Kaip sutramdyti „arklius“. Pirma dalis
Plati ūsorių (lot. Barbus) gentis. Kaip teigia ichtiologai, pasaulyje apie 500 šių žuvų rūšių. Gyvena jie Azijos, Afrikos, Europos gėluosiuose vandenyse. Lietuva – ūsorių arealo šiaurinė riba, toliau į šiaurę jų nebėra. Vadinamosios vandenų torpedos būna įvairaus „ūgio“. Yra šios genties atstovų, kurie užauga vos iki 3,5 cm ilgio ir tokių, kurių ilgis – metras ir didesnis. Didžiausi – Aralo ūsoriai (Barbus brachycephalus), užaugantys iki 105 cm ilgio ir 22 kg svorio. Iš Aralo ežero neršti jie plaukia į Amudarjos ir Syrdarjos upes. O štai ūsorėliai (Barbus petenyi), gyvenantys Balkanų pusiasalio upėse, į Vyslą, Dunoju, Dnestrą įtekančiose kalnų upelėse – vos iki 25 cm tetraukia.
Na, o mums geriausiai pažįstamas, „klasikinis“ ūsorius (Barbus barbus), mūsų žvejų dar aparu, ūse, ūsu vadinamas, dažniausiai būna 2–3 kg svorio, nors pasitaiko individų, sveriančių 5–7 kg. Lietuvos rekordas – 6,20 kg ūsorius, 1985 metais sužvejotas Aukštaitijoje, Šventojoje. Tiesa, buvo pagautas ir dar stambesnis ūsas, kuris svėrė 6,64 kg, užkibo jis Nemune. Ir vargu ar kas besugaus didesnį, juolab kad jų ne tiek jau daug mūsų upėse. Didžiuosius ūsorius dėl nartaus būdo ir nesutramdomo veržimosi prieš srovę anksčiau Neries ir Šventosios žvejai arkliais vadindavo.
Ūsoriaus išvaizda akivaizdžiai byloja, kad jis prisitaikęs gyventi stiprioje srovėje, prie dugno prisispaudęs, o keturi nukarę ūseliai ir apatinės žiotys mėsingomis lūpomis – kad maisto jis ieško ant dugno. Tačiau tai dar nereiškia, jog priedugnyje visą gyvenimą ir praleidžia.
Kartais, ypač prieš lietų, jam užeina nenumaldomas noras pademonstruoti savo akrobatinius gebėjimus ir tada žuvis aukštai iššoka iš vandens savitai tarškėdama – šis garsas būdingas tik ūsoriui. Beje, tokiais šuoliais vandenų torpeda išduoda ir savo mitybos zoną: dažnai keli ūsoriai iš viso susitelkusio pulko tokiu būdu iššoka iš vandens, baigę apšniukštinėti savo pasirinktąjį ruožą.
Jų būryje griežta tvarka – pirmoje grandyje visad slenka mažieji, o paskui juos pagal ūgį rikiuojasi visi kiti. Tokios rikiuotės ariergarde – patys didieji ūsai. Laikosi ūsoriai sraunumose, kur dugnas žvirgždėtas, akmenuotas, yra stambių riedulių, o srovė stipri.
Didelėse upėse (pavyzdžiui, Nemune, Neryje) stambiųjų ūsų būna tenai, kur stipriausia srovė ir virš jų storiausias vandens sluoksnis. Pasirinktąjį plotą ūsoriai sistemingai apžiūri: palengva, apuostydami ir apčiupinėdami kiekvieną akmenuką, jie minėta tvarka kyla prieš srovę ir baigę pakraščiais nusileidžia žemyn, kad apeitų savąją zoną iš naujo. Labai retai peržengia pagrindinio srauto ir ramesnio vandens sandūros ribą.
Tik pavasarinio polaidžio upėms išsiliejus, maisto ieškoti atplaukia arčiau vandens srauto ardomų krantų, ir tai dažniausiai naktį. Arčiau kranto šios žuvys pasirodo ir prie upelių žiočių, kai po praūžusios liūties jomis atplūsta drumsto vandens srautas. Neršia ūsoriai gegužės–birželio mėnesiais, kai vandens temperatūra būna apie +15°C. Nuo seno žinoma, kad prieš nerštą sugauto ūsoriaus ikrai yra nuodingi ir jų negalima valgyti – sunegaluosite.
