Ar salatis – konservatyvi žuvis? Pirma dalis

Šis žmogus, nors ir paradoksalu, tačiau iš dalies bus teisus, nes sėkmė išties neretai turi didelę reikšmę. Visgi jeigu gerai pamąstai, tai bet kurios žuvies gaudymas yra sėkmės ir kantrybės išbandymas. Juk privalai masalą užmesti reikiamoje vietoje, pratraukti pro žuvies nasrus ir dar atitaikyti jos aktyvumo periodą. O kartais net paprasčiausias atsitiktinumas gali papildyti žvejo „sąskaitą“ neeiliniu laimikiu.

Tačiau jei taip būtų visada, manau, visi pagautų po lygiai ir vienodai. Deja, taip nėra ir žvejai, geriau perpratę tam tikros rūšies žuvų spiningavimo ypatumus bei taktiką, gali pasigirti pagaunantys kur kas daugiau ir didesnių žvynuotųjų. Visgi pastebiu, kad vyrauja tam tikri stereotipai, kurie toli gražu ne visuomet atneša naudos.

Sakykim, kad ir nuomonė, jog salatis vengia raudonos spalvos. Tai, manau, mitas, atkeliavęs iš senų laikų, kada mūsų tėvai ar seneliai gaudydavo iš špagos pagamintais spiningais. Tokios nuomonės šalininkai paprieštaraus ir pasakys: „Juk salačio pagrindinis maistas yra aukšlės.“

Na, ginčytis būtų sunku, bet neatsitiktinai pavartojau žodį „pagrindinis“. Visgi šis plėšrūnas tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje gali tykoti ir kitokio grobio: žiogų virš aukštos, nukarusios į vandenį žolės, vandenžolėse neršiančių dyglių, kurios šiuo metu pasipuošia ryškiai raudonos spalvos papilve, žiemą – visų priedugnyje besilaikančių žuvelių ir t. t.

Tikrai nemanau, kad salatis ilgai svarsto, kurią žuvį griebti, kai dideliame jų būryje plaukia ir šapaliukai, ir aukšlytės, ir kuojytės. Plėšrūnas atsitiktinai arba išsirinkęs akimirksniu stvers nuo būrio nutolusią auką, kuri yra greičiausiai jam pasiekiama.

Kitas klausimas – žuvelių skaičius. Tereikia pažvelgti, tarkime, į Neries ichtiofauną, ir pasidarys aišku, jog čia aukšlių būriai nesuskaičiuojami (tas pats pasakytina apie kai kurias kitas upes). Vadinasi, grobuonis yra pripratęs prie vietinio lengviausiai ar dažniausiai jo vartojamo maisto ir plėšrūnui to visiškai užtenka. Užtat skurdžiuose upių plotuose arba tose upėse, kuriose maisto salačiams nėra tiek daug, šie dažnai keičia savo medžioklės taktiką ir užkimba gaudant visiškai ne salatiniais masalais.

Tarkime, visus bedančius grobuonis, kurie man užkibo gaudant stovinčiame vandenyje (užliejamose pavasarį, „balose“, senvagėse), suviliojau masalais, toli gražu neprimenančiais aukšlės (agresyviai besisukančiomis blizgutėmis, dažnai turinčiomis kokį aiškiai pastebimą raudoną akcentą). Čia paprasčiausiai galioja tokia taisyklė: pamatai valgomą – ir griebk. Aišku, taip būna ne visuomet, tačiau ekstremalios sąlygos kaip reikiant pakoreguoja net išrankiausių žuvų skonį.

Beje, panaši situacija susiklosto ir didelėse upėse, kai pavasarį po neršto salačiai bando atgauti jėgas kimšdami į skrandį tai, kas tik papuola jų kelyje. Šis periodas tetrunka vos porą dienų ir atsidurti prie upės reikiamu metu – vėlgi sėkmės dalykas. Tiesa, tuo metu galbūt nereikėtų apskritai gaudyti šių žuvų, betgi atsitiktinių laimikių irgi pasitaiko. Tačiau nenukrypkime nuo temos ir pagvildenkime raudonos spalvos fenomeną.

Nors ši spalva iš proto veda ešerius ir iš dalies lydekas, kai kurių salatininkų (paprastai pradedančiųjų) teigimu, viskas, kas tik turi kokį nors raudoną akcentą, turi būti nugremžta, nušveista ir kitaip nuvalyta. Taip elgtis kai kuriais atvejais būtų neprotinga. Juk drumstokas upių vanduo sugeria šią spalvą ir ji tampa praktiškai nematoma (varijuoja nuo pilkos iki juodos).

Tą patį galima sakyti ir apie gylį: raudona greičiausiai iš visų spalvų tampa juoda vos poros metrų gelmėje (aišku, vidutinio skaidrumo vandenyje). Vadinasi, gaudant šaltuoju metų laiku, nėra didelės būtinybės „žaloti“ vilioklių, su kuriais galbūt vėliau ne mažiau sėkmingai gaudysite kitas žuvis.

Kita svarbi ypatybė, kodėl mano masalų dėžutėse tarp tipiškų natūralių spalvų yra ir salatininkams egzotiškų, ta, kad... ant taip išmargintų masalų man kimba! O pasitikėjimas tikrai daug reiškia. Jei žmogus netiki, tai tik didelis atsitiktinumas gali įrodyti, kad iš išvaizdos nepatrauklus vilioklis bus „skanus“ žvynuotosioms. Kodėl šalvis kartais ignoruoja kaip iš akies luptas gumines „aukšlytes“, o per pirmą traukimą stveria rausvais tonais išmargintą vartiklę, atsakyti tikrai negaliu. Gal tai sutapimas, gal virpesiai, gal dar kas...

Visgi, kiek pastebėjau, rudnugaris – gana azartiška ir smalsi žuvis. Anksčiau kelerius metus sėkmingai naudojau „Tasmanijos velnius“ – plastikinius masalus, išvaizda primenančius devoną. Jais beveik niekas negaudydavo, o dažnas paklaustas atsakydavo: ai, man geriau duok vartiklę, o čia neaišku nei kaip traukti, nei ką gaudyti. Rašau būtuoju laiku, nes šie masalai jau seniai dingę iš prekybos, visus turėtus nutraukiau, gal jų ir galima atsisiųsti, bet vis neprisiruošiu. Tiesa, derėtų pridurti, kad devonais žvejoja irgi labai mažai meškeriotojų.

Visiškas konservatyvumas, manau, yra didžiausias spiningautojo priešas. Nepagailėjus keleto valandų, išmokti valdyti masalą yra juokų darbas. O „Tasmanijos velnio“ virpesiai išties neeiliniai ir unikalūs: kažkas panašaus į vartymąsi ir siūbavimą į šonus.

„Karštuose“ (žvejų dažnai lankomuose) taškuose grobuonys į valias prisižiūrėję įvairiausių blizgių blizgelių, o štai tokio unikalaus daikčiuko jie nėra matę. Taip kartais (žinoma, ne visada, nes tai nėra vaistas nuo absoliučios nekibos) pavyksta apgauti keletą šių itin gudrių žuvų. Apie spalvas dar galiu pasakyti, kad net minėto masalo „topai“, kurie atnešė didžiausią sėkmę, buvo gana ryškūs: vyšniniai, žali, netgi rožiniai.

Be abejo, minėdamas šias spalvas, nenoriu konstatuoti, kad natūralūs atspalviai yra prastesni. Jokių būdu, paprasčiausiai, remdamasis sava patirtimi, galiu tvirtinti, kad salačiams skirtų vilioklių asortimentas yra gerokai platesnis, negu mes galime įsivaizduoti. Žinoma, viskas priklauso nuo esamų sąlygų.

Juk nepradėsime 3 g sveriančių vobleriukų siūlyti upės viduryje siautėjančiam plėšrūnui (nors naudojant „Sbirulino“ plūdę arba kokias nors masalą padedančias užmesti sistemėles tai įmanoma). Gana dažnai galima išvysti ir tokį vaizdelį: žvejys, įsibridęs, aišku, kur giliau, lygioje upės atkarpoje kantriai mėto sunkią, bet pailgą vartiklę. Po geros valandos išlipa į krantą ir sako: mėginau pagauti salatį.

Nieko prikišti lyg ir negalėčiau, tačiau... Visų pirma – kodėl būtinai pailga, ištęsta, siaura blizgė? Salačiai puikiausiai kimba ir ant plačių vartiklių, kartais beveik „apvalių“ lankstytų, kuriomis kai kas gaudo lašišas.

Ta patį pasakyčiau ir apie dabar labai sėkmingai taikomus salačių žūklėje vibus ir ratlinus – kai kurie iš jų (ir dar kokie kibūs!) savo forma net iš tolo neprimena to tipinio rudnugarių „pailgo“ masalo. O jei dar pridėsime ir ryškias spalvas (esu pagavęs salačių ir ant tokių modelių), tada būtų visiškas nesusipratimas...

Dar viena pastaba. Ta nuostata, kad šalvis laikosi ir kimba toli nuo kranto, man kartais būna labai juokinga. Taip, suprantu, tai tinka, kada kalbama apie upės viduryje esančias akmenų virtines, nuskendusias dambas ar kitas žuvų ypač mėgstamas vietas. Tačiau niekuo neišsiskiriančioje lygioje atkarpoje plėšrūnų visados bus mažiau, be to, jie plaukios dideliame plote, ir čia sugauti rudnugarį šansai tikrai nedideli.

Sušilus orams ir ūgtelėjus mailiui, bedančiai grobuonys patraukia link pakrantės ir beveik išskirtinai gardžiuojasi tik mažomis žuvelėmis. Štai tada tolimi metimai netenka prasmės ir tenka sviesti lengvą masaliuką palei augalus. Gal ir keista, bet čia užsuka ir iš tiesų trofėjiniai egzemplioriai, kurie šiaip baidosi nedidelio gylio. Visgi apie mažus masalus ir gaudymą jais jau esu rašęs, todėl kartoti visko nematau prasmės.

Bus tęsinys.

Nerijus Rimkūnas