Ar iš balos tas gražumas. Ežerai, kurių beveik niekas neranda
Lietuva – tūkstančių ežerų kraštas. Kodėl ežerų, o ne upių? Ir kodėl tūkstantis paminėtas daugiskaitoje? Viskas labai paprasta, kadangi pagal statistiką mūsų krašte ežerai užima 1,40 % sausumos ploto, kai upės ir upeliai – tik 0,51%. Tiesa, dar yra tvenkiniai, kūdros ir panašūs dirbtinės kilmės vandens telkiniai, kurie užlieję 0,7% sausumos. Jei skaičiuotume tiksliai, mes turime 6191 ežerą.
Tačiau ežeras ežerui nelygu. Kadangi remiuosi skaičiais, tuomet reikia paminėti, jog didesnių nei 1000 ha ploto ežerų Lietuvoje rastume 13, ežerų, kurių plotas 500–1000 ha, yra 19, dar mažesnių, o juos hidrologai įterpia į 100–500 ha ribas, priskaičiuojama 117. Toliau seka mažesni ežerai: nuo 50 iki 100 ha – 137, nuo 10 iki 50 – 655. Patys mažiausi yra ir patys gausiausi, nes 05–10 ha ežeriukų po įvairius mūsų krašto regionus išsimėtę 1892, o dar smulkesnių, kurių plotas nesiekia nė 0,5 ha, – net 3358.
Atvirai pasakius, čia paminėti prieš penkiolika metų mano rinkti duomenys, tad jie, garantuoju, dabar bus kitokie. Jei remtumėmės Visuotinę lietuvių enciklopedija, tuomet didesnių nei 0,5 ha ežerų Lietuvoje yra 2850, o bendras visų ežerų skaičius suapvalintas iki 6000. Tačiau ir tai – ne rodiklis, nenustebčiau, kad ežerų šiandien dar mažiau.
Kita vertus, ežerų plotas gali padidėti dėl užtvankų, sujungus du ar daugiau ežerų į vieną, išvalius, pagilinus jų pakrantes ar kitaip įsikišus žmogui. Tikslius ploto skaičiavimus atlikti sudėtinga jau vien todėl, kad kai kurių ežerų pakrantės užpelkėjusios ir nelabai aišku, kur baigiasi vanduo, o kur prasideda krantas.
Bet iš principo bendras ežerų skaičius tik mažėja. Priežastį paminėjau – jie senka dėl šiltėjančio klimato, virsta pelkėmis, galiausiai numiršta virtę dirvonais, pievomis, dirvomis. Ežerai panašūs į mus: gimsta, gyvena, sensta, galiausiai juos praryja žemė.
Apie gimimą užsiminiau ne šiaip sau – juk ežerai neatsirado iš niekur, jų susidarymas yra sudėtingas geologinis ir hidrologinis procesas. Ir pakankamai mįslingas, nes ligi šiol mokslininkai neturi vieningos nuomonės nustatant ežerų kilmę, juos sisteminant.
Visgi dėl vieno fakto nesiginčija niekas – didžioji dauguma mūsų ežerų yra palyginti seklūs, nes susidarė po paskutinio ledynmečio. Todėl galima drąsiai teigti, jog Lietuvos ežerai dar gana jauni. Deja, ir labai „lepūs“ visokiems išoriniams veiksniams, todėl jų vis mažėja, mažėja... Jei tai tiesa, mes dabar turime vos septintadalį (!) kadaise Lietuvos teritorijoje telkšojusių ežerų.
Didžiulę įtaką ežerų vandeningumui daro (veikiau reikėtų kalbėti būtuoju laiku, viso to pikas juk buvo sovietmečiu) melioracija, kadangi taip sunaikinami, nukreipiami kitur ežerus maitinantys intakai, nusausinamos pelkės, kas negrįžtamai paveikia telkinių natūralų hidrologinį režimą. Netgi iškirsti pakrančių krūmai, medžiai turi įtaką ežerų ir upių seklėjimui, jų ekosistemos išbalansavimui. O ką jau kalbėti apie ištisų girių naikinimą, „sukultūrintą“ žemę ir į betono gniaužtus įspraustas pakrantes...
Žodžiu, kur yra civilizacija, ten bus gamtai bėdos.
Kelis šimtus metų į praeitį...
Šiame rašinyje kalbėsiu apie nesiekiančius nė hektaro mažuosius ežerus. Nemažą dalį šių „nykštukų“ juosia ištisiniai pelkių ruožai, yra ir tokių, prie kurių norint nužingsniuoti, tenka kilometrą ar daugiau suptis ant liūliuojančio samanų kilimo. Tai pelkių akys – seni ir be galo mįslingi ežerėliai.
Beveik visuose juose apstu augalijos, dugno nuosėdų sluoksnis storesnis nei vandens storymė, tačiau tai nereiškia, kad nėra gylio. Žuvų rūšių čia nedaug, bet kai kurios per daugelį metų visgi sugebėjo prisitaikyti prie menkos mitybinės bazės, rūgštaus durpingo vandens bei deguonies stygiaus ir netgi išaugo iki maksimalaus dydžio.
Tiesa, tam joms prireikė ilgesnio laiko nei kituose vandens telkiniuose. Bet ir laikas čia skaičiuojamas veikiausiai kitaip – stovi tokio ežero pakrantėje ir jautiesi tarsi nuklydęs kelis šimtus metų į praeitį...
Šių vandenų gyventojas atskirsi iš karto – žuvys čia tamsaus gymio: gelsvi atspalviai virtę į rusvai geltonus, pilki ir melsvi – į juodus, o rausvi ir oranžiniai pelekai sirpsta vyšnios raudoniu. Tarp sesių iš šviesių vandenų pelkių žvynuotosios atrodo kaip kokios mulatės, jos be galo gyvybingos ir, prisipažinsiu, labai fotogeniškos.
Daugelis meškeriotojų iš tolo apeina pelkių apsuptus ežerėlius – pernelyg maži ir apžėlę vandens augalais, kitus žvejus slegia niūrus gamtovaizdis, treti elementariai paklūsta savo žmogiškam instinktui vengti pavojingų gyvybei vietų – įsmukęs į liūną gali ir neišsikapstyti. Iš tikrųjų tai nėra idealios vietos meškeriojimui, nes ne visada prie vandens prieisi. Jei tai pavyks, negali būti tikras, kad žuvys kur nors už nugaros nesislapsto.
Nejuokauju – juk gali būti, kad stovi ant savotiško iškyšulio – gana tvirtos iš samanų ir kiminų susiformavusios atbrailos, po kuria įsiterpusi kelių metrų ilgio giloka vandens ertmė, o žvynuotosios, vengdamos vidudienio saulės, tūno sulindusios po „krantu“. Yra buvę ne sykį: meti masalą į „balos“ vidurį – tuščia, pabandai gaudyti prie pat kojų – kimba. Bet taip būna tik gilesniuose ežeriukuose.
Kur visai seklu ir vandens sluoksnis virš dumblo siauras, žuvys elgiasi atvirkščiai – stengiasi laikytis ties telkinio viduriu ar, pajutusios meškeriotoją, sprunka į priešingą krantą.
Alkani, tačiau su frakais
Sykį siaurame sekliame ežerėlyje gaudžiau ešerius (kitokių žuvų ten nebuvo). Vienas jo krantas lygus – tik samanos, kitame augo keletas mažaūgių berželių, kurių šaknys ir šakos lietė vandenį. Apsistojau prie lygios – patogesnės žūklei ežeriuko pusės. Kad ir kaip stengiausi siūlyti, pasak vieno tų vietų žinovo, vienintelį gerą masalą – slieką, dryžuočiai jį ignoravo – plūdė stovėjo lyg įkalta.
Kodėl, supratau tik tada, kai užmečiau vilioklį per porą sprindžių nuo priešingo kranto. Ten buvo kiek giliau – gal 0,7 m gylio ir ešeriai tupėjo tų menkų beržų šešėlyje. Galbūt jie bijojo manęs, gal saulės, tačiau visi aliai vieno suplaukė į kokiu penkių metrų ilgio ir vargu ar metrą siekiančio pločio juostą prie pat kito kranto.
Plūdė aršiai niro nespėjus nugrimzti masalui. Įsijautęs po kurio laiko susigriebiau, kad tuzino žuvų vakarienei užteks, nes taip galima išgaudyti visus to telkinuko gyventojus. „Tuščių“ kibimų nebuvo ir daugiau laiko trukdavau krapštydamas giliai ešerių gerklėje prasmegusį kabliuką ir maudamas sliekus nei gundydamas ir traukdamas laimikį.
Beje, sumeškerioti dryžuotašvarkiai (tiksliau – frakuotieji, nes per juodą spalvą dryžiai beveik neprasimušė) buvo lyg iš inkubatoriaus išsiritusios vištos – vienodi tiek dydžiu, tiek svoriu. Kaip tokiai balai tikrai nesmulkūs – apie 150–200 g.
Namuose išskrodęs laimikį ešerių skrandžiuose beveik nieko neradau – vos kelis mažyčius sraigių kiaukutus ir kažkokių juodų vabzdžių liekanas. Nenuostabu, kad jie slieką griebė kaip per badmetį.
Retas kuris miesto žvejys specializuojasi gaudyti tokiuose vandens telkiniuose, tačiau vietiniai meškeriotojai puikiai žino tokių ežerų galimybes, per daugelį metų yra gerai išstudijavę ten gyvenančių žuvų įpročius ir be laimikio beveik niekuomet negrįžta. Jei ežerėlis kur nors pelkės gilumoje, šie žūklautojai vieninteliai sugeba rasti taką prie jo.
Galbūt daug kas net neįtaria, kad čia apskritai žuvų esama, o jų yra, ir ne bet kokių...
Tokie ežeriukai nepatiria meškeriotojų spaudimo dėl jau minėtų priežasčių, nes tokio dydžio bala kur nors prie miesto ar didesnės gyvenvietės seniai būtų tik varlių buveinė. Dar vienas pliusas – jie nėra patogūs „tinklinikams“, nors ir nuošalūs, tad žuvys čia pakankamai saugios.
Vėlgi galima tik spėlioti, kodėl tik kai kuriuose šiuose mažuose menkos mitybinės bazės ežerėliuose įvyksta vadinamasis žuvų susmulkėjimas. Juk žvynuotųjų rūšių įvairovė čia menka, kartais viso labo vos vienintelė – lynai, karosai, rečiau ešeriai, raudės, kuojos. Plėšrūnų irgi nedaug – jau minėti ešeriai, retsykiais dar ir lydekos.
Bet palikime šiuos klausimus spręsti ichtiologams, o mes bandykime išsiaiškinti, kaip ir ką čia žvejams galima pagauti...
Bus tęsinys.
Romualdas Žilinskas
