Gyvenimas po tiltu. Pirma dalis
Tikslios statistikos, kiek Lietuvoje yra tiltų, neradau niekur. Tačiau apytikslis skaičių galiu pasakyti. Pagal 2023 m. duomenis, „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ ir „Lietuvos geležinkeliai“ prižiūri 2038 tiltus, maždaug už 2000 tiltų būklę atsakingos miestų ir rajonų savivaldybės. Tad sumoje jų yra daugiau nei 4000. Įspūdinga, ar ne?
O juk kiekvienas tiltas – tai savotiška invazija į šimtmečiais ar net tūkstantmečiais nusistovėjusią natūralią to vandens telkinio ekosistemą. Vienur, pavyzdžiui, didesnėse upėse, šis „svetimkūnis“ jokios neigiamos įtakos nedaro, netgi atvirkščiai – praplečia gyvenamosios aplinkos ribas ir suteikia galimybę nevisiškai būdingoms tam telkiniui ichtiofaunos rūšims tarpti (tai subjektyvi mano, kaip žvejo, nuomonė).
Tačiau nedideliuose upeliuose toks žmogaus įsikišimas į kraštovaizdį kartais baigiasi tragiškai – ištiesinta vaga ir į vamzdžius sukištas vanduo negrįžtamai sunaikina ištisas gyvų organizmų populiacijas (žuvų, beje, irgi).
Apie tai, ką praradome, rašyta ne kartą – žodis „civilizacija“ buvo sugalvotas gerokai anksčiau nei „gamtosauga“, tačiau norėčiau bent kiek užtarti tuos, kurie stengiasi, kad mes, prieš patekdami į kitą upės krantą, nesušlaptume kojų, nes, kaip pareiškė vienas autoritetingas užsienio žvejys, „tiltai it magnetas traukia žuvis, o žuvys – meškeriotojus“.
Kadangi dažnai žvejoju tokiose vietose, prieš keliolika metų sutikau su kitu, taip pat autoritetingu žmogumi, tiltų statybos žinovu docentu Igoriu Sipinu ir paprašiau atsakyti į keletą klausimų. Mane labiausiai domino, į ką atsižvelgiama parenkant vietą tiltui ir koks šių statybų poveikis gamtai.
Pokalbis buvo išties įdomus ir turiningas (ačiū gerb. docentui), bet jo necituosiu pažodžiui – trumpai nusakysiu pačią esmę. Mano versija „kitam krante uogos saldesnės, šernai riebesni ir moterys gražesnės“ pasitvirtino, o tai reiškia, jog pirmiausia prie upės išdygdavo gyvenvietė ar miestas ir tik po to mūsų proseneliai statydavo tiltą. Tačiau ne bet kur – ieškodavo lygesnės ir siauresnės vagos, nepelkėtų ir ne itin aukštų krantų. Išmintingi buvo: darbo mažiau ir medžių miške daugiau likdavo.
Na, o keliai atsirasdavo dar vėliau – žemę išmindavo kojomis bei išvažinėdavo ratais, aplenkdami gilesnes daubas ar statesnius kalnus. Dabar taip pat taupoma, tačiau šiuolaikinės technologijos leidžia tiltą statyti beveik bet kur. Žinoma, „pažaboti“ didžiausias pasaulio upes net ir XXI amžiuje nėra lengva, bet Lietuvoje tokius darbus atlikti nesudėtinga: reikia konkrečioje vietoje prie miesto – bus, norisi tiesios autostrados ar geležinkelio – prašau, tik pinigų turėk.
Vienintelis „stabdys“ gali būti aplinkosauga. Nes tiltas – tai supilti pylimai ir sutvirtintos pakrantės (jei to reikia), tačiau bet kokiu atveju lyg kokie dantų protezai upės dugne liks styrančios betoninės atramos. Dėl jų susiaurėja vaga, greitėja srovė ir vanduo išskalauja morenines nuogulas.