Taip ir yra – subrendę ūsorių ikrai išties nuodingi. Bet tie nuodai ne žmogui skirti, o atgrasinti kitoms žuvims, kurios, kaip, beje, ir patys ūsoriai, mėgsta pasisotinti kitų neršiančių žvynuotųjų ikrais. Nors prie kiekvienos neršiančios patelės sukinėjasi keli patinėliai, stipriame sraute jiems reikia išleisti daug spermos, kad apvaisintų ikrelius.
Dėl tos priežasties ūsorių ikrai yra lipnūs ir tuoj pat prilimpa prie dugno akmenukų, o kad nenurankiotų gružliai, kuojos, aukšlės ir kitos žuvys, jie padengti apsauginiu nuodingu sluoksniu, atbaidančiu tokius gurmanus. Apvaisinti ikreliai praranda lipnumą ir srovė juos nuridena po akmenimis, kur jie, kitų žuvų nepasiekiami, vystosi, o nuodingas sluoksnis palengva ištirpsta.
Moka gamta viską tobulai sutvarkyti! Dėl to, kad ūsoriai laikosi tolokai nuo kranto ir pagrindinėje srovėje, jų žūklė gana sudėtinga. Be palaidynės išsiversti beveik neįmanoma. Net jei ir pavyktų paprasta plūdine užmesti masalą į ūsorių zoną ir vandenų torpeda užkibtų, sutramdyti didesnį ūsą su tokia meškere beveik neįmanoma – pakirstas, jis be sustojimo gana toli nuskuodžia prieš srovę, taip stipriai irdamasis visais pelekais, kad arba valas neišlaiko, arba kabliukas atsilenkia, nulūžta.
Tokį malonumą esu patyręs ne kartą, gaudydamas Neryje ir Šventojoje ilgomis sportinėmis meškerėmis. Bet dabar įsitikinau, kad ir su riboto ilgio valu galima pažaboti užsispyrusį ūsorių, tik reikia sudurtinės meškerės su pakankamai tvirtu karpiniu amortizatoriumi.
Pirmą sykį tuo akivaizdžiai įsitikinau dar 2003 metais vykusiame pasaulio čempionate, kuomet jo dalyviai meškeriojo Madunico hidroelektrinės kanale Slovakijoje. Kadangi kanalo srovė gana stipri, o ją reguliuoja hidroelektrinė, jame daug įvairių tipiškų upinių žuvų, tarp jų – ir ūsorių. Per treniruotes pasigalynėję su tenykščiais ūsais, išbandę jėgas, meškeriotojai greitai pertvarkė savo įrankius – pasirinko tvirtesnius sudurtinius meškerykočius su storesniais ir tvirtesniais amortizatoriais ir tada gana sėkmingai tramdė 1–2 kg ūsorius.
Žvejojo daugiausiai 14,5 m ilgio sudurtinėmis meškerėmis su diskinėmis ar panašaus tipo 18–25 gramų ir didesnės keliamosios galios plūdėmis. Pats meškeriojimas tik vadinosi plūdinis. Praktiškai visi gaudė dugninėmis su plūde – masalus (trūkius, musių lervas) laikė vienoje vietoje, prie pat sumestų jauko gniužulų, meškerykočio viršūnes buvo sumerkę į vandenį, o papildomą jauką (suklijuotus musių vikšrus) nuleisdavo kaušeliu ant sudurtinio meškerykočio galo tiksliai ten, kur reikia, ir dažnai, bet nedidelėmis porcijomis. Štai ir visos gudrybės.
Sprunkantį pakirstą ūsorių tramdydavo guminis amortizatorius. Tačiau didesni ūsai dažnai nutraukdavo net 0,20 mm valą arba sulaužydavo meškerykotį, nes meškeriotojas stengdavosi neišleisti žuvies iš savo baro – to reikalauja varžybų taisyklės.
Sudurtiniais meškerykočiais galima pabandyti gaudyti ūsus Nemuno žemupyje nuo dambų galų, nuo kurių net ir 12–13 m ilgio sudurtine lengvai pasiekiamas pagrindinis srautas. Tokiai žūklei Nemune galima rasti vietų ir prie Alytaus, ir prie Druskininkų.
Tačiau įdomiausia vandenų torpedų žūklė su palaidyne pavasarį, kai upėse vanduo dar gana aukštai pakilęs ir ūsoriai laikosi arčiau kranto. Patogiausia gaudyti su bolonine 5–6 m ilgio meškere. Neinercinė ritė turi būti su platesniu būgneliu, dideliu perdavimu ir su jautriu sukimo mechanizmu. Valas 0,18–0,20 mm, pavadėlis truputį plonesnis. Kabliukas – tvirtas, trumpu koteliu ir labai aštrus.
Svarelius ir plūdes reikia parinkti priklausomai nuo srovės stiprumo ir gylio. Persistengti neverta, bet imkite pakankamai sunkius, kad prilaikant plūdės plaukimą, srovė nekeltų svarelio nuo dugno ir būtų galima šuoliukais leisti masalą pasroviui. Plūdė turi būti su lašo formos korpusu – tokią srovė mažiau skandina.
Ne itin tinka tradicinė palaidynių plūdė su kilpute valui korpuso šone – pakertant stiprioje srovėje tokia stojasi skersa, vyniojant valą smarkiai priešinasi, mėtydamasi į šalis, ypač jei masalas nuplukdytas gana toli. Išvengti to galima plastiko žiedeliu prispaudus valą prie plūdės antenos.
Pavadėlis gali būti rišamas, o dar geriau – prisegamas prie pagrindinio valo segtuku su suktuku, tradiciniu būdu – jo gale. Tačiau kur srovė itin stipri, o dugnas akmenuotas, geriau pagrindinio valo gale rišti svarelį su segtuku ir suktuku, o pavadėlį per metrą aukščiau jo prisegti prie trišakio suktuko. Abiem atvejais pavadėlis turi būti bent jau pusmetrio ilgio.
Masalų reikia turėti įvairių: sliekų, apsiuvų, trūklių, laumžirgio lervų, musės vikšrų ir, žinoma, jei pavyks rasti – trandžių (ilgakojo uodo lervų). Tačiau ir be jų galima apsieiti – pavasarį ūsai itin noriai čiumpa sultingas stambias geltonas apsiuvas ir vingilius. Tiesa, vingiliais žuvauti jau seniai nebegalima, tad šį vilioklį išimkite iš ūsoriaus meniu.
Apsiuvų reikia užkabinti ant kabliuko kelias. Uždėjus meškerę skersai srauto arba šiek tiek prieš srovę, kai masalas pasiekia dugną (parodo plūdė), reikia plukdyti jį pasroviui visą nužiūrėtą atkarpą, vis sulaikant beveik statmenai laikomu meškerykočiu. Tada aiškiai pastebimas ilgo meškerykočio pranašumas – beveik visas valas būna virš vandens ir jo nespaudžia srovė.
Masalą sugriebęs ūsorius plūdę skandina staigiai, traukdamas prieš srovę. Pakirsti reikia stiprokai, nes jo lūpos, kad ir mėsingos, bet gana kietos. Na, o paskui prasideda visos vandens torpedų gaudymo linksmybės, bet apie tai vėliau.
Nužiūrėtą upės ruožą reikia „apgaudyti“ nuosekliai, patikrinant ir tolimesnius, ir artimesnius ruožus po kelis kartus, nes ūsoriai, kaip jau minėjau, nestovi vietoje ir maisto ieškodami nuolat juda tai aukštyn, tai žemyn. Beje, leisdamiesi žemyn, jie dažniausiai priartėja prie kranto ir plaukia ramesnėje srovėje.
Žinoma, galima sulaikyti žuvis jauko gniužulais, tik reikia nepagailėti molio ir „mėsiškų“ priedų. Tada žūklė savaime tampa sėslesnė ir apgaudomas tik jauką plaunantis srautas. Būtina išnaudoti ir natūralų „prievilą“ – žiobrių nerštavietes.
Mat ūsoriai, išleidę apnuodytus savo ikrus (jų ir žiobrių neršimo laikas daugmaž sutampa, tik žiobriai neršti plaukia bangomis ir jų nerštas užtrunka ilgiau), noriai rankioja pastarųjų ikrelius ir kasdien „ganosi“ žemiau neršiančių žiobrių, kurių nerštavietes nesunku atrasti. Masalas užmetamas žemiau, kur srovė paprastai būna ramesnė ir prilaikant palengva plukdomas pasroviui.
Tokiose vietose galima sugauti ne vieną ūsorių, nes ikrų pasmaguriauti jie suplaukia tuntais. Tačiau tikėtis, kad jie kibs kaip kuojos arba tie patys žiobriai, neverta, nes užkibę ir kovojantys ūsoriai išgąsdina savo šurmuliu gentainius. Ypač sėkminga žvejyba žemiau nerštaviečių būna tada, kai žiobriai neršia pavėluotai – iki liepos pradžios. Šventojoje vienais metais neršiančius žiobrius užtikau net liepos 12 dieną.
Bus tęsinys.
R. A.
