Vienšakiai nemadingi, bet “barbless” stilius irgi nekelia susižavėjimo
Prieš porą savaičių paklausiau keleto aktyviai žvejojančių spiningininkų, ar, 
jų akimis, daug atsirastų meškeriotojų, kurie pritartų siūlymui žvejoti “barbless” kabliukais, t.y. kabliukais be užkartėlių, plėšriąsias žuvis, visas lašišines žuvis, o taip pat, kad toks reikalavimas būtų įvestas ichtiologiniuose draustiniuose? Ir labai nustebau, išgirdęs ne argumentuotą nuomonę, o labai asmeniškus atsakymus.
jų akimis, daug atsirastų meškeriotojų, kurie pritartų siūlymui žvejoti “barbless” kabliukais, t.y. kabliukais be užkartėlių, plėšriąsias žuvis, visas lašišines žuvis, o taip pat, kad toks reikalavimas būtų įvestas ichtiologiniuose draustiniuose? Ir labai nustebau, išgirdęs ne argumentuotą nuomonę, o labai asmeniškus atsakymus. Pačiame Baltarusijos pasienyje tyvuliuoja buvusio didžiulio žuvų veislyno tvenkiniai, kuriuos maitina iš pelkėtų vietovių atitekanti Vilnia. Dalį tvenkinių nuomoja jau daugelį metų Seimo narys Vytautas Galvonas, kuris savo svečiams yra nustatęs meškeriojimo tvarką. Pagal ją galima ištraukti lydekas 1-2 kg svorio, o mažesnes ir didesnes būtina paleisti. Mažosioms dar reikia ūgtelti, o didžiosios – reproduktoriai, nuo kurių priklauso vietinės populiacijos ateitis. Įdomiausia, kad tokia tvarka visus absoliučiai tenkina, nes fotosesija su stambiu lydekos egzemplioriumi – kur kas priimtinesnis dalykas, nei tokio laimikio dorojimas. Tiek estetiniu, tiek praktiniu požiūriu. Seimūno sumanyta meškeriojimo tvarka - ne išimtis, apie kurią reikėtų skambinti varpais visam pasauliui. Tokius pramoginio meškeriojimo principus taiko Europoje daug kas, pvz., leidžiama įsidėti į krepšį nustatytą skaičių kiršlių, tačiau ne mažesnių nei 30 ir ne didesnių nei 35 arba 37 cm. Principas tas pats - mažesniems reikia ūgtelti, o didieji – reproduktoriai, privalo pratęsti giminę. Upė bus žuvinga ir produktyvi, kol joje nestigs tokių žuvų, o jas išgaudyti – labai paprastas ir ilgai netrunkantis dalykas. Neteko girdėti civilizuotuose kraštuose nusiskundimų dėl tokios tvarkos, tačiau ne kartą girdėjau nuomonę, jog todėl Slovėnijos upėse - 40 cm kiršlys standartinis laimikis. Trofėjiniu laikomas pusmetrinis. Tai tik keletas pavyzdžių. Jų yra daugiau. Ir kiekvienas gali pats juos susirasti ir įvertinti.
Girdžiu oponentus sakant, kad tokie dalykai įmanomi tik ten, kur meškeriojimo kultūra yra pasiekusi reikiamą lygį, o tai reiškia , jog tose šalyse meškeriotojai laikosi nustatytos tvarkos. Gerbiamieji oponentai, jūs esate absoliučiai teisūs, bet kas mums su jumis iš to? Taip ir sėdėsime apsikabinę jūsų sermėginę tiesą iki naujo tvano? Situacija mūsų krašto vandens telkiniuose nėra maloni, o postūmių jokių. Mūsų įstatymų leidėjai taip apipinklinti lobistiniais voratinkliais, kad nesugeba netgi priimti Mėgėjiškos žūklės (turėtų būti Meškeriojimo – aut. past.) įstatymo pataisų, o taip pat teisės aktų, kurie apribotų verslinę žūklę vidaus vandens telkiniuose, nors šis žingnis galbūt jau ir pavėluotas. Daug kur žuvų išteklius turbūt galima atstatyti tik hipotetiškai, nes niekada nebus įmanoma rasti tiek lėšų, kiek reikia tkio masto darbams. Privatizavus valstybinius žuvų veislynus, ši siekiamybė taps dar labiau miglota, nes dešimtis kartų išaugs vadinamosios žuvivaisinės medžiagos kaina. Netikėkite pasakėlėmis, kuriomis mus maitina valdininkai, kad taip nebus. Jau dabar yra.
Praėjusį šeštadienį pirmojo kanalo laidoje „Spąstai“ buvo išsakyta labai originali mintis, kad Seimo koridoriais minėto įstatymo minėtos pataisos klaidžioja jau trečius metus todėl, kad šalies vyrija labai mėgsta meškerioti, todėl jai priklausantys seimūnai nesugeba susitarti, kaip, kur ir kada galima arba reikia gaudyti žuvis. Mintis tikrai labai originali, tačiau absoliučiai diletantiška. Seimūnai nemato interesų, kuriuos galėtų atstovauti ir turėti naudos – šiltą vietą po kadencijos, pasipildyti rinkėjų balsų, išvykos į „vietą“, nes meškeriotojų niekas neatstovauja, jie – amorfinė masė. Be kontūrų, be ideologijos, be orgnizacijos – kas kaip nori tas taip ir naudoja tą kortą. Tai aiškiai buvo matyti iš minėtoje laidoje pateiktų aplinkosaugos institucijos pareigūnų nuomonių: jų retorika persunkta sunkiai tramdomu noru pasiūsti meškeriotojus velniop, kad nesipainiotų po kojomis ir nekeltų klausimų, kodėl iki šiol šalyje nėra vieningos meškeriojimo licencijos ir vieningos, visiems suprantamos jos platinimo sistemos, kodėl lydekų neršto metu šiomis žuvimis užversti turgelių prekystaliai, kodėl niekaip nepavyksta sutvarkyti verslininkų laimikių apskaitos reikalų? Klausimų daug, jie pritvinkę kaip erkės, prisisiurbusios donoro kraujo, o atsakymų į juos nėra. Ir nelabai ieškoma. Juk kai oficialiai pradedami girti kažkokie mistiniai ežerų nuomotojai (šis dalykas, kad mažiau piktintų visuomenę pridengtas dabar kitu terminu – žūklės plotų nuomotojai), kad jie nors šiek tiek prižiūri nuomojamus vandens telkinius. Girdi, jei jų neliktų, prasidėtų visiškas chaosas. Ir nutylima, kad jis jau rimsta, nes žūklės plotų nuomotojai masiškai atsisako vandens telkinių, kurių ištekliai jau išsemti, o dabar lieka tik prievolė - reikėtų pradėti juos žuvinti, puoselėti ir laukti laimikių. Koks tikslas? Jokio. Nebus neapskaitomos žuvies, nebus „juodų“ pinigų. Geriau laiku nusiplauti rankas, kad vėliau netektų aiškintis, kodėl netinkamai prižiūrėjai vandens telkinį, o tiksliau nesilaikei jo nuomos sutartyje numatytų sąlygų ir nualinai jį?
Šiandien su žiburiu reikia paieškoti tokių žūklės plotų nuomotojų, kurie rimtai prižiūri savo vandens telkinius. Vilniaus regione turbūt vienintelis teigiamas pavyzdys – klubas „Ant bangos“, nuomojantis Trakų rajone Monio ir Monaičio ežerus, į kuriuos dabar kaip musės prie medaus veržiasi tabūnai brakonierių. Kas juos taip vilioja? Juk Trakų rajone – aibė ežerų, yra nuošalesnių, kur akyla nepastebės, kad užmesti tinklai, o „bangiečiai“ saugo savo vandens plotus, nes juos puoselėja tam, kad turėtų kur oriai ir tinkamai meškerioti. Ir pričiumpa brakonierius, bet tai neatbaido kitų. Mat brakonierius spjauti į baudas skatina žuvis – Monyje ir Monaityje jos gausu. Ir gausu vertingų žuvų, o kituose rajono vandens telkiniuose – tuštoka. Nepasemsi vienu mostu.
Žinoma, jums gali kilti natūralus klausimas, kas liūną, kuris vis labiau įtraukia į save desperatiškai bandančius atsifutbolinti nuo problemų ir spręsti jas biurokratinėmis priemonėmis aplinkos apsaugos pareigūnus ir Seimo aplinkosaugininkus, sieja su „barbless“ kabliukais? Nesumojate. Palikime šį klausimą rytdienai, galbūt kiekvienam, skaitančiam šias pastabas, atsakymo ir nebereikės – pats bus susivokęs. Beliks tik palyginti su tuo, kas bus pasakyta. Iki kito susitikimo.
