Tinca tinca – vandenų kunigaikštis lynas

Lynas
Lynas – rimtas priešininkas, kurį be atkaklios kovos iš augalijos džiunglių neitrauksi

Apkūnūs kaip statinaitės lynai, peržiemoję laukia, nesulaukia, kada suvešės vandens augalija ir jie galės naršyti po jos tankmę, jausdamiesi saugūs ir ragaudami skanėstus, aptinkamus ant vandenžolių stiebų ir lapų. Kaip vasarą galima meškerioti tuos tamsiai žaliu aksomu pasidabinusius gražuolius? Žinoma, pagrindinis įrankis - plūdinė, užmetama atidžiai pasirinktose vietose.

Plūdė, snūduriuojanti beveik liečiančios horizontą saulės spinduliuose, staiga šokteli į viršų lyg ją kas būtų kaip teniso kamuoliuką taukštelėjęs rakete ir ima slinkti link properšą vandens augalijoje juosiančių lelijų lapų. Antena iškilusi per dvi padalas iš vandens, o tai rodo, kad žuvis nusiteikusi nebepaleisti masalo. Staiga plūdė sustoja ir be jokių gyvybės ženklų sustingsta už poros centimetrų nuo lelijos lapo. Nejaugi masalas – pundelis aitriai kvepiančių pernykščių lapų substratu sliekų pasirodė įtartinas? Kita vertus, šis staigus pokytis teikia viltį, jog masalą ragavo būtent lynas, kurio gaudyti šiandien išsiruošta, nes būtent toks yra šios žuvies, gamtos padabintos smaragdiniu atspalviu, kibimo braižas: staigi masalo ataka, paskui pauzė, po jos – meškeriotojo nervus dirginantis plūdės drebulys, nuo kurio į šalis vandens paviršiumi sklinda raibuliai, paskui vėl – plūdės vilkimas į šoną ir vėl pauzė. Tik ji, deja, gali labai užsitęsti ir baigtis dvejopai – arba meškeriotojui pristigs kantrybės laukti tolesnio įvykių vystymosi, arba lynas pames neįtikusį masalą ir nuplauks savo keliais. Antras atvejis taip dažnai pasitaiko, kad jį galima vadinti dėsningumu, nes dienų, kai lynai kimba aktyviai ir užtikrintai stveria masalus, pasitaiko per sezoną ne tiek daug. Jei jums pasiseks kaip tik tokią popietę, kai lynų apetitas pasiekia piką, užmesti į tinkamą vietelę masalą, galima sakyti, jog ištraukėte laimingą bilietą. Tokią dieną lynas retai atsisako masalo ir net po ilgų ragavimo ceremonijų pagaliau pasiunčia apetitišką slieką į skrandį, o paskui kaip garvežys rauna į augalijos džiungles ir tada belieka tik melstis, kad atlaikytų valas ir pasisektų ištraukti laimikį kartu su pundu vandenžolių.

Lynas
Lynų buveinės – dumblėti, augalijos gožiami ešerų ir tvenkinių pakraščiai, kur gelmė neviršija 2 m

Pakibęs ar ant dugno?


Lynų meškeriojimas plūdine rezultatyviausias, kai masalas užmestas tiesiai į lyno buveinę – į atviro vandens plotelį augalijos kilime arba prie jos ribos, kur lynai laikas nuo laiko apsilanko. Žaliašoniai čia jaučiasi saugūs todėl masalą ragauja energingai, netgi pasimėgaudami. Augalijos džiunglėse lynai randa gausybę maisto – sraigių, aplipusių augalų lapus, kriauklelių ant augalų stiebų, įvairių vabzdžių lervų, besimaitinančių ta pačia augalija, šoniplaukų, šmižinėjančių po žolynų tankmę, kirmėlių, susitelkiančių ant dumblėto dugno plotelių. Kadangi lynai vaišių aptinka įvairiausiose augalijos atvašynų vietose, meškeriotojui visada iškyla klausimas, kokioje gelmėje patiekti masalą, kad žaliašoniai dumblinėtojai jį greičiau aptiktų? Patyrę lynų meškeriotojai sako, jog dažniausiai veiksmingiausias būdas masalą guldyti ant dugno, altrnatyvus -  nugramzdinti jį taip, kad pakibtų, beveik liesdamas dugną. Pirmuoju atveju viskas paprasčiau, antruoju – tenka ilgokai derinti masalo grimzlę, tačiau, kai dugnas apžėlęs žole, šis metodas – efektyvesnis. Tiesa, niekada negali tiksliai žinoti, ką lynai konkrečiu laiku šniukštinėja? Todėl retas meškeriotojas užmeta vieną meškerę – dažniausiai dvi: vienas masalas guli ant dugno, o kitas – pakibęs aukščiau jo ar net pusiau vandens. Po pirmųjų kibimų situacija paaiškėja ir tada galima pasirinkti reikiamą variantą.

