Ar salatis – konservatyvi žuvis? Antra dalis
Geriau pakalbėkime apie tas upių platybes, kuriose purslus kelia salačiai. Kaip minėjau, čia plėšrūnas sugaunamas rečiau vien dėl to, kad sunku nustatyti jo medžioklės kelius. Tai šen, tai ten pažyra aukšlių guotas. Nusižiūri žūklavietę, pasiruoši mesti, ir štai tau: visai kitoje vietoje nauja smūgių į vandenį banga.
Tokiu atveju bent jau aš bandau išlikti nepastebėtas: išlipu į krantą, atsistoju šalia krūmo, žolių ir pan. Žuvys paprastai aprimsta, nes veikiausiai prieš tai mane pastebėjo, ir grįžta į kur kas mažesnį medžioklės plotą. Tada jau lieka tik pasitelkti savo fantaziją ir pateikti vilioklį kuo natūraliau (nebloga išeitis – guminukas didesne galvute).
Žinoma, rašyti lengva, o realybėje kartais viskas būna kur kas labiau komplikuota. Paprastai tolumoje esantį salatį žvejoju taip: atlieku 5–7 metimus į nusižiūrėtą vietą stengdamasis, kad vilioklis plauktų visada ta pačia trajektorija. Taip darau tik tada, kai esu nustatęs apytikslę vietą, kurioje po tam tikro laiko tarpo vis pasirodo grobuonis. O ši žuvis yra punktuali, ir jeigu netriukšmauju ant kranto, tai žvynuotoji pokšteli ten pat. Taip išstudijavęs visą ciklą, sulaukiu momento, kada plėšrūnas netrukus pasirodys vėl...
Užmetęs ir nesulaukęs kibimo, jokiu būdu „nešukuoju“ masalais to ploto ilgai. Vėl pauzė iki tol, kol žuvis apiplauks dar vieną savotišką ratą. Nors šis metodas reikalauja gana daug laiko, tačiau kartais tik taip gudraudamas pagaliau pajunti svilinantį ranką kibimą.
Manau, šiais laikais beveik neatsiras nė vieno žvejo, kuris galvotų, jog salačio smūgio tikslas – apsvaiginti žuveles. Užtat visus tenkina nuomonė, kad taip salatis uodega išgąsdina ir išsklaido glaudų mailiaus būrelį.
Be to, pagalvokime, kas darosi, kai poros kilogramų žuvies kūnas staiga išnyra į seklesnius vandenis. Matome išsiūbuotą vandenį ir paniškai sprunkančias aukas. Nors gražu pažiūrėti, kaip azartiškai šalviai vaiko mailiaus būrius, tačiau bent jau man tomis dienomis sugauti daug žuvų nepavyksta. Kita vertus, jeigu nieko nepagauti, tai nors pasiteisini, jog žuvų čia yra. Tačiau nekibą paaiškinti, žinoma, sunku.
Manau, tokiu laiku šie grobuonys daugiau žaidžia, nei iš tikrųjų maitinasi. Jeigu taip, tada kyla natūralus klausimas: kam veltui eikvoti energiją? Deja, tik žuvys ir tegali atsakyti į tokius esminius klausimus. Bet tomis dienomis, kada maža bangelė šiaušia vandenį ir tepamatai vos vieną kitą pliaukštelėjimą, žuvų noras maitintis ir stverti joms siūlomus masalus būna kur kas didesnis.
Daug prieštaringų minčių gali sukelti ir greito vilioklio traukimo fenomenas. Nors salatis ir gali pasivyti bet kokiu greičiu plaukiančią žuvelę, tai nereiškia, kad tik tokias ir vaikysis kaip patrakęs. Kai jis nėra aktyvus, daug efektyviau pateikti masalą palei pat žuvies nasrus ir imituoti pavargusią žvynuotąją ar kitą gyvį.
Nors vėlgi kaip pažiūrėsi: gal žuvis pamatys ir atskirs apgaulę ir taps dar atsargesnė. Patarimas tik vienas – stengtis pasinaudoti srove ir jos teikiamomis galimybėmis: duburiuose traukti lėčiau, palei rėvas – greičiau, vienu žodžiu, pateikti vilioklį taip, kad šis vieno traukimo metu plauktų pro keletą skirtingų vietų, pasižyminčių kintančia srove ir nevienodu gyliu. Vietose, kur būna vienodas gylis ir srovė, geriau retkarčiais pačiam spiningu suteikti norimų judesių savo pasirinktam masalui.
Nors salačiai sugaunami įvairių rūšių ir skirtingus virpesius skleidžiančiais masalais, tačiau pirmenybė teikiama nedidele amplitude dirbantiems viliokliams. Taip sukuriama aukšlės plaukimo iliuzija. Bet jei pažiūrėsime į kitas žvynuotąsias, tai bus aišku, kad jų plaukimas mažai kuo skiriasi nuo aukšlių.
Kadangi aš pats renkuosi vangiai judančius masalus, tai į vandenį paprastai skrieja guminukai, vartiklės ir plastikiniai devonai. Tačiau tam tikrais atvejais salačių žūklėje yra pageidautinos, o kartais tiesiog būtinos agresyviau judančios dirbtinės žuvelės, pavyzdžiui, po gausių liūčių pakilęs ir sudrumstas upių vanduo priverčia prie valo rišti tankiai virpančius voblerius.
Rodos, kai kurie vobleriai labiau tinka lydekoms, šapalams ar upėtakiams žvejoti, tačiau šiuo atveju viskas daugiau priklauso nuo jų sukeliamų virpesių negu nuo išvaizdos. Tokie viliokliai praverčia ir už rėvų esančiose didelėse sraunumose, kur išraiškingi judesiai išveda iš kantrybės vieną kitą salatį.
Visiškai priešingai elgiuosi ramią, saulėtą ir šiltą pavakarę. Tada kietas it kaulas (koks dabar mūsų parduotuvėse – retas daiktas) ir nejudrus vandenyje riperis, atrodo be galo natūraliai. Vos vienas kitas platesnis vikstelėjimas puikiai imituoja staigesnį šuolį darančią smulkią ir paliegusią žuvelę.
Tas pats pasakytina ir apie vartikles: plonutė skardelė, vos matomas išgaubimas, ir viskas. Na, taip, tokias sunkiau užmesti, jos gana lengvos, bet galima juk naudoti plonesnį valą, lankstesnį spiningą. Apskritai šiuo atveju remiuosi dėsniu, kad viskas geriau, kas natūraliai atrodo. Tada bus mažiausiai galimybių suklysti.
Tiek žūklės reikmenų parduotuvėse, tiek ir prie vandens tenka pamatyti, kai žmogelis, į rankas paėmęs dažniausiai 3 metrų „kuolą“, ištaria: tai salačiams... Kažkoks absurdas, ir tiek. Aišku, kad pagalvota tik apie tai, kaip kuo toliau nusviesti pjautinę blizgę. Rodos, pamirštama, kad šalviai tūno ir priekrantėje, ir dambų rajonuose, ir kad kimba nebūtinai ant sunkių bei aptakių vartiklių, pjautinukių ar pilkerių, jau nekalbant apie tokių kotų amortizacines savybes.
Atvirai pasakius, sąvoka „salatinis spiningas“ – slidokas reikalas. Juk kiekvienas daugiau ar mažiau esame individualistai ir gaudome mums patinkančiu būdu, vienais masalais dažniau, o kitus naudojame tik retsykiais. Visgi ilgas kotas upėje tikrai netrukdo, tačiau diskusijų dėl užmetimo svorio gali būti daug. Ir visi žvejai bus savaip teisūs.
Aukso viduriuką rasti sunku, todėl dažniausiai, atsižvelgęs į metų laiką ir žūklavietės sąlygas, išsirenku tinkamiausią kotą, pavyzdžiui, vasarą puikiai galima išsiversti su šapaliniu, siūlant mažesnius masalus; pavasarį ar rudenį – su sterkiniu, lydekiniu ar lašišiniu kotu, kuris padės vilioti rudnugarį sunkesniais viliokliais. Tad faktiškai specializuotas spiningas čia nereikalingas, nebent esi užkietėjęs salatininkas ir šias žuvis gaudai labai tikslingai ir labai dažnai.
Aišku, pastarųjų metų tendencijos, orientacija į itin lengvus kotus gali pakišti kiaulę, nes šis grobuonis nors gana greitai pavargsta, bet pirmosiomis kovos minutėmis priešinasi įspūdingai, kartais taip „smeigia“ į masalą kibimo metu, kad net kvapą užgniaužia.
Lengvas, „įterptas“ į nedidelius užmetimo svorio rėmus brangus spiningas, jei naudosi ne pagal instrukciją tvirtesnį valą, gali ir sulūžti. Man taip nėra nutikę, atvirai pasakius, negirdėjau, kad kas tuo skųstųsi, tačiau bent jau teoriškai taip gali būti. O gal ir buvo, žvejai vargu ar tuo „girsis“...
Taip, salatis tikrai kartais būna kaprizingas ir nenuspėjamas. Neretai jis pelno sunkiai pagaunamos žuvies reputaciją. Vis dėlto, atsižvelgus į faktą, kad Lietuvoje galima imti tik didesnes negu 55 cm šios rūšies plėšrūnes (maždaug 1,8–2,0 kg svorio), peršasi išvada, kad ir kitos panašaus dydžio žvynuotosios ne taip paprastai sugaunamos.
Mano manymu, mes patys kartais per daug sureikšminame įsisenėjusias tiesas ir nepažvelgiame, kas vyksta iš tikrųjų. O upėse tuo tarpu plaukioja salačiai, neįspraudę savęs į jokius rėmus ir kimbantys ant tokių masalų, kurie tuo metu jiems atrodo gardžiausi.
Nerijus Rimkūnas
