Ar išties mūsų upėse išnyko skerssnukiai?

Kodėl pabrėžiau, kad ypač dabar? Nes skerssnukiai kurį laiką mūsų upėse buvo laikomi išnykusiais, tačiau pagal naujausius tyrimų duomenis šių žuvų dar yra.

Jei remsimės Lietuvos raudonosios knygos duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį užregistruoti tik 3 atvejai, kada buvo pagauti skerssnukiai. Tai nutiko Dubysoje, Neryje ir Minijoje, nors mokslininkai linkę galvoti, jog šių žuvų žvejai mėgėjai sumeškerioja gerokai daugiau, bet tiesiog neatpažįsta – skerssnukius painioja su žiobriais.

Kaip atskirti skerssnukį nuo žiobrio

Aš tuo net neabejoju, kadangi praktiškai kasmet girdžiu vieną ir tą patį: Dubysoje žiobrius galima sėkmingai žvejoti ant kukurūzų, kai kurie meškeriotojai jų pagauna. Tiesą sakant, to fakto patvirtinti ar paneigti negaliu, tačiau nebūna ugnies be dūmų.

Galimai tų „žiobrių“ gaudymas augalinės kilmės masalais Dubysoje yra išpūstas, gal taip nutiko tik keletą kartų ir išties žiobriai kibo ant kukurūzų. Bet neatmetu prielaidos, jog tai buvo ne žiobriai, bet skerssnukiai, kadangi pirmosioms žuvims įsiūlyti tokį masalą sunkiau nei antrosioms.

Skerssnukiai išties labai panašūs į žiobrius, ypač į jų pateles, tad daugelis žvejų šių žuvų netgi neskiria. Labiausiai išskirtiniai išoriniai skerssnukio požymiai – labiau žemyn nusklembtas snukis ir labiau kremzlėtos lūpos, vos ilgesnis nei žiobrio kūnas bei rausvi pelekai. Išskrodus žuvis skirtumai akivaizdūs – skerssnukių pilvaplėvė yra juosva.

Archyvinėse nuotraukose matote skerssnukį (1 nuotr.) ir žiobrį (2 nuotr.) visu dydžiu, o taip pat skerssnukį (3 nuotr.) ir žiobrį (4 nuotr.) nufotografuotus tik galvos srityje.

.

Skerssnukiai yra stenofagai, o tai reiškia, kad jų mitybinių objektų pasirinkimas nedidelis, šiuo atveju apsiriboja vien perifitonu ir detritu. Jei kalbėtume populiariai, tai yra labiau žolėdės žuvys, kurių maisto racioną paįvairina tik labai smulkūs vandens gyviai. O jei jau į viską žiūrėtume mokslininkų akimis, tai reikėtų pirmiausiai suprasti, kas tas perifitonas ir detritas. Paaiškinsiu.

Perifitonas (apaugimai) – augalai arba gyvūnai, kurie prisitvirtinę prie kietų vandens telkinio substratų ir aukštesniųjų augalų dalių. Jei žiūrėsime iš skerssnukio pozicijų, tuomet tai būtų kolonijiniai ir dumbliai bei melsvadumbliai, kuriais apželia dugno akmenys, žvirgždas, vandens augalų šaknys, stiebai ir panašiai; taip pat įvairūs nejudrūs bestuburiai, tokie kaip vabzdžių, tarkim, mašalų bei kitų uodų, kai kurių lašalų lervos, ankstyvų (ankstyvių) nimfos, planarijos arba kitaip blakstienuotosios kirmėlės, ir panašiai.

Detritas (lot. detritus – sutrintas) yra pačiuose žemiausiuose vandens sluoksniuose skendinti arba dugne nugulusi organinė medžiaga, kurią sudaro vandens augalų ir gyvūnų liekanos. Naudojant žvejybinę terminologiją, tai yra paprasčiausios dugno nuosėdos.

Žiobriai minta daugiausiai gyvūniniu maistu, kurį sudaro įvairių vabzdžių lervos, moliuskai, vėžiagyviai, nors jie irgi gali retsykiais užkąsti įvairių dumblių. Noriu pasakyti, kad skerssnukis teiktų pirmenybę augalinės kilmės masalui, o žiobris tik galbūt...

Kaltininkus vargu ar rastume

Tačiau čia yra tik mano išvedžiojimai, visiškai nesiruošiu kalbėti apie skerssnukių žvejybą, kadangi juos meškerioti pas mus uždrausta. Nors kažkada vaikystėje ir jaunystėje šias žuvis žvejojau pakankamai sėkmingai. Beje, ne ant kukurūzų, o masalui naudodamas uodo trūklio, musės lervas. Ir gaudydavau specialiai, nors dalis skerssnukių užkibdavo bežiobriaujant.

Ar pagaudavau meškeriodamas, tarkim, kviečių grūdais, tešla ir panašiais masalais, atvirai pasakius, nebepamenu. Gal ir ne, nes tokių vilioklių nenaudodavau žuvaudamas akmenuotuose, žvirgždėtuose, smėlėtuose sraunesniuose upės ruožuose, kur paprastai laikosi skerssnukiai. O gal ir užkibdavo, tais laikais panašių dalykų nesureikšminau, juk skerssnukių sumeškeriodavome į valias, nes iki XX a. aštunto dešimtmečio vidurio tai buvo įprasta Neries vidurupio žuvis.

Menu, kaip vienais metais gegužės pabaigoje stebėjau didžiulį tuntą skerssnukių. Stovėjau ant Neries pakrantės skardžio ir mačiau, kaip maždaug pusantro metro gylio žvirgždėtoje upės tiesiojoje sidabriniais šonais blykčiojo šimtai žuvų.

