Kaip sutramdyti „arklius“. Antra dalis
Būna atvejų, kai ūsoriai visai nežiūri į siūlomus masalus, nors aiškiai matai, kad užmetei ten, kur šių žuvų yra. Nedera nusivilti, verta išbandyti dar vieną masalą – dėliukes nuo apatinės dugno akmenų pusės, juk tai kone pagrindinis ūsorių maistas. Vandenų torpedos savo smailu snukiu net apverčia nedidelius akmenis, kad galėtų jas nurankioti. Nuo akmens nuskobtas dėles reikia laikyti dėžutėje su drėgnu smėliu – lengviau bus jas paimti ir suturėti kabinant ant kabliuko. Porcija turi būti gana didelė – 4–5 gyviai ant šiek tiek mažesnio, bet tvirto kabliuko. Jų paragauti tikrai nepraleis progos net labai sotus ūsas.
Birželio pabaigoje, o kartais liepos pradžioje, prieš pirmą ir paskutinį naktinį šokį, iš dugno molio ima ropoti vienadienių lervos. Tai puikiai nujaučia visos žuvys, ūsoriai irgi neatsisako tokio skanėsto. Kur molyje daug šių lervų, jis būna tarsi iškorijęs – tiek jame urvelių, angelių. Kastuvėliu ar peiliu atskėlus molio gabalą, galima prisirinkti į valias lervų ir laikyti jas upės vandenyje tamsioje dėžutėje, bet neilgai, nes greitai nugaišta, o nugaišusios ima irti ir nebesilaiko ant kabliuko.
Ant kabliuko arba jonavietiškos avižėlės (kabliukas su lašeliu ar karoliuku prie ąselės) kabinamos kelios lervos. Vienadienių lervos gležnos, tad užmetamos nestipriu mostu. Kadangi toli masalo sviesti nereikia (vienadienių lervos urvelius išsikasa arti kranto), tai padaryti nesunku, tik paleiskite masalą iš toliau, kad nenubaidytumėte iš srauto atplaukusių ūsorių.
Ar jie tenai pasirodo, nesunku nustatyti – tereikia nuo aukštesnio kranto apžiūrėti tokį ruožą. Bandydami ištraukti lervutes iš urvelių, ūsoriai vartosi ir neryškiai blyksi savo matiniais šonais, tuo ir skirdamiesi nuo kuojų ar žiobrių ir kadais pas mus gana gausiai gyvenusių skersnukių.
Vasarą vandenų torpedos kažkodėl linksta į vegetarišką maistą ir dažnai sugriebia kvietį, žirnį ar kukurūzą, jei jais nuolat jaukinamos savose ganyklose. Vidurvasarį, vandeniui upėse smarkiai nusekus, ūsoriai telkiasi pačiuose giliausiuose pagrindinio srauto ruožuose, dažnai sunkiai pasiekiamuose nuo kranto. Tokiais atvejais tenka pasinaudoti muselininkų ar spiningautojų metodu ir spraustis į bridkelnes. Tada ūsų žūklei labiausiai tiks palaidynė.
Jei norime suvadinti ūsorius, dera įmesti kelis gniužulus su moliu sumaišyto augalinio jauko su jau minėtų grūdų priemaiša. Bet galima apsieiti ir be jų, laidyne „prišaudžius“ į tą vietą žirnių ar kukurūzų. Tokiai žūklei viską reikia turėti po ranka, nes kaskart brendant į krantą, galima išbaidyti ne tik baikščius ūsorius, bet ir kitas žuvis.
Jauko dubenį, įstačius į putplasčio žiedą ar apjuosus pripūsta dviračio kamera, reikia prisirišti prie diržo. Skiaurė taip pat turi būti šalia, pravers ir muselininko graibštas, ir liemenė, kurios kišenėse – viskas, ko reikia nutraukus pavadėlį su kabliuku ar net plūdę. O nutraukiamas jis dažnai, ypač gaudant stambiais rieduliais nuklotame upės ruože.
Antroje vasaros pusėje ūsoriai neatsisako fermentinio sūrio gabaliukų. Reikėtų jo primaišyti ir į augalinį jauką, tik smulkiai sutarkuoto. Beje, jau sutarkuoto sūrio galima ir nusipirkti. Apskritai ūsoriai – dideli šio produkto mėgėjai.
Deja, kieto sūrio gabaliukai, užkabinti tiesiai ant kabliuko, dažnai būna „tuščių“ kibimų priežastis. Kad ūsas nenubaustas nenugvelbtų, skanėstą reikia kabinti ant karpininkų naudojamos plaukinės sistemėlės. Iš minkšto sūrio, baltos duonos minkštimo ir plonos vatos gijų galima suminkyti tešlą, kuri tvirtai laikysis ant kabliuko.
Minkštesnis sūris laikysis tvirčiau, jei jo smaigalį įsmeigsime į pakištą baltos duonos plutelės gabalėlį. Meškerę su sūriu ant kabliuko reikia užmesti švelniu mostu, kad masalas nenukristų. Drumstame vandenyje geriau naudoti šviesų baltą sūrį, o skaidriame – tamsesnių spalvų.
Rudenėjant, jau antroje rugpjūčio pusėje, ūsoriai vis dažniau įsigeidžia mėsiškų patiekalų. Kai galima buvo statyti ūdas (šniūrus), Neries ir Šventosios žvejai vasaros pabaigoje ant jų kabliukų kabindavo šlyžius, kurių prisigaudydavo trikampiu graibštu seklumų žolėse. Tikdavo į graibštą patekę gružliukai, kirtikliai, tik kūjagalvių ūsoriai kažkodėl nemėgo.
Išbandžiau šlyžį kaip masalą, žvejodamas su plūdine ir dugnine, – patiko. Tiesa, kartais, ypač gaudant plūdine, jį sugriebdavo ešerys, šapalas ar net lydeka. Šlyžys kabliuku perveriamas už nugarinio peleko į nugaros pusę. Taip pakabinta žuvelė ilgai būna gyva, juda prie dugno ir gundo ūsorius, kurie, beieškodami po akmenimis maisto, matyt, dažnai užtinka ir tenai tūnančių šlyžių.
Apskritai ūsoriai, ypač didieji, rudenį tampa plėšrūs ir dažnai sugriebia ne tik žuvelę, bet ir nedidelę blizgutę, vobleriuką ar guminuką ant galvakablio. Itin jiems patinka vingilį primenantis tvisteris ir į gružlį panašus riperis.
Beje, keliskart Šventojoje žvejodamas kiršlius skęstančiu valu su nimfa, sugavau ir kelis puskilograminius ūsorius, o vienas, kur kas didesnis, užkibęs ūsoriškai „nuvažiavo“ prieš srovę ir „nurovė“ pavadėlį. Taigi ir muselininkai gali pabandyti sugundyti ūsą kiršliams nekimbant – emocijų tikrai bus daugiau nei kiršliuką traukiant, tik reikia pasirinkti tinkamas nimfas ir skęstantį valą.
Paprastesnis, bet ne toksai įdomus ir emocingas yra mūsų meškeriotojų labiausiai pamėgtas ūsorių gaudymas dugninėmis. Nors žuvavimas šiuo būdu, ypač laukiant kibimo nakties glūdumoje prie laužo, kupinas savitos romantikos, man labiau prie širdies aktyvi žūklė plūdine. Tačiau pavasarį ar rudenį galima ir dugnine judriai ieškoti ūsorių.
Tam ypatingų įrankių nereikia – tiks ta pati boloninė meškerė, tik be plūdės ir su sunkesniu slankiojančiu svareliu. Vaikštant krantu, meškerė užmetama pasroviui už didesnių riedulių, kliuvinių, į žemiau rėvų esančius duburius. Meškerykotis laikomas beveik statmenas, valas įtemptas. Pajutus tempimą, meškerykotis palenkiamas ir stiprokai pakertama. Tuo metu geriausias masalas – šlyžiai ir apsiuvos.
Pasyviai žūklei tinka visų tipų dugninės, skirtos žvejoti tekančiuose vandenyse. Labai patogios feeder dugninės su keičiamomis viršūnėlėmis, tik reikia pasirinkti komplektą pakankamai kietų, nes tenka gaudyti su sunkiais svareliais ir stiprioje srovėje. Valas ir gramzdai parenkami pagal žūklavietės sąlygas. Plokšti tvirčiau guli ant dugno, bet ir dažniau įstringa tarp akmenų. Tokių nuostolių gaudant ūsorius išvengti beveik neįmanoma.
Kur srovė silpnesnė, galima naudoti ir plokščias šėrykles, prikimštas jauko su trūkliais, musių vikšrais, kapotais sliekais. Masalai tiks tokie patys, kaip ir gaudant plūdine, bet reikia ir naktinių sliekų, ypač žūklaujant naktį. O vėlyvą rudenį bene geriausias masalas – šiųmetės varlikės.
Dugnines geriau statyti į stačius stovus, nes tada nedaug valo būna vandenyje, mažiau ant jo prisirenka, ypač rudenį, srovės nešamų žolių, geriau matomas kibimas. Ypatingų signalizatorių nereikia – užteks paprasto skambaliuko ant viršūnėlės. Žinoma, galima prijungti ir elektroninį, bet su juo bus daugiau vargo, nes jis rodys ne tik žuvies kibimą. Paprastai dugninės užmetamos į pagrindinį srautą pasroviui – tuomet mažiau svarelių mirtinai įstringa.
Labai įdomi naktinė ūsorių žūklė iš valties, nuleidus inkarus, bet tokiam gaudymui tinka tik normalios medinės ar plastikinės upinės valtys. Jos laikomos dviejų inkarų, nosimi prieš srovę. Inkarai turi būti pakankamai sunkūs ir stabiliai gulėti ant dugno, inkarvirvės – įtemptos. Valtis statoma aukščiau numatytos žūklavietės taip, kad užmetus dugnines masalas gulėtų per 15–20 m nuo valties.
Jaukas, sukrautas į tinklelį, nuleidžiamas nuo valties paskuigalio ant virvutės. Patogiausia gaudyti dviem dugninėmis. Jų viršūnėlės turi būti nudažytos baltai ar švytinčiais dažais. Nesulaukus kibimo tolimiausiame taške, masalas patraukiamas arčiau valties, o tinklelis su jauku papurtomas. Tokiu būdu galima patikrinti visą žūklės ruožą.
Parinkus tinkamą svarelį, net permesti dugninės nereikia – galima nušokdinti pasroviui pakeliant ir nuvyniojant nuo ritės valą. Tik reikia būti labai atsargiems, nes net tvirtų inkarų laikomą valtį kartais srovė netikėtai pasuka skersai srauto. Jei staigiai neatleisite vienos inkarvirvės, srovė laivelį kaip mat apvers. O tai gali baigtis tragiškai. Tad išsiruošus į tokią žūklę, ypač naktį, derėtų užsivilkti gelbėjimosi liemenę, o po ranka visad turėti aštrų peilį, kad valtį suskersavus, galėtumėte akimirksniu nupjauti inkarvirvę, nes atrišimui gali nepakakti laiko...
Užkibęs ūsorius – bene sunkiausiai sutramdoma upinė žuvis. Gal tik didelis šamas ar rekordinė lašiša gali taip išvarginti meškeriotoją, kaip užsispyrėlė vandens torpeda. Prisimenu, kaip vaikystėje, paprasta lazdyno dugnine meškere be jokios ritės pakirtę ūsorių, paskui prieš srovę sprunkančią žuvį bėgdavome krantu. Bet jei tik ūsas sugalvodavo mauti į upės vidurį, iš paskos iki kaklo pabridę, kovą pralaimėdavome – neišlaikydavo net tvirčiausias pavadėlis...
Netgi kilograminis ūsorius parodo, ką gali, užkibęs ant šiuolaikinės meškerės ar spiningo. O moka jis ir prieš srovę be sustojimo dumti, ir po akmenimis snukį įsprausti. Jei nepavyksta nutrūkti tokiu būdu, tai prisispaudžia prie dugno taip smarkiai, kad sunku pajudinti iš vietos. Renkantis žūklavietę, reikia gerai išžvalgyti pavojingas vietas, kad pakirtus galima būtų sulaikyti žuvį ir neleisti ją sprukti tenai.
Deja, ne visad tai padaryti pavyksta. Kuo smarkiau trauki atgal tarp akmenų įsigrūdusį ūsorių, tuo stipriau jis po jais spraudžiasi. Mat karštomis vasaros dienomis vandenų torpedos įpratusios tūnoti ertmėse prie akmenų, tad ir pavojų pajutusios tenai skuba. Išprašyti galima bene vieninteliu būdu – įtempus valą apytikriai nustatyti slėptuvę ir tenai nusviesti kelis akmenis – jų sukeltas triukšmas dažnai išgena ūsorių iš slėptuvės, ir vėl viskas prasideda iš naujo. Tik gerokai nuvarginta, ši žuvis leidžiasi pritraukiama prie kranto, bet ir tada dar baltos vėliavos neiškelia.
R. A.