Lynas
Patogiausia pozicija užmesti masalą – ties vandens augalijos riba

Plūdės atranka


Po pakirtimo atrodantis flegmatiškas lynas kaip torpeda neria į augalijos tankmę, o valas įsitempia kaip styga. Tad lynų meškeriotojui reikia nešykštauti ir rinktis tik geriausius valus. Be to, nereikia pernelyg „ploninti“ jų – pagrindinis valas turi būti ne mažiau kaip 0,18 mm, o pavadėlis – 0,14 mm skersmens. Dar geresnis variantas – 0,16 mm skersmens pavadėlis iš Salmo fluorokarbono. Šie dydžiai – minimaliausi, nes ne vienas meškeriotojas naudoja žymiai storesnius valus, kurių spalva nesiskiria nuo augalijos fono, motyvuodamas savo pasirinkimą tuo, jog stambūs lynai sugeba taip užpinklinti valą aplink augalų stiebus, kad laimikį galima ištraukti tik po to, kai valas nurėžė vandenžolių kotus arba augalai išraunami su šaknimis. Tad lynų meškeriojimui ir 0,27 mm skersmens valas – ne riba, o štai plūdės komponuotė geriausia viena – patartina ją tvirtinti taip, kaip waggler tipo plūdes, prie valo viename taške. Tada, traukiant iš augalijos tankmės lyną, plūdės antena neužsikabins už augalų ir nesusidarys papildoma apkrova, kuri gali baigtis valo trūkimu arba plūdės lūžiu. Nors plūdės ir tvirtinamos prie valo minėtu principu, tačiau pačios waggler plūdės – ne pačios tinkamiausios meškerioti lynus dėl ilgų antenų. Geriausiai tinka cigaro ar verpstės formos plūdės su antenomis ar be antenų arba tokios pat aptakios Loafer tipo plūdės. Be to, kai meškeriojama palyginti nedidelėje gelmėje, geriausiai tinka beveik nekrintančios į akis plūdės, kurių korpusai – skaidrūs.

Lynas - plūdės
Štai tokios plūdės, prie valo tvirtinamos kaip ir waggler‘iai, tinkamiausios lynų žūklei

Sulig aušra


Lynai – vienos pirmųjų žuvų, kurias galima sumeškerioti sezono pradžioje – jau pirmomis balandžio dienomis, kai nedidelių tvenkinių ar kūdrų bei ne itin gilių upių vanduo sušyla. Tiek ankstyvą pavasarį, tiek vidurvasarį lynai įpročių nekeičia ir kimba anksti rytą. O per kaitrą – vos auštant, tačiau šis dėsningumas turi nemažai išimčių – ir birželį, ir liepą, ir rugpjūtį lynai neretai kimba ir kaitrų vidudienį, o kai kurie meškeriotojai, nemėgstantys anksti keltis, tinkamiausiu lynų meškeriojimo laiku vadina tykius vakarus ir teigia, kad žaliašoniai ypač aktyviai masalus stveria prieš saulės laidą, o paskui nesiliauja maitintis ir naktį. Tad praktiškai kiekvienas lynų meškeriotojas turi savo viziją, kuris lynų meškeriojimo laikas geriausias.

Lynas
Kai lynai kimba labai atsargiai, jų budrumą galima užmigdyti lervų vėrinuku, užvertu ant specialaus Magot Clip „auskaro“, kurį rydamas lynas įsiurbia ir kabliuką

Lynų gardumynai


Lynų maistas labai įvairus, tačiau daugumą gardumynų iš to raciono gana keblu užverti ant kabliuko, todėl einama labiausiai pramintu keliu: pagrindinis lynų viliojimo masalas – sliekas. Ant kabliuko veriamos įvairiausios kombinacijos – keli vidutinio dydžio sliekai. Vienas vadinamasis „naktinis“ stambuolis arba 5-6 „nulinukai“, dydžiu vos pranokstantys trūklio lervas. Šie masalai tikrai „veikia“, tačiau kai kuriais atvejais lynus puikiai vilioja ir musės lervų, o karštymečiu – kukurūzų vėrinukas. Ypač jei šių gardumynų įmaišoma į jauką. Atsižvelgiant į masalo dydį, parenkamas kabliukas – meškeriojant plūdine paprastai trumpakotis, o dugnine – su vidutinio dydžio koteliu. Tokie kabliukų ypatumai leidžia veiksmingiausiai pakirsti kimbančius lynus.

Viktoras Armalis


Lynas
Lynas priklauso gausiausiam mūsų krašto vandenyse karpžuvių būriui

Ichtiologo Antano Kontauto komentaras:

Lynas iš pirmo žvilgsnio - gana paslaptinga žuvis. Tą atspindi ir jo kūno spalva, kuri labai priklauso nuo gyvenamosios vietas. Lyno nugara dažniausiai tamsiai žalia, šonai žaliai gelsvi, pilvas šviesiai gelsvas, auksinio atspalvio. Labai uždurpėjusių telkinių lynai kartais būna beveik juodi. Smarkiai gleivėtas lyno kūnas – apvalokas, suspaustas iš šonų, gana aukštas ir storas. Pelekų galai apvalūs, o lytiškai subrendusio patino pilvo pelekų antrasis spindulys labai sustorėjęs ir patys pelekai gerokai ilgesni nei patelės. Žvynai labai smulkūs tvirtai laikosi odoje, žiotys nedidelės, jų kampuose – po ūselį. Lynas priklauso karpžuvių būriui, kuris yra bene gausiausias žuvų būrių sistematikoje. Lietuvos žuvų sąraše yra daugiausiai būtent šio būrio atstovų. Lynas užauga iki 60 cm ilgio bei iki 7,5 kg svorio. Didžiausias pasaulio rekordų sąraše užregistruotas lynas užaugo žuvų veisykloje Kroatijoje ir svėrė 8,5 kg. Didžiausias Europos meškeriotojų sugautas lynas svėrė 6,91 kg ir buvo sugautas Anglijoje 2001 metų birželį. Lietuvoje lynai paplitę daugiausiai stovinčiuose ar lėtai tekančiuose vandens telkiniuose. Lynai nėra reiklūs deguonies atžvilgiu, todėl gyvena ir tokiuose ežeruose, kuriuose kitos žuvys žiemą nutrokšta. Didžiąją paros dalį lynai praleidžia povandeninių augalų tankynėse, besirausdami dumble. Iš savo slėptuvių išplaukia tik sutemus, nes vengia stipresnės šviesos, išskyrus neršto periodą, todėl vandens baseine beveik nepastebimi. Lynai neršia vėlai, birželio-liepos mėnesiais, kai vanduo sušyla iki 19-20 laipsnių. Jų vislumas didelis: stambios patelės gali produkuoti iki 1 mln. ikrelių. Jie smulkūs, mažesni nei 1 mm skersmens, išneršti prilimpa prie vandens augalų. Įdomu tai, kad lynai neršia porcijomis praktiškai visą vasarą. Kadangi lynas gali gyventi sekliuose uždumblėjusiuose vandens telkiniuose, būtent nerštas porcijomis leidžia jam sėkmingai daugintis ir nepalankiomis sąlygomis – jei žus dalis ikrelių, kai temperatūra labai aukšta ar vandenyje maža deguonies, tai tuo laiku, kai sąlygos ikreliams vystytis tinkamesnės, kita dalis jaunikliukų išsiris ir papildys lynų būrį. Neršto metu lynai būna gana triukšmingi ir neršia dažnai visiškai netoli kranto. Jaunikliai iš pradžių minta zooplanktonu, o vėliau uodo trūklio bei kitų vabzdžių lervomis, smulkiais moliuskais bei vėžiagyviais. Lynai intensyviai maitinasi tik vasarą, o žiemą, įsirausę į dumblą, snaudžia. Lynas – labai populiarus meškeriojimo objektas daugelyje pasaulio šalių. Sumeškerioti šią stiprią ir ištvermingą žuvį – vienas malonumas, tačiau padaryti tai nelengva.  Reikia kantrybės bei išmanymo kur, kada ir kaip tą lyną suvilioti. Lynas meškeriojamas netoli nuo kranto tarp augalų, 1-2 m gylyje. Lyno buveines atrasti nėra sunku: tose vietose, kuriose lynas maitinasi, dažnai matoma nenutrūkstama iš gelmės kylančių dujų burbuliukų virtinė arba girdimas savotiškas čepsėjimas bei matoma, kaip judinami  vandens augalų stiebai. Masalą lynas ima labai pamažu, tiesiog mėgaudamasis. Iš pradžių jis masalą tarytum ragauja, švelniai judindamas plūdę. Vėliau plūdė pamažu slenka į šoną, palaipsniui nerdama į vandenį. Kartais lynas ima masalą staigiai, iš karto panardindamas plūdę. Pakirstas lynas, ypač stambesnis, atkakliai ir ilgai priešinasi, mėgina pasislėpti, tad reikia ilgai pavargti, kol žuvis suspurda ant kranto. Dėl savo auksinių atspalvių grožio, šios žuvies paslaptingumo ir ištvermės povandeninių džiunglių valdovas lynas tikrai nusipelno Lietuvos nacionalinės žuvies vardo.

Atgal     Spