Gyvenimas po tiltu. Antra dalis
Kaip matome, netoli tiltų tinkamas gyvenimo sąlygas randa ir sraunumas gerbiančios, ir į greitą tėkmę vengiančios užsukti žuvys. Prietilčių zona – tai dažnai riba, jungianti visiškai skirtingą gyvenimo būdą mėgstančias žvynuotąsias, todėl smarkiai nenutolus nuo tilto galima sužvejoti labai įvairų laimikį. Tokia žuvų įvairovė ir pritraukia įvairiausio plauko meškeriotojus, juolab kad dauguma tiltų yra mieste ar jo prieigose, taigi net ir atradus vos porą laisvesnių valandėlių galima sėkmingai pažvejoti.
Tačiau gaudymas po tiltu ar šalia jo turi savo specifiką ir netgi šiokią tokią egzotiką. Pastaroji pasireiškia tuo, jog pats meškeriotojas nė neįtaria, kad jo veiksmus jau ilgą laiką stebi dažnai mėgstančių parymoti ant tilto turėklų žioplių akys. Sėkminga žvejyba – aplodismentai, nevykusi – pamokymai iš viršaus ir pašaipos. Pasitaiko, kad vaikėzai tiesiog terorizuoja įsibridusius žūklautojus, mėtydami į juos akmenis. Suprask, „išdykauja“...
Tarp einančių tiltu (ypač jei tai pėsčiųjų tiltas) atsiras begalė smalsuolių, kurie būtinai užsimanys paklausti: „Kaip kimba!“ Net nesvarbu, tas klausinėtojas žuvauja ar ne, gal net žuvų nepažįsta. Toks įspūdis, kad apačioje stovintis žvejys turi atsiskaityti prieš kiekvieną praeivį.
Negana to, viršuje esančiam interesantui niekaip „nedašunta“, kad persisvėrusį per tilto turėklus meškeriotojas girdės gerai (jei nėra smarkaus vėjo ir tėkmė pernelyg nekliokia), bet norint pastarajam išgirsti žvejį, žvejui teks užvertus galvą šaukti visa gerkle. Tai paprasta fizika... Nenoras atsakyti traktuojamas kaip nepagarba, „pasikėlimas“, tad ant galvos gali nusileisti tuščia alaus skardinė arba atitinkamų žodžių lavina.
Žūklavietės po tiltu ir šalia jo išsiskiria šiekštų gausa. Ir daug jų netradicinių. Faktas, kad statant tiltus atidengiamas dugnas ir virš jo iškyla stambūs akmenys. Bet tai ne patys baisiausi kliuviniai, nes jie paprastai išsidėstę kur nors vagos šonuose, kas gana įprasta. Esant normalioms sąlygoms pačioje vagoje palyginti „švaru“. Šalia tilto – jau kita situacija, nes didžiausioje gelmėje gali gulėti koks nors kampuotas betono blokas su išsikišusia armatūra.
Dar viena kartais sutinkama neįprasta šiekštų grupė – seno tilto mediniai poliai. Gana dažnai nauji tiltai buvo pastatyti šalia buvusių arba net jų vietoje, tad kadaise į gruntą įkalti ąžuoliniai rąstai mirksta iki šių dienų.
Ir vieni, ir kiti – „mirtini“ šiekštai. Vienintelė paguoda, kad jie čia yra dešimtmečiais, paprastai neužnešami smėliu ir vėl neatidengiami, tad jei nuolat žuvauji tose vietose, puikiai žinai, kur gali „palaidoti“ masalą. Kita vertus, šalia tų kliuvinių daugiau žuvų, nes jie sulaiko palei dugną bėgančią greitą tėkmę ir yra idealios vietos slėptis plėšrūnams.
Spiningaujant netoli tilto reikia protingai pasirinkti žvejybos vietą ir masalus. Suprantama, priklauso, ką nori sužvejoti, nes salatį, šapalą ar meknę gali pagauti vandens paviršiuje, viduriniuose jo sluoksniuose, bet sterko ar šamo teks ieškoti padugnėje. Ešeriai dažniau laikysis prie dugno, nors pasitaiko, kad pakyla aukščiau. Lydekos elgiasi irgi panašiai.
Jei jau minėjau egzotiką, tai norėčiau nusikelti į praeitį ir papasakoti, kaip nuo kai kurių tiltų prieš keliolika ar keliasdešimt metų Kaune buvo gaudomos žuvys. Pavyzdžiui, pėsčiųjų tiltas per Nemuną į Panemunės šilą yra smarkiai iškeltas virš vandens, bet kai kurie meškeriotojai įsigudrindavo guminuką įsiūlyti salačiui ir net ištraukti pakirstą žuvį.
Jie naudodavo specialias plūdes, kurios išlaikydavo masalą norimame vandens lygyje, o kad nereikėtų iš naujo užmetinėti vilioklio, valą laikydavo įtemptą žaisdami guminuku išilgai srauto. Tokiu būdu masalas priartėdavo ar nutoldavo nuo tilto, žvejai jausdavo nuolatinį kontaktą su juo. Kibimas dažnai matydavosi ir vizualiai.
Šiai žūklei reikėdavo storo ir tvirto valo, stangraus koto ir draugo pagalbos. Be bičiulio jokiu būdu neišsiversdavo, nes kaipgi ištrauksi į keliolikos metrų aukštį stambią žuvį. Laimikį žvejys privesdavo prie seklesnio kranto, o įsibridęs porininkas graibštu jį išgriebdavo.
Tokiu pačiu principu „dirbdavo“ ir Vilijampolės plūdininkai, anksti pavasarį nuo tiltų Neryje gaudantys meknes ir puskilogramines kuojas. Sušilus orams kibimas kiek aprimdavo, bet vėliau vėl atsinaujina su dar didesniu intensyvumu. Tuomet ir žuvys pasitaikydavo įvairesnės. Esu matęs, kai vienas pažįstamas meškeriotojas per valandą ištraukė tris ar keturis stambius karšius ir gana retą šioms vietoms laimikį – ožką.
Sistemėlė plūdinei gana paprasta: du ilgi prie pagrindinio valo palyginti dideliu atstumu pririšti pavadėliai, po kuriais prispausti švino šrateliai. Pagrindinė svarelių masė apačioje neleidžia įtemptam valui aukštai pakilti nuo dugno ir pagerina pakirtimą. Labai svarbus elementas – plūdė, kurios viršūnė dažoma baltai, ji gana stambi, verpstės formos.
Taip pat nuo pakankamai aukštų Kauno tiltų naktinis kai kurie žvejai Nemune gaudydavo vobleriais salačius. Ir naudodavo gana giliai neriančius shad tipo modelius, kurių spalvas pamatę salatininkai veikiausiai išsigąstų. Na, bet pagaudavo. Ir nemažai. Tačiau užteks apie tai, kas buvo, pažiūrim, kas dabar yra.
O dabar jau minėtus salačius palei tiltus ar nuo tiltų polių labai populiaru žvejoti vibais. Pradžioje į tuos masalus žiūrėjau gana atsargiai (ne skeptiškai, yra skirtumas), bet vėliau supratau, kad visai be reikalo ir jau teko vytis labiau patyrusius spiningautojus.
Reikia pasakyti, jog tai išties pakankamai universalūs ir, jei jau kalbu apie tiltus, būtent tokiose vietose puikiai tinkami masalai. Vibus gali pravesti visuose vandens sluoksniuose, jie puikiai tiks ir seklesnėse labiau šiekštuotose vietose, ir gaudymui padugnėje.
Visa esmė, kad jei vesi greitai – tarsi kokią pjautinę blizgę – vibai plauks negiliai, kas salačiams yra netgi labai priimtina. Gali reguliuodamas traukimo tempą panardinti giliau ir traukti ties viduriu vandens, juos, kitaip nei vartikles, tėkmė neišstums į paviršių. Gali sėkmingai ir džigauti. Būtent vibais pastaruoju metu pagaunami ir stambūs šamai.
Gal sakysit, kad palyginimas niekam tikęs, tačiau šie viliokliai man primena pjautines blizges, kuriomis irgi labai dažnai žvejojama ties tiltais. O lyginu todėl, kad ir vienų, ir kitų masalų pravedimo gylis labai priklauso nuo spiningautojo – kaip jis sugebės suderinti masalo traukimo greitį atsižvelgdamas į tėkmės stiprumą ir to vilioklio svorį, formą ir kitus parametrus.
Visgi čia daug lemia traukimo technika, t. y. spiningautojo meistriškumas. Pjautinės blizgės irgi yra sunkios, aptakios, tačiau pakankamai universalios, tik mes paprasčiausiai jomis įpratę žvejoti tuo pačiu principu – meti ir greitai trauki, gaudai devyniais atvejais iš dešimties tik salačius.
Tačiau yra ir vienas esminis skirtumas – vibai žymiai agresyvesni, jie traukiami labai juntamai vibruoja (dar priklauso ir nuo modelio), kai tuo tarpu pjautinės blizgės dirba visai kitaip – labiau statiškai. Kadangi vibų modelių, spalvų įvairovė didelė, jų universalumas dar labiau prasiplečia, o ir žuvys kimba pačios įvairiausios. Nenoriu plėstis kalbu bendrais bruožais, ta tema reikėtų parašyti atskirą straipsnį.
Lengvos vartiklės dėl stiprios srovės čia bevertės, sunkios – gana greitai klius už dugno akmenų ir kitų šiekštų. Mano rekordas: šeši metimai – šešios prarastos blizgės – labai jau knietėjo jas įsiūlyti beveik po pačiu tiltu vidury Neries besiblaškančiam salačiui. Pats kaltas – mėčiau skersai srovės, o tokiose vietose tai daryti itin rizikinga. Tačiau kitaip paprasčiausiai negalėjau dėl pakilusio vandens lygio...
Tas pats bus ir su guminukais. Todėl teks išmokti sunkų masalą traukti vos pakėlus nuo dugno ar vidury vandens, arba reikės spiningauti išilgai srovės įsibridus, užlipus ant tilto polių, kas ne visur įmanoma. Jei ir taip, šitokia pozicija labai riboja žvejo galimybes, nes čia srovė stipriausia ir susikaupę daugiausiai kliuvinių – su silikoniniais masalais spiningauti labai sudėtinga, padėtį gelbsti nebent minėti vibai, vartiklės, pjautinės blizgės.
Dar nekalbėjau apie voblerius. Jie, regis, čia būtų visai neblogas pasirinkimas. Bet toks įspūdis yra klaidingas dėl elementarios priežasties – „užbrėžto“ šio masalo darbinio gylio. Greitoje tėkmėje, kokios rūšies bebūtų vobleris (skęstantis, neutralaus plūdrumo ar plaukiantis), jis gana greitai panyra iki savo ribinės gelmės. Aišku, jei pasirinksi plaukiančius ir sekliai neriančius, tada viskas tvarkoje, gali svaidyti ar leisti pasroviui be problemų.
Bet taip tiks tik gaudant šapalus, salačius, gal sukilusius ešerius. Su skęstančiais jau bus problemiškiau, nes kelios sekundės atsipalaidavimo ar bandymo vesti su pauzėmis gali kainuoti brangiai. Na, o jei norisi bandyti giliau neriančius, tada teks pravedinėti tik žinomais, išbandytais maršrutais, kas ne visada pavyksta net pačiam profesionaliausiam spiningautojui.
Nuo tiltų galima gaudyti ir dugninėmis meškerėmis, naudojant trumpus meškerykočius ir ant pagrindinio valo veriant sunkų slankiojantį svarelį. Tačiau šio būdo specialistai tvirtina, jog perspektyvesnė žūklė nuo tiltų polių. Tuomet masyvus svarelis rišamas ant atskiro plono pavadėlio su mintimi, jog į krantą jo nebeištrauks.
Užkibus žuviai, svarelis paprastai pasilieka įstrigęs tarp akmenų, o su laimikiu kovojama be baimės, kad jis užkabins gramzdą už kliuvinio. Vienintelis nepatogumas – negalima dažniau nei būtina tikrinti, ar masalas nenusimušęs nuo kabliuko. Kai vanduo pakilęs ir smarkiai neša žoles, upės dugne paliekama po kelis kilogramus švino.
Dugninėmis dažniausiai nuo polių gaudoma naktimis, masalui naudojant paprastus ar naktinius sliekus bei gyvas žuveles. Pagrindiniai laimikiai – šamai (pakliūva ne taip ir retai) ir ūsoriai (pastaruoju metu gana retas laimikis).
Apie kiekvieną tiltą, nepaisant tam tikrų jų panašumų, galima būtų pasakoti be galo. Juo statinys senesnis, tuo daugiau prie jo yra stovėję žvejų ir tuo daugiau bei didesnių sumeškeriota laimikių. Upės nepasižymi kraštovaizdžio stabilumu ir bėgant metams vis keičiasi krantų linijos, grunto sudėtis ir gylis. Tačiau tiltai ir juos supanti aplinka išlieka ilgiausiai. Stovi jie tokie pat niūrūs ir didingi kaip anksčiau – mūsų vaikystėje, ir kiekvieną kartą vis iš naujo vilioja žvejus savo paslaptimis.
Romualdas Žilinskas
