Didžiulių šapalų karalijoje. Žūklė plūdine

Srovė upėje rimdavo, kaip ir sakiau, dėl dviejų priežasčių. Aišku, Šešupė šiuo atžvilgiu neišskirtinė, taip nutikdavo visose mūsų upėse, tačiau čia tai labai pasijausdavo.

Krentant vandens lygiui sumažėdavo jo nuolydis. Šešupė, kurios pradžia yra Lenkijoje Baltijos aukštumose, neturi daug didesnių vandeningų intakų, tad ją supantys riebūs dirvožemiai vargu ar gali išspausti iš savęs papildomą lašą, kad pamaitintų pagrindinį upės srautą. Veikiau jau priešingai – žemė sugeria tokiais atvejais retsykiais nulašnojusio lietaus vandenį.

Jei ne smulkūs šaltiniuoti upeliūkščiai, Šešupei per sausras būtų visai striuka. Beje, dėl tų mažų intakėlių ir vanduo šioje upėje gana šaltas.

Plačiau apie Šešupę

Kad geriau susipažintumėte su Šešupe, įkeliu iš Aplinkos agentūros svetainės nukopijuotą informaciją, nes nėra prasmės kartoti tą patį, tik savais žodžiais. Nors tai „sausa“ mokslinė rašliava, visgi siūlyčiau ją bent jau peržvelgti, kad susidarytumėte bendrą upės vaizdą.

„Lietuvoje yra 80 % Šešupės baseino ploto ir 53 % upės vagos ilgio. Šešupės aukštupys (27 km, baseino plotas 287 km²) yra Lenkijoje, vakarinė vidurupio ir žemupio dalis (62 km, 919 km²) – Kaliningrado srityje, dar 52 km upė teka Lietuvos-Kaliningrado srities siena. Lietuvoje Šešupė teka Užnemunės žemuma, o jos pačios ir intakų aukštupiai drenuoja Sūduvos aukštumą. Baseino paviršiuje vyrauja vidutinio sunkumo ir sunkūs priemoliai.

Miškingumas apie 15 %, didžiausias miškų masyvas – Kazlų Rūdos miškai. Pelkės užima apie 8 % baseino ploto, daugiausiai jų yra pietrytinėje baseino dalyje. Didžiausios pelkės – Žuvintas (68,5 km²), Amalvo pelkės (34,1 km²), Ežerėlio pelkė (20 km²).

Viso Šešupės baseino ežeringumas 1,1 % (iš viso 269 ežerai, didesni kaip 0,5 ha, jų bendras plotas – 68,2 km²), tačiau daugiau kaip 60 % bendro ežerų ploto tenka Šešupės dešiniojo intako Dovinės baseinui (jo ežeringumas 7,3 %).

Didžiausi ežerai – Dusia (23,3 km²) ir Žuvintas (10,3 km²). Upių tinklas tankus (1,35 km/km²), didžiąją jo dalį (62 %) sudaro trumpesni kaip 3 km maži upeliai ir melioravimo grioviai.“

Derėtų dar pridėti ir šiuos, pasiskolintus iš „Lietuvos upės“ tinklapio faktus, kuriuos internete radau tik dabar, t. y. rašydamas straipsnį. Ir ten, beje, paminėta dar ir tai, apie ką rašau. O būtent, kad sausomis vasaromis Šešupė labai nusenka.

„Šešupė yra trečiasis pagal ilgį (298 km) ir ketvirtasis pagal maitinančio baseino plotą (6 105 km²) Nemuno intakas, įtekantis į jį iš kairės, 85 km iki jo žiočių.

Šešupės baseiną drenuoja tankus upių tinklas (1,35 km/km²), kuriame svariausia yra mažų upelių ir melioravimo griovių (trumpesnių kaip 3 km) dalis (62 % viso upių tinklo). Šešupė turi 13 intakų, ilgesnių kaip 20 km, iš kurių didžiausi yra Nova (dešinysis, ilgis 69 km, baseino plotas 403 km²), Siesartis (dešinysis, 60,5 km, 198 km²), Pilvė (dešinysis, 57 km, 330 km²), Rausvė (kairysis, 49 km, 204 km²), Jotija (dešinysis, 48 km, 275 km²), Dovinė (dešinysis, 47 km, 589 km²), Višakis (dešinysis, 44,5 km, 333 km²), Širvinta (kairysis, 44 km, 1 313 km²), Kirsna (dešinysis, 28 km, 458 km².“

Kita vertus, net ir tą Lietuvoje esančią Šešupės dalį žinau ne visą, nes nežvejojau nuo pat Lenkijos iki Kaliningrado sienos, o tik keliose jos atkarpose, kurių kairysis krantas yra jau Rusijos teritorijoje. Bet net tose vietovėse ši upė yra ganėtinai skirtinga.

Dugno gruntas Šešupėje, sakyčiau, labai įvairus, nes yra ruožų, kur vyrauja smėlis ir žvirgždas, daug dugno nelygumų – perbrendamos nesušlampant aukščiau kelių seklumos gali kristi į kelių metrų duobes.

