, suteikiamas didesnis laisvumas ir platesnė žaidimo amplitudė. Kuomet vobleris pririšamas tiesiai, be kilpos ar segtuko, mazgas dažnai suveržia jo kilpelę ir masalo judesys pasidaro labiau apribotas. Rapala kilpa leidžia judėti plačiau ir natūraliau tiek į šonus, tiek vibruojant. Ji nevaržo voblerio žaidimo amplitudės, kurią numatė gamintojas.
O tada, reikėtų pabrėžti, dauguma voblerių buvo gaminami iš balzos, dėl to turėjo gana menką, lyginant su dabartiniais, svorį. Tai akcentuoju, kadangi mažos masės šio tipo masalai ypač jautrūs panašaus pobūdžio „suvaržymams“. Laisvoji kilpa pat padeda išlaikyti natūralią traukimo ašį, ypač kai vobleris pritaikytas tvičingui ar agresyviam traukimui, taip pat mažina apkrovą mazgui, nes taip surištas valas šiek tiek sugeria trūkčiojimus.
Tačiau ji turi ir trūkumų, kadangi tenka vis iš naujo rišti mazgą keičiant masalus. Netinkamai surišta kilpa gali elementariai atsirišti arba turėti neigiamą įtaką masalo animacijai, jei yra per maža ar per didelė. Dar vienas minusas – lydekos dantys. Pakaks juos sukąsti ir giliai prarytas mažas vobleris liks grobuonės gerklėje.
Nors tiesioginis pririšimas labiau riboja masalo žaidimą, bet kai kuriais atvejais gali būti tvirtesnis (geriau laiko pats mazgas) ir patikimesnis, tarkim, kai norima labai tikslaus masalo vedimo ar minimalios jo judėjimo amplitudės. Todėl kilpa rekomenduojama vobleriams, kurie skirti aktyviam žaidimui, turi smarkią vibraciją ir panašiai.
Nenustebkite, kad rašau apie tokias „senienas“ – maži vobleriai spiningaujant monofilamentiniu arba fluorokarboninius valu kartais taip rišami ir dabar. Tuos valus arba labai ploną pintą giją tiesiog prie galvakablio ultraligt spiningavime tvirtina daug meškeriotojų. Beje, spiningavime naudojamas segtukas, kaip vėliau pamatysite, iš principo yra tą pati Rapala kilpa, nors jis ir pagamintas iš metalo.
O dabar nuo anų senų laikų peršokam į užvakar. Kodėl ne į vakar ar šiandien? Paaiškinsiu. Gal prieš kokius trejus metus pas mus staiga išpopuliarėjo bemazgės jungtys (no-knot connectors), tačiau pernai jų populiarumas sumenko, o šįmet yra dar mažesnis.
Duomenys gal ne patys patikimiausi – paprasčiausiai paskambinau ir pasiteiravau žūklės prekių parduotuvėse. Tiesa, sakydamas „bemazgės jungtys“, kalbu tik apie spiningavimą, nes jas jau seniai žinojo ir naudojo dugnininkai, o ypač – karpiautojai.
Kai kurios firmos (nevardysiu) bemazges jungtis pradėjo siūlyti spiningautojams, kažkas pabandė – kažkam patiko. Nors aš išsyk sakiau, kad tai labiau reklaminis „efektas“ nei reali nauda. Veikiausiai tokių teiginių nereikėtų rašyti, nes galimai pasirodysiu „nešiuolaikinis“, nesupratęs naujovių efektyvumo, bet savo žodžius galiu pagrįsti.
Paskaičiuota, kad karabinai vidutiniškai apie 30–50 % tvirtesni nei tokio pat dydžio bemazgės jungtys. Kartais skirtumas būna dar didesnis, ypač kai segtukas pagamintas iš spyruoklinio ar grūdinto plieno, o jungtis – iš paprastos vielos arba yra ilga, siaura, sudėtingos formos (pavyzdžiui, dviejų „U“ tipo užlenkimų).
Suprantama, čia tik apibendrinantys faktai, nes daug kas priklauso nuo abiejų detalių konstrukcijos, galimai rasčiau priešingų pavyzdžių. Tarkim, kai kurios aukštos kokybės bemazgės jungtys (iš storesnės vielos, trumpesnės, su stipriu įveržimu) artėja prie segtukų tvirtumo, jei lyginčiau su plonu, silpnesniu segtuku.
Bet žūklėje daug kas atsiremia ne į teorinius paskaičiavimus, kitąsyk – net ne praktinius potyrius, bet į elementarų žvejo tikėjimą (skaitė, skaitė reklaminę medžiagą, kol ji „prilipo“), greitį (kaip greitai galima pakeisti masalą, pavadėlį ir panašiai), komfortą (tiesiog taip patogiau). Trumpiau tariant, segtukas dažniausiai yra patikimesnis, tačiau bemazgė jungtis turi savų privalumų.
Iš ko gaminami segtukai (karabinai)
Išsyk pasakysiu, kad patys pigiausi segtukai, kuriuos daro mažai žinomos bendrovės, paprastai būna pernelyg minkšti ar per trapūs, pernelyg stori arba per ploni, žodžiu, jie padaryti iš neaiškios kilmės plieno lydinių. Skirtingų rūšių viela, naudojama geriems firminiams segtukams gaminti, irgi turi savitus privalumus ir trūkumus, priklausomai nuo medžiagos savybių: tamprumo, stiprumo, atsparumo deformacijai, rūdijimo, masės ir ilgaamžiškumo.
Pavyzdžiui, nerūdijantis plienas (stainless steel) pasižymi geru atsparumu korozijai ir pakankamu elastingumu, tačiau kartais gali būti kiek per minkštas labai smulkiems segtukams – ypač jei naudojama plona viela.
Aukšto anglies kiekio rodiklio plienas (high-carbon steel) yra kietesnis ir tvirtesnis, bet mažiau tamprus – gali sulūžti, jei detalė ilgai lankstoma, smarkiai tempiama. Be papildomos dangos jis greitai rūdija.
Grūdintas plienas (heat-treated) turi didesnį stiprumą ir atlaiko didesnes apkrovas neprarandant formos, tačiau apdorojimas reikalauja precizikos – ne visi gamintojai tai atlieka kokybiškai.
Spyruoklinė viela (spring wire) yra labai vertinama dėl savo gebėjimo grįžti į pradinę formą – karabinas ir šimtąsyk atsegtas normaliai užsisega, nepraranda savo formos. Ši viela užtikrina tamprumą, bet jeigu yra per plona – gali atsisegti stipriai ir staigiai trūktelėjus, kas rizikinga užkibus stambesniam laimikiui.
Titanu dengta viela ar lydiniai su titanu yra labai atsparūs korozijai ir lengvi, pakankamai tvirti. Tai ideali medžiaga sūriam vandeniui ar ultralight įrangai, tačiau tokių segtukų savikaina didesnė. Kai kurie gamintojai karabinams skirtas vielas dengia nikeliu, chromu ar juodu nikelio lydiniu, siekdami pagerinti ne tik atsparumą, bet ir estetiką.
Bus daugiau
Romualdas Žilinskas