Štai kodėl po tiltais akmenuotas gruntas toliau pereina į žvyrą, o dar žemiau, pasroviui, atsiveria plačios seklumos su kyšančiomis salų nugaromis. Net ir lėta dumblina upė čia priversta keisti savo veidą ir pagreitėjus tėkmei atidengti kietą dugną.
Tiesa, prieš išsiskiriant mano pašnekovas pasakė, jog greitai betoninės atramos liks tik praeities reliktas – visi naujos kartos tiltai statomi be jų. Vienintelis trukdis upei bus ant vandens krentantis tilto šešėlis.
Kadangi šis straipsnis skirtas žvejams, bet ne statybininkams, pereisiu prie pagrindinės temos – žuvų ir jų gaudymo. Kokios žvynuotosios laikosi šalia tiltų? Optimaliu atveju Nemune ir Neryje čia gali rasti kone visas mūsų gėlųjų vandenų žuvis. Mažėjant upei mažėja ir jų rūšių skaičius.
Žinoma, kiekviena upė savita, bet jei žiūrėtume apibendrintai, pirmiausiai turbūt tektų eliminuoti šamus, sterkus, ūsorius. Dar mažesnėse reikėtų atsisakyti salačių, žiobrių, karšių, meknių, o galbūt ir lydekų. Visur esantys karosai nesvarbūs – liktų tik šapalai ir, aišku, įvairi smulkmė, kuri veikiau domintų vaikus, bet ne rimtus meškeriotojus.
Taigi išeitų, jog plačiaburniai yra pagrindinės prietilčių žuvys. Ir tai faktas, kurio nepaneigs nė vienas žvejys. Ypač toks šapalų pomėgis išryškėja vidutinio dydžio ar mažesnėse upėse, kur šios žuvys laukia žemyn nuo tilto nukrentančio kąsnelio.
Dažniausiai tai būna praeivio numesta nuorūka arba iš po mašinos ratų nusprūdęs akmuo, tačiau ką gali žinoti, galbūt kas nors susimylės paberti batono trupinių ar, kaip gerais senais laikais, vandenin pabirs nuo dardančio vežimo (atsiprašau, gerokai šiuolaikiškesnės transporto priemonės) į malūną vežami grūdai, o gal vėjas nupūs kokį vabzdį.
Žinoma, šie atsitiktiniai (o gal planuoti?) kąsniai „neužkiš“ jų plačių burnų. Be „dangiškos manos“, prie tilto polių ir daugiau yra ką užkrimsti. Tarp akmenų dėliukės, moliuskai, įvairūs vėžiagyviai – tikra palaima alkano skrandžiui. Kupina deguonies greita tėkmė ir nuo tilto teikiantis pavėsį šešėlis – gimtoji stichija sraunumų žuviai. Na, o iš viršaus sklindantis triukšmas seniai tapo kasdienybe ištisoms šapalų kartoms ir net didžiausi bei atsargiausi šios rūšies atstovai į tai nekreipia dėmesio.
Rodos, imk ir gaudyk kilograminius plačianugarius. Bet… šapalas mielai praris numestą plutą ar žiogą, tačiau į tokį pat maistą su paslėptu jame kabliuku nekreips nė mažiausio dėmesio. Nebent koks piršto dydžio neužauga susigundys. Didįjį lengviau pagauti ten, kur dvikojai grobuonys retai jo akyse šmėžuoja.
Beje, plačiose upėse, kur tiltai aukšti, o vandenyje konkurencija aršesnė, šapalai ne tokie atsargūs. Ir laikosi jie ne po pačiais poliais, o toliau – mėgsta prie pagrindinės srovės nutįsusias seklumas, plauko arčiau salų arba nedideliame gylyje prieštilčio zonoje.