Bet yra ruožų, kur tėkmė gana pastovi ir dugne daug nuosėdų, tokiose atkarpose rastume netgi iki metro gylio dumblo. Ir tėkmė čia gana tolygi, nelabai greita net per pavasarinius polaidžius. Todėl ir vandens augalų tokiose vietose apstu. Ir apskritai Šešupėje antvandeninės bei povandeninės žalumos netrūksta, o vasara ji želia visu pajėgumu. Tai smarkiai pristabdo vandens srautą.

Kodėl geriau plūdinė

Tačiau žuvys juk upėje lieka bet kokiu atveju, tik dabar stengiasi maisto ieškoti ten, kur pavasarį ar vasaros pradžioje nekišdavo nosies. Šapalai vis dažniau užkandžiaudavo arti augalijos, kitąsyk sulįsdavo tarp lūgnių, rūgčių lapų arba plaukiodavo siaurais nutįsusių povandeninių žolių koridoriais. Upėje atsirasdavo ruožų, kurie nuo kranto iki kranto „sužaliuodavo“, panašiai būna Dubysoje, kada nesupranti – brendi upe ar eini per apsemtą pievą.

Ir čia taip pat lankydavosi šapalai, bet tokiose vietose juos gali vilioti nebent museline meškere, paviršiniais vobleriais, na, gal plukdydamas pavandeniui kokį vabzdį. Beje, vietiniai meškeriotojai taip ir darydavo, žūklė karkvabaliais (grambuoliais) jiems yra įprastas dalykas.

Bet ten, kur giliau ir tarp vandenžolių matydavosi upės vaga, galima bandyti laimę šapalus vilioti plūdine nuo dugno arba viduriniuose vandens sluoksniuose. Augalai juk neauga tiesia juosta, tarp jų yra savotiškos mažos įlankėlės, atviro vandens plotai.

Kita vertus, ties posūkiais, susiaurėjimais ir išplatėjimais irgi apstu vietų, kur žolynai rikiuojasi netolygiai. Žodžiu, tikrai įmanoma rasti vietų, kur patogu užmesti plūdinę.

Su dugnine žvejoti bus gerokai sudėtingiau, nes traukiant į krantą masalą arba žuvį, daug daugiau galimybių, kad laimikis ar sunkūs svareliai įstrigs tarp augalų. O ir užmetus meškerę negali būti tikras, kad masalas ant ilgo pavadėlio neįsipainiojo į pavienius vandenžolių kuokštus. Kuomet žvejoji plūdine, aiškiai matai – kliūva tavo sumontuota sistemėlė kur nors ar ne.

Apibendrinant – šapalų žūklė Šešupėje plūdine meškere tokiomis žvejybos sąlygomis tampa racionalesnė. Beje, ir įdomesnė.

Jei pradėčiau pasakoti, kokias sistemėles reikia naudoti gaudant Šešupės šapalus plūdine – gaiščiau laiką ir gaišinčiau skaitytoją. Nes faktiškai įmanoma žuvauti bet kokiomis, kurios tinka tekančiam vandeniui, čia jau daugiau priklausys, kokią gaudymo taktiką pasirinksi – aktyvią ar pasyvią.

Šapalą – tarsi karšį

Žvejoti aktyviai, kuomet vandens lygis Šešupėje krenta yra gana sudėtinga. Ir dėl tos jau minėtos priežasties – per daug vandens augalijos. Jei ir randi kokį laisvesnį nuo žalumos ruoželį, jis bus trumpas, ties pačia vaga. Kad ties vaga – nėra blogai, veikiau priešingai, tačiau netenkina pravedimo nuotolis, kai užmeti ir leidi plūdę pasroviui kaskart prilaikydamas masalą. Čia – ne Nemunas, nėra vandens platybių. O ir to laisvo ruožo kraštuose vis tiek bus žolių, už kurių klius plūdė ar kabliukas.

Na, gal kur nors ties upės vingiu pakankamai patogu taip žuvauti, tačiau daug nesukdavau smegenų ir žvejodavau vietinių meškeriotojų stiliumi – gaudydavau šapalus tarsi kokius karšius – nuo dugno ir ramiai plūdei stovint. Žinoma, tokiai žūklei irgi reikalinga atitinkama vieta, kur galima laisvai pritraukti laimikį prie kranto.

Tiesa, dar nepasakiau, jog pageidautina (netgi būtina, nes šapalas – ne karosas), kad tos įlankėlės galas remtųsi į greičiau bėgantį vandenį ir dugnas leistųsi gilyn. Nors gal parinkau neteisingą žodį, kadangi tai bus ne įlankėlė, o savotiška „kišenė“ tarp augalų, neretai net ir upės tiesiojoje.

Paprastai tokia vieta yra ties statesniais krantais, toks pakrantės reljefas jau rodo, kad čia yra arčiau upės vaga, didesnis gylis. Tad sėdi ant skardžio tarp aukštos žolės, karklų krūmų ir iš aukštai stebi ne itin toli užmestą plūdę. Tokiu metų laiku Šešupė susiaurėja, tai gerai matosi ir nuotraukose.

Plūdė randasi „kišenės“ gale, kur dugno šlaitas remiasi arba artėja prie vagos, ten tėkmė jau didesnė, tad sureguliuoji sistemėlę taip, kad ilgas (apie 70 cm) pavadėlis plevėsuotų ties dugnu. Svarelis tokiu atveju guli ant upės grunto. Vėlgi, kokia bus toji sistemėlė priklauso nuo žūklautojo įpročių, nuo srovės stiprumo.

Kai kurie mano bičiuliai bandė sistemėlę su vienu slankiojančiu valu svareliu, kaip ir žvejoja vietiniai meškeriotojai, kiti konstruodavo įmantrias sistemėles, kur smulkūs gramzdai grupuojami – rezultatas būdavo panašus. Aš dažniausiai rinkdavausi man įprastą grandinėlės principu padarytą sistemėle. Kaip ir sakiau, esmė, kad masalas išsilaikytų tam tikroje vietoje, o plūdė normaliai rodytų kibimą.

Nors, aišku, šapalas griebia masalą godžiai, tad netgi gulinti ant vandens plūdė labai išraiškingai rodys, kas tuo metu vyksta po vandeniu. Bet reikia turėti omenyje, jog gaudant plūdine kibs ne vien stambūs šapalai, tačiau ir smulkūs šapaliukai, kuojos, pasitaikys karšių, žiobrių, raudžių, žodžiu, dabar jau gali tikėtis bet kokių žuvų, kurių kibimas prasčiau matomas.

Ir taip todėl, kad ant kabliuko veri ne anuose mano straipsniuose minėtą „dešrelę“ iš stambių kukurūzų, o vieną ar du jų grūdus bei porelę musės lervų. Galima bandyti tik kukurūzais, tik musės lervų puokšte, siūlyti slieką ar žirnį, visgi tas „sumuštinis“ man būdavo kibiausias.

Beje, taip žuvaujant pasiteisindavo ir konservuoti specialūs kukurūzai, kurių galima nusipirkti žūklės prekių parduotuvėse. Jie būna gerokai didesni už pirktus iš prekybos centrų, pagardinti, iškvėpinti. Nesu bandęs (vis neprisiruošiu) žvejoti šapalų peletėmis, esu girdėjęs, kad šias žuvis tokiu masalu kai kurie žvejai labai sėkmingai meškerioja Nemune. Ir tik labai stambius šapalus.

Jaukini irgi kitaip nei gaudydamas dugnine. Nors prievilo beri gana daug, tačiau mažiau nei anksčiau, kadangi meškerioji nedideliame plotelyje, srovė irgi menkesnė. Jaukas dabar gali būti „palaidi“ įvairūs grūdai, tarkim, šutintų žirnių, kviečių ir konservuotų kukurūzų mišinys.

Beje, tokį ir rekomenduočiau. Įmaišau dėl kvapo ir stambios frakcijos firminio jauko, o kukurūzus imu iš to jau minėto mišinio, jei nenaudoju jau minėtų „firminių“. Bet taip darau praktiškai visada, nes, mano supratimu, prievile esantys kukurūzai prisigeria jo kvapo ir atsargesnėms žuvims atrodo natūralesni.

Dabar jauką gali be problemų barstyti ranka ir tai gerai, nes baikštūs didieji Šešupės šapalai, jei svaidytum rutulius, veikiausiai kuriam laikui pabėgtų iš žūklavietės. Anksti rytais jie būna drąsesni, mažiau reaguoja į traukiamą laimikį, šurmulį krante. Tokiu paros laiku ir kibimas būdavo geriausias.

Tačiau apie tai jau kalbėjau anuose rašiniuose – šapalų aktyvumo grafikas nesikeičia. Gal truputį, kadangi taip žuvauti pradėdavome maždaug nuo Joninių, kuomet naktys būdavo labai trumpos. Todėl liepos mėnesį vakarinis kibimas pereidavo į rytinį tik su trumpomis pertraukomis, nes sėdėdavom su meškerėmis ir per naktį. Tamsoje šapalai taip pat kibdavo. Šiek tiek menkiau nei vakare ir ryte, tačiau masalus retai kada ignoruodavo.

Naktimis pasitaikydavo stambių karšių ir tai tikrai maloni priegauda. Karšių žūklė Šešupėje – dar mano neišnaudotas rezervas, nes tų žuvų ten yra pakankamai daug, nors nesu girdėjęs, kad apylinkių žvejai juos tikslingai meškeriotų. Nesnausdavo ir plakiai, kurie tamsoje aktyvūs, masalus ragaudavo žiobriai, tad nenuobodžiaudavome.

Deja, aš visą šią žūklę apibūdinau esant normaliai vasarai, o šiuo metu, kada upėse vanduo turėtų būti žemas, jis yra netgi aukštesnis nei pavasarį. Ir drumstas, ir sraunus, todėl perskaitę šį straipsnį, jei norėsite vykti į Šešupę žvejoti šapalų plūdine, teks laukti iki žūklės sąlygos normalizuosis. Reikia tikėtis, kad taip nutiks po poros savaičių...

Romualdas Žilinskas