Kada žuvys būna aktyviausios

Pagal mitybinius režimus žuvis ichtiologai skirsto į tris grupes: besimaitinančias šviesiuoju paros metu, prietemoje ir naktį. Yra ir tokių, kurios aktyvios dieną ir prieblandoje arba prietemoje ir visiškoje tamsoje. Lietuvoje labai ryškūs sezoniniai žvynuotųjų rūšių maitinimosi periodai, kadangi kai kurios iš jų aktyvumo piką pasiekia šaltuoju metų laiku (pvz., vėgėlės). Vis dėlto žvejams labiau rūpi paros mitybinė ritmika, kadangi meškeriotojai daugiau ar mažiau žino, kokios žuvys kokiu metų laiku domisi masalais arba visiškai juos ignoruoja.

Tačiau net ir tokie mitybiniai ypatumai yra gana subjektyvūs, nes atskiruose vandens telkiniuose galioja savos taisyklės, priklausančios nuo ten gyvenančių žuvų įvairovės. Juk kai kurios rūšys tarpusavyje konkuruoja, todėl norėdamos nelikti alkanos, turi taikytis prie varžovių. Beje, skirtingu metu maitinasi netgi atskiros amžiaus grupės, todėl reikia turėti omenyje, kad jei, tarkime, smulkūs karšiukai kimba, dar nereiškia, jog solidūs jų gentainiai lygiai taip pat ris masalus arba atvirkščiai.

Tai, kad žuvų mitybą veikia meteorologiniai, ekologiniai ir kiti pašaliniai veiksniai, žino visi meškeriotojai. Būtent jie išmuša žvynuotąsias iš tikrojo aktyvumo ritmo, kitu atveju pasinaudojus mokslininkų tyrimais mes nesunkiai galėtume apsispręsti – eiti tą dieną gaudyti kuojų ar verčiau bandyti vilioti lydekas.

Beje, anot ichtiologų, ypač jautrios slėgio pokyčiams, temperatūros ar vandens lygio svyravimams ir pan. yra žuvys, gyvenančios vandens telkiniuose, turinčiuose menką mitybinę bazę. Čia žvynuotosios nuolat būna pusalkanės, todėl jų organizmo „vidinis laikrodis“ tokiu atveju paprasčiausiai sustoja. Tai pastebėjo ir žvejai. Juk nuolat tvirtinama, kad nedideliuose ežerėliuose, tvenkinukuose, kur apstu vos 2–3 rūšių žuvų (kartais jos yra nykštukinių formų), kimba labai gerai arba apskritai nekimba. Ir svarbiausia ne telkinio dydis, bet maisto įvairovė ir jo trūkumas.

„Vidinį laikrodį“ paminėjau ne šiaip sau, jį žvynuotosios tikrai turi. Mokslininkai nustatė, jog žvynuotosios jaučia laiką 5–10 min. intervale, „laikrodis“ derinamas pagal saulės tekėjimą bei laidą, t. y. atsižvelgiama į šviesųjį paros laiką. Tad žvejybiniuose kalendoriuose saulės patekėjimas ir nusileidimas minutės tikslumu nurodomas ne šiaip sau.

Reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną žuvų aktyvumą lemiantį veiksnį – vandens temperatūrą. Šiuo atveju literatūroje nurodytas metų laikas, mėnesiai, kai žuvys bus aktyvios arba visiškai nekibs, gali netekti prasmės, jei, tarkime, tais metais pavasaris vėluos, vasaros pradžia bus šalta, anksti prasidės rudens šalnos (arba viskas atvirkščiai).

Kiekviena žvynuotųjų rūšis daugiausia maitinasi esant tam tikrai vandens temperatūrai. Ichtiologiniai tyrimai rodo, jog lydeka aktyviausia esant 13–18 °C, ešerys – 12–15 °C, karšis – 15–17 °C, kuoja – 16–18 °C, karpis – 19–22 °C, o vėgėlė godžiai maitinasi tik 3–7 °C temperatūroje. Tačiau tai dar nereiškia, kad žuvys visiškai nereaguos į maistą esant aukštesnei ar žemesnei vandens temperatūrai. Egzistuoja kritinė temperatūra, kada žuvys visai atsisako maisto ir tam tikras temperatūros minimumas, kada jos jau užsimano ėsti, paprastai jis 7–11 °C mažesnis už anksčiau nurodytą. Išskyrus vėgėlę, kadangi į ledą įšalusi žuvis tikrai nesimaitins. Karpininkai turėtų pamąstyti – išeitų, kad pagal mokslinius tyrimus karpiai gali kibti bent jau 12 °C vandens temperatūroje, o galbūt ir dar žemesnėje.

Grįžtant prie paros maitinimosi ritmo, reikėtų akcentuoti šviesos veiksnį. Tai, jog daugelis taikiųjų žuvų, ypač vasarą, suaktyvėja švintant ir temstant, tiesiogiai priklauso nuo jų maisto objektų aktyvumo. Įvairus zooplanktonas, vabzdžių lervos, netgi kai kurie moliuskai nepakenčia tiesioginių saulės spindulių. Todėl giedromis dienomis rytinis bei vakarinis žuvų kibimas itin išryškėja. Apniukusią dieną žvynuotosios gali kibti gerokai ilgiau.

Panašiai yra ir naktimis – tamsoje smulkūs gyviai ieško kur pasislėpti, jie neropoja dugnu ir neplaukioja vandens storymėje, todėl ir žuvys prie to ilgainiui prisitaikė – jos naktį ilsisi. Kai taikiosios rūšys užkandžiauja, jos praranda budrumą, dažnai susirenka į didelius būrius. Tai paranku dienos plėšrūnams, tokiems kaip lydekos, ešeriai ir salačiai. Vidurdienį taikiosios žuvys pasklinda po vandens telkinį pavieniui ar mažais būreliais, jos tampa gerokai atsargesnės. Tai riboja grobuonių galimybes jas nutverti. Naktiniai plėšrūnai paprastai pasitiki ne tiek rega, kiek kitais jutiminiais organais, kurie leidžia priartėti prie apsnūdusių žuvelių šuolio atstumu ir jas pagauti.

Įvairių vabzdžių lervų virtimas į suaugusius vabzdžius irgi pakeičia kai kurių žuvų rūšių maitinimosi ritmą ar (ir) maisto objektų pasirinkimą. Mokslininkai nustatė, kad kai kurios lašalų rūšys išsirita tam tikru metų laiku, būtent tada daugelis taikiųjų žuvų minta praktiškai vien lašalais ir be įprastų pertraukų ir vargu ar kokį nors kitą masalą tada joms įsiūlysi...

Romualdas Žilinskas