Panašiose vietose, bet kiek giliau, mėgsta medžioti salačiai. Tačiau jie universalesni – gali vaikytis aukšles ramesnėje tėkmėje ar persekioti gružlius net ir po pačiu tiltu. Mano nuomone, šie plėšrūnai didelėse upėse šalia tiltų gal netgi dažnesni nei šapalai arba bent jau savo gausa pastariesiems lygūs.
Aišku, salačių visada mažiau nei šapalų, nesupraskite tiesiogiai, bet jei žiūrėtume į bendrą jų kiekį upėse – tiltai, o taip pat 100–150 m aukščiau ar (ir) žemiau šių statinių bus tos „topinės“ vietos, kur tikrai neprašausi bandydamas suvilioti salatį.
Stipriai srovei atsispiria ir sterkai – užsiglaudę už stambesnio riedulio arba net už betoninės atramos jie lyg žaibas šauna nuo dugno ir čiumpa vargšę aukšlytę. Jei prieš tiltą irgi akmenuotas dugnas, galima sterkų aptikti ir ten, visgi didesnės galimybės įsiūlyti šiems plėšrūnams masalą žemiau – greitos tėkmės išgraužtuose vagos šlaituose.
Beje, sterkai, kaip ir ešeriai visada rinksis prie naujai pastatytų tiltų pirmieji, jie čia atplauks jau tada, kol vyks statybos. Ir galimai tuo metu blausiaakių plėšrūnų čia aptiksime netgi daugiau nei tuomet, kada tiltas bus pastatytas ir nusistovės tos upės dalies ekologinis balansas.
Jiems draugiją gali sudaryti šamai. Čia puikios slėptuvės – po tiltais visada apstu įvairaus šlamšto bei kerplėšų ir gana gilu, kur galiūnai galėtų pailsėti po sočių pietų. Netgi netyčia užkibęs ant kabliuko šamas šiose vietose turi ypač daug galimybių išsigelbėti. Gal, sakau, vandenų valdovas tai supranta ir dėl to taip mėgsta kiūtoti prie tiltų. Tiesa, prie naujai pastatyto tilto kelis sezonus veikiausiai vyraus nedidelį šamukai, bet po kurio laiko čia įsitaisys jų tėvas ar motina.
Dėl suprantamų priežasčių aš nepasakosiu, kiek ir po kokiais Kauno tiltais šįmet, nors vasara neįprastai lietinga, o vandens lygis neįtikėtinai aukštas, buvo pagauta svarių ilgaūsių ir kiek jų buvo užkibę, tačiau nutraukė valus ar atlenkė kabliukus.
Tik, (atleiskit už ironiją) pasišaipysiu iš kai kurių spiningautojų: mielieji, dideli šamai būriais neplaukioja, tad jei kaimynas, draugas ar koks nors pažįstamas žvejys ištraukė stambų ilgaūsį, galit ramiai apeiti tą vietą bent porą savaičių – jums toks pats tikrai nepaklius. Aš čia kalbu taip todėl, kad jei jau pamatė, išgirdo, jog kažkam pasisekė, na, tai sekančią dieną po tuo tiltu stovės koks tuzinas „šamų gaudytojų“.
Panašios taisyklės galioja ir ūsoriams – juos sugundyti galima palyginti neretai, bet ar ištrauksi? Traukia čia šias žuvis kietas dugnas ir sraunus vanduo. Mėgsta ūsoriai gana gilias vietas, bet į vagos vidurį neplaukia – netgi tokiai aptakiai žuviai pernelyg stiprus vandens srautas. Ir nors ūsoriai yra prieraišūs prie atitinkamų upės vietų, tiltų zonos veikiau bus savotiška išimtis – jie čia lankosi periodiškai, priklausomai nuo vandens lygio ir metų laiko.
Gerokai ramesnius plotus pasirenka lydekos. Firminės vietos: visai netoli kranto prieš tiltą (čia tupi smulkesnės) ir, jei tik vaga labiau orientuota į vieną upės pusę, toliau nuo pagrindinio srauto už tilto atramų susidariusioje grįžtamojoje srovėje, ypač kai yra bent šioks toks dugno pagilėjimas (galima pagauti net labai stambių lydžių).
Šalia tiltų panaši situacija kaip prie Nemuno dambų – yra priešdambio, uždambio zonos ir pati dambos „galva“. Apie žūklę prie dambų rašyta daug, tad jei netingite, susirasite tuos straipsnius ir kone identišką aštriadančių išsidėstymą galite drąsiai taikyti upės atkarpai prie tilto.
Jei užtiltėje gylis viršija metrą, būtinai bus ir karšių. Bet ne už polių, kur kliokia srovė, o bent 100–200 m toliau – jei ten yra plačios įlankos arba tėkmė išplatėja ir teka palyginti ramiai, vienodai. Ieškodami maisto plačiašoniai kartais surizikuoja plaukti ir į sraunesnes vietas, tačiau vengs akmenynų – mieliau rinksis smėlio–molio dugną ar smulkų žvyrą. Be abejo, čia gerai jaustis gali ir karosai, pasitaikys vienas kitas laikinai ar ilgiau apsigyvenęs karpis. Ten pat nenuostabu sužvejoti ir ungurių, kurie pastaraisiais metais vėl tapo ne išimtiniu laimikiu.
Liko dar nepaminėtos meknės, kurios faktiškai turėtų būti panašiose vietose, kaip šapalai. Tačiau kaip nekeista, meknių prie tiltų pagaudavau paprastai anksti pavasarį ir vėlai rudenį, bet su sąlyga, jog būdavo aukštas vandens lygis. Šiltesniu metų laiku jos atitolsta ir pasirenka ramesnes, daugiau vandens augalais apaugusias vietas su minkštesniu dugnu.
Aišku, pasitaiko meknių sužvejoti net ir esant visiškai priešingoms sąlygoms, tačiau tai būna veikiau pavieniai laimikiai. Tiesa, tai jau ne kelių šimtų gramų žuvys, bet tikrai dėmesio vertos meknės, kurios užtruko retindamos visada tokiose žūklavietėse gausius mailiaus būrius.
To paties gviešiasi čia nuolat pasitaikantys stambūs ešeriai. Reikia manyti, kad jie tokiose vietose sudaro rimtą konkurenciją sterkams, nes būna, jog nepakėlęs kojų paeiliui ištrauki keletą stambių dryžuočių ir išsyk užkimba dar ir sterkas ar du trys smulkūs sterkiukai. Masalas – tas pats, gaudymo būdas – toks pats, o žuvys – skirtingos.
Dar vienas niuansas – labai lokali, riboto ploto vieta. Noriu pasakyti, kad sekasi sėkmingai vilioti ir vienas, ir kitas ešeržuves tik labai nedideliame dugno ruoželyje, tarkim, netoli vieno kranto už vieno poliaus susidariusiame pagrindinės ir grįžtamosios srovės susidūrime, kur masalą reikia mesti ne toliau ir ne arčiau „negu...“
Apie lašišas ir šlakius esu sau davęs žodį kalbėti kuo mažiau. Tai opi tema, turiu savų sumetimų apie tai nerašyti. Pasakysiu tik tiek – tiltai ir zonos šalia jų nėra kažkuo ypatingos lašišažuvių žūklavietės, jas prilyginčiau eiliniam Nemuno ar Neries ruožui, kur šios žuvys migruoja ir, jei pataikai užmesti po nosim masalą, gali netyčia sugundyti.
Visada pasitaiko išimčių, nes tiltas tiltui nelygu, galbūt kokia geresnė žūklavietė ir yra netoliese, ką galima priskaityti tik kaip „netoli tilto“. Tačiau šalia tiltų visada būna daugiau žvejų, tad normalu, kad daugiau pakliūva ir atsitiktinių laimikių.
Bus daugiau.