Ir tai tikrai buvo ne žiobriai, nes jie taip neplaukioja. Skerssnukiai „šlifuoja“ dugno gruntą, todėl jiems tenka keisti kūno padėtį, kad nugremžtų nuo akmenų ir akmenėlių dumblius, tam žuvys pasisuka šonu ir vis suspindi saulėje...

Tačiau jau praeito amžiaus devinto dešimtmečio pradžioje skerssnukiai kažkur dingo. Jie išnyko vos per keletą metų. Kodėl taip nutiko yra keletas versijų. Manding, kad nė viena iš jų nėra teisinga arba teisingos visos, nes šioms žuvims pakenkė keletas veiksnių išsyk, t. y. nykimo priežastis buvo kompleksiškas tuo metu pasireiškusių skerssnukiams neigiamų reiškinių rezultatas.

Visų pirma tai – vandens tarša. Tais laikais herbicidų naudojimas žemės ūkyje pasiekė apogėjų ir nuplautos iš dirvožemio įvairios kenksmingos medžiagos susikaupė vandens telkinių nuosėdose. Kita vertus, dumbliai yra gyvi vandens filtrai, nes mineralines medžiagas absorbuoja visu savo kūno paviršiumi, todėl juose, esant minėtoms sąlygoms, koncentruojasi ir žuvims nuodingos medžiagos. O juk skerssnukiai minta dumbliais ir detritu.

Verslinė žvejyba tada irgi suklestėjo, žuvys buvo gaudomos nerealiais kiekiais, šios žūklės tuomet praktiškai niekas nekontroliavo. Beje, brakonieriavimas irgi tapo įprastu reiškiniu, nes puikiai menu, kaip Neries pakrantėse viduryje baltos dienos siautėdavo „elektrikai“, apie nelegalų gaudymą tinklais nė nekalbu. Ir nemanau, kad taip buvo tik toje upėje.

Nors apie klimato atšilimą garsiai pradėta kalbėti tik šio amžiaus pradžioje, tačiau jo pradžia siekia jau ir praeito šimtmečio pabaigą. Ir tai – taip pat vienas neigiamų faktorių, kadangi skersnukių populiacijos šiaurinė riba kaip tik baigiasi Nemuno baseine. Reikia turėti omenyje faktą, kad būtent „kraštinės“ įvairių gyvūnų (suprantama, kad žuvų taip pat) populiacijos visada opiausios įvairiems neigiamiems veiksniams, kokios kategorijos jie bebūtų.

Pasak ichtiologų, problema tame, kad skerssnukių nerštas tęsiasi vos vieną dieną, kai vandens temperatūra nerštavietėse būna apie 6–10 °C. Į upių aukštupius atplaukia patinų būriai ir laukia patelių. Kada šios pasirodo, žuvų „tuoktuvės“, kaip minėjau, įvyksta praktiškai išsyk.

Jei dėl kokios nors priežasties, tarkim, staiga susvyravusios aplinkos temperatūros, netinkamo cheminio vandens pokyčio, kokių nors grybelinių ligų ir panašiai, ikrai arba lervutės žūsta, toje upėje tais metais neužauga nė vienas skerssnukis. Kada taip nutinka keliose upėse kelis sezonus iš eilės, žuvų populiacija gali patirti lemiamus jų gausai nuostolius.

Gali būti, kad yra ir daugiau kokių nors skerssnukių nykimą įtakojančių reiškinių, kurių mes nežinome, gal niekada nesužinosime, tačiau vienas faktas akivaizdus – šios žuvys Lietuvos vandenyse tapo didžiule retenybe.

Ar lietuviški skerssnukiai kitokie?

Norėčiau dar grįžti į straipsnio pradžią. Lietuvos raudonojoje knygoje parašyta, kad skerssnukių per pastarąjį dešimtmetį rasta vos tris kartus. Tačiau ichtiologai informavo, kad daugiau, šių žuvų dar yra Aukštaitijos Šventojoje, o stabili, nors ir negausi jų populiacija pastoviai laikosi Širvintos žemupyje.

Yra ir dar viena įdomi versija apie šiuo metu vis dar gyvenančius mūsų upėse skerssnukius. Kadangi šių žuvų visgi sumažėję labai ženkliai, jų populiacija iš tiesų arti išnykimo ribos, o skerssnukiai įpratę plaukioti būriais, veikiausiai jie plaukia į nerštavietes kartu su iš jūros atkeliavusių žiobrių bandomis.

Iš principo skerssnukiai irgi priskirtini prie migruojančių, tačiau tai – vietinės reikšmės migracijos, kuomet žuvys tiesiog kyla arba leidžiasi upėmis, kad pakeistų maitimvietes bei išnerštų. Nors neršia skerssnukiai anksčiau (balandžio-gegužės mėn.) nei žiobriai (gegužės-birželio mėn.), bet galimai, kad dabar abi žvynuotųjų rūšys tai daro kartu, nes nerštavietės yra panašios.

Bet kur tada skerssnukiai būna iki kylant žiobriams ir kur dingsta, kai žiobriai po neršto grįžta atgal? Nenustatyta, tačiau manoma, kad jie, iki migruojant į nerštavietes žiobriams, „sėdi“ giliai duobėse Nemune, Neryje, Šventojoje, galbūt Jūroje, veikiausiai tų upių vidurupiuose, kur yra nuolatinės šių žuvų buveinės.

Taip jie netipiškai elgiasi tik Nemuno baseine. Kitose labiau į pietus nutolusiose upėse, kur skerssnukių gausiau, jie „neprisiriša“ prie žiobrių ar kokių kitų žuvų, žodžiu, nenukrypsta nuo sau būdingos gyvensenos.

Romualdas Žilinskas