Dideli mažų upių siurprizai
Pirmiausia reikėtų apsispręsti, kokią upę vadinsime maža. Įpratusiam prie Nemuno platumų žvejui net Nevėžio žemupys atrodys per siauras. Iš tiesų mūsų krašte jų labai daug, bet netrūksta ir didelių (tarkim, Nevėžis, Šventoji, Minija, Dubysa ir panašios), nes Nemunas ir Neris priskiriamos jau prie labai didelių.
Stebina? Esmė tame, kad upės dydis nematuojamas pagal gylį ir plotį, nors pastarieji faktoriai ir siejasi su pagrindiniu jos dydžio vertinimo rodikliu – baseino plotu, o plotas tiesiogiai priklauso nuo upės ilgio. Tokie visuotinai pripažinti hidrologiniai ir ichtiologiniai standartai, na, o lietuvių žvejų akimis, jie galimai yra visai kitokie.
Bet gal apie tai kada nors papasakosiu plačiau (šia tema 2009 m. esu išleidęs knygą „Kur žvejoti Lietuvoje“), dabar bandykime paanalizuoti, kodėl mažos upės kartais pateikia mielų širdžiai siurprizų, o kitais kartais – smarkiai nuvilia. Kalbėsiu kaip spiningautojas, tačiau kai kurie čia išsakyti teiginiai puikiausiai tiks bet kurio žūklės būdo mėgėjui.
Kuo didesnis vandens telkinys, tuo įvairesnės jame gyvenimo sąlygos. Šįsyk gylis turi jau nemažą reikšmę: seklumose vandens temperatūra vasarą gali būti gerokai aukštesnė nei kur nors duobėse. Esant sausmečiui jaučiamas ir deguonies kiekio skirtumas: dumblinose ir ramiose įlankose jo mažiau negu nuolat besimaišančiose rėvų srovėse. Reljefo ypatumai, dugno sudėtis, augalijos kiekis ir panašūs dalykai taip pat leidžia žuvims pasirinkti sau tinkamiausias vietas.
Bet turbūt didžiausias skirtumas – žuvų rūšių įvairovė. Jokiu būdu nesakau, kad, tarkim, Dubysoje ar Mūšoje nerasite tokių pačių žuvų kaip Nemune (turiu omenyje plėšriąsias žvynuotąsias). Tačiau kai kurių čia gali būti labai mažai, iki tokio lygmens, kaip „atsitiktiniai pakliuvusios“ arba, jei ir yra kiek gausiau, tai aptinkamos tik retose mažesniųjų upių atkarpose, dažniausiai – žemupiuose. Veikiausiai rečiausias laimikis bus sterkai ir bent kiek didesni šamai.
Aišku, aukštupiai turi savų privalumų, nes ten galima rasti upėtakių, kiršlių, bet ne visose tokio tipo upėse. Tačiau šis rašinys ne apie lašišines žuvis, tad šia tema irgi nesiplėsiu. Bet kokiu atveju klysta tie, kurie mano, jog visose upėse meškeriojant galioja tos pačios ar bent jau panašios taisyklės.
Jei dažnai žvejojate nedidelėse upėse, turbūt pastebėjote vieną dėsningumą: kai spiningaujant lydekos (oi, ne, apie tas stambias nešneku, tokios iki 1,5 kg ir vargu ar didesnės) čiumpa masalus – tai masiškai, kai nekimba – tai visiškai. Nemune ar Neryje nekibos metu vis šį tą dar galima „išdrožti“, o taip nutikus kokioje nors Šušvėje – vyniok meškeres ir keliauk namo. Toks jau tų mažųjų upių būdas – linkusios į kraštutinumus.
O šitaip yra todėl, kad daugmaž vienodo (nedidelio) gylio ir panašaus sraunumo vandens telkinyje susidaro iš esmės vienodos sąlygos (vandens temperatūra, skaidrumas ir panašiai) per visą upės ilgį. Trumpiau tariant, kuo mažiau vandens, kuo upė trumpesnė, siauresnė, tuo labiau ją veikia įvairios meteorologinės sąlygos. Taigi arba maitinasi žvynuotosios, arba ne, o žvejys spindi džiaugsmu arba sutemęs kaip liepos dangus antroje to mėnesio pusėje.
Tokioje keblioje padėtyje atsidūręs spiningautojas nebūtinai turi ieškoti artimiausios aludės. Šį tą galima išpešti ir iš „mirusios“ upės. Tiesa, tas „mirimas“ gali būti dvejopas: sausą vasarą upė smarkiai nuseks, išskaidrės, o lietingą – patvins ir susidrums tarsi per pavasarinį polaidį. Viena, kas sieja šiuos kraštutinumus – ir tuo, ir anuo atveju nemaža dalis žuvų „teps slides“ į didesnes „motinines“ upes.
Ak, taip, dar vienas abu atvejus rišantis dalykas – būna kibūs maži masalai, gerokai mažesni nei naudotume plačiuose tekančiuose vandenyse.
Patarimas esant žemam vandens lygiui ir aukštai jo temperatūrai daugiau nei elementarus: pasyvi žuvis – pasyviai ir masalą veskime. Tačiau ne visi viliokliai šiuo atveju tiks. „Mini“ vartiklės vilios lydekas (ir ne vien jas) geriau negu sukriukės, o dar geresni pasirodys vobleriai. Būtent šiuos masalus įmanoma traukti pačiu mažiausiu greičiu.
Suprantama, tai bus sekliai neriantys modeliai. O jie dažniausiai crank tipo „burbuliukai“, kurių žaidimas agresyvus. Kartais gerai ir tokie, ypač šapalams ir meknėms, bet dar geriau sekliai neriantys smulkūs metalu blizgantys ar natūraliomis spalvomis dažyti minnow, kurie, kaip nekeista, pasirodys tokiu atveju kibesni, nes padės paįvairinti laimikių rūšinę sudėtį. Beje, neatmetu ir lengvo tvičingavimo galimybių.
Jeigu esate prisiekęs „džigautojas“ ir, išskyrus silikoną, nieko kito nepripažįstate, teks sumažinti iki minimumo galvutės svorį. Jei turite ne vien apvalių „lietuviškų“ galvakablių, vertėtų išbandyti ir juos. Plokščių formų ne taip greitai grimzta, o kadangi mažoje upėje toli mesti nereikia, galimas daiktas, kad neįprasti mums galvakabliai šį sykį pasiteisins.
Kuomet tokios upės ištvinsta, susidrumsčia, ima lipti iš krantų (pakanka kelias dienas iš eilės smarkiau palyti), žvejoti tampa dar sudėtingiau nei joms nusekus. Jei pasitaiko toks mėnuo, kaip šįmet liepa, – košmaras... Kada seklu, vanduo skaidrus, bent jau galima nuspėti geresnes žuvų buveines, jos, atvirai pasakius, puikiai matomos vizualiai.
Pastaruoju atveju teka stiprus vientisas rudas ar pilkas vandens srautas ir bala žino, kur čia yra seklumos, o kur duobės, kur apsemta žolėta pakrantė, o kur nuolatinė upės vaga. Yra tik vienintelis orientyras, kuris gali padėti – upės posūkis. Už jo tėkmė mažesnė, galimai yra ir grįžtamosios srovės, tad ten vienintelė garantuota „prieglauda“, kur žuvys pasislėps nuo greito vandens ir ras maisto.
Kadangi vanduo „kakavinis“ ir matomumas prastas, plėšrūnės į masalus labiau reaguoja šonine linija, akys nueina tarsi į antrą planą. Dar reikia turėti omeny, kad dabar jos glaudžiasi prie dugno. Todėl ir vėl traukiame iš masalinių voblerius, bet šį sykį ilgaliežuvius crank, geriau ryškių spalvų. Bet yra ir minusas gaudant tokiais masalais – jau sakiau, kad sunku suvokti, kur yra duobė, o kur sekluma, kur žolynai, o kur smėlėtas ar žvyruotas dugnas, tad išsyk susitaikykite su mintimi, kad dalies masalų galite netekti.
Geras variantas ir sukriukės, tačiau jos nepasiekia gilesnių vandens sluoksnių, nes pagreitėjusi tėkmė šiuos vilioklius stumia į paviršių. Galima bandyti vesti jas pasroviui, bet dar geriau tiesiog pasirinkti modelius su pasunkintais kūneliais.
Persistengti su svoriais nederėtų, visgi čia ne Nemunas ar Neris, tad pakanka tų sukriukių, kurių kūnelis tik šiek tiek sunkesnis nei klasikinių. Beje, aglia tipo besisukančias blizges galima bandyti šiek tiek masyvesnes, kadangi jų lapeliai platesni, dėl ko ir vandens srautas jas veikia smarkiau – labiau stumia į viršutinius upės sluoksnius.
Kita vertus, kiek rodo praktika, pakilus vandeniui įlankose susirinkusios žuvys dažnai (ypač vakarop) kyla į aukštesnius vandens sluoksnius, paviršių ir ten maitinasi.
Jei skaidresniame vandenyje vasarą geresnės yra sukriukės su patamsintais, geltonais ar dažytais ne itin ryškia emale kūneliais (išimtis, jei žuvys aktyvios – tada jos nori kontrastingų spalvotų), tai dabar geriau klasika – baltas blizgus lapelis.
Kūnelis nėra labai svarbus, nors, kiek patyriau – raudonas arba baltas labiau geidžiamas. Panašiai yra ir su vobleriais, nieko naujo nepasakysiu – ryškūs dar ir stipriai vibruojantys bus kibesni esant prastam matomumui ir stipriai tėkmei. Ir čia nėra jokių išimčių – ar gaudysim šapalus, ar ešerius, ar stengsimės įtikti lydekai.
Be to, derėtų apsišarvuoti kantrybe. Kai kurie spiningautojai mažesnėse upėse daugiau nei 5 kartus į vieną vietą masalo nesviedžia. Tai pasiteisina tik tada, kai kibimas aktyvus, o mūsų atveju galima „peršukuoti“ vandenį toje pat vietoje net dešimt ir daugiau sykių. Būna, jog apatiška lydeka galiausiai išdrįsta prasižioti ir sugriebti palei pat nosį plaukiančią „auką“.
Čia dažnesnis variantas, kai upių vanduo drumstas. Kai jis skaidrus, veikiau bus priešingas atvejis – žuvys vilioklį čiumpa pirmu ar antru metimu. Natūralu, nes jos vėliau išsibaido. O jei neužkibo, galimai jų toje vietoje nėra. Aišku, visada pasitaikys variantų, kad plėšrūnėms neįtikome pasiūlyti reikiamą masalą, tad vis tiek verta neskubėti, jei ir išsyk masalo negriebė atėjus į potencialiai gerą žūklavietę.
Staigi ir smarki liūtis, lig tol buvusioje skaidrioje upėje, gali žūklę paversti vien pasivaikščiojimu upės pakrantėmis. Nors ir retai, tačiau pasitaiko, kad drumsto vandens šaltinis užteršia tik tam tikrą upės atkarpą. Paprastas pavyzdys: staiga praūžusi liūtis nekliudo upės, bet paskalauja per molingas dirvas tekantį jos intaką.
O gal tas intakas bėga per miestelį, kur tuo metu vyksta kokie nors darbai ir bandoma tiesinti ar pakreipti vagą. Drumzlės srūva upėn ir vanduo išskaidrėja tik už kelių kilometrų.
Persikelkite aukščiau intako arba leiskitės upe pasroviui – ten susirinko dauguma žuvų. Tiesa, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kiek drumsto vandens įteka į upę. Jei intakas visai nedidelis, drumzlių atplaukia nedaug ir jos telkiasi palei vieną krantą, tai dar geriau, nes prie dvispalvio vandens ribos rinksis įvairi smulkmė ir pritrauks grobuonis.
Kaip ir sakiau, mažoje upėje labai greitai keičiasi ne tik vandens skaidrumas, tačiau ir jo lygis, visame vandens telkinyje kardinaliai kinta temperatūra, todėl ir žuvys labai operatyviai maino savo buveines. Nederėtų „užsiciklinti“ ir tose pat vietose spiningauti neatsižvelgiant į minėtus faktorius nuo gegužio iki rugsėjo pradžios. Nors ką aš čia lyginu mėnesiais – gali būti, jog prieš porą savaičių pabaigoje tęsėsi karščiai, bet staiga jie atlėgo, papūtė šiaurės ir rytų smarkūs vėjai, atnešė kelias dienas trunkantį lietų, dėl ko vanduo gerokai atvėso.
Kadangi mažosios mūsų upės vasarą kai kuriuose ruožuose neretai būna gerokai nusekusios, jų pakrantės tuo metu smarkiai apžėlusios krūmais, geriausia spiningauti braidžiojant su ilgaauliais batais, o su bridkelnėmis juo labiau įmanoma nubristi ne vieną kilometrą. Beje, atsargiai brendantį žvejį žuvys prisileidžia arčiau nei judantį krantu.
Pernelyg pakilus vandens lygiui, kaip yra šią vasarą, bridbačiai ir bridkelnės praverčia ne ką mažiau. Paprasčiausias pavyzdys iš prieš porą savaičių buvusios žūklės.
Nuvažiavome su bičiuliu į Nevėžio vidurupį šapalauti. Šapalų (ir apskritai žuvų) geriausiai ieškoti atokesnėse vietose, kur dar takai nepraminti. Jei nebūčiau užsidėjęs braidymo kelnių – nebūčiau iki vandens priėjęs, nes žolė, tame tarpe ir dilgėlės, siekė juosmenį. Lėkštesni krantai apaugę nendrėmis, o jas apsėmęs Nevėžis. Bet taip nutiko prieš dvi savaites, per tą laiką vanduo vis kilo, kilo ir tebekyla – veikiausiai net kranto dilgėlės jau skęsta upėje...
Romualdas Žilinskas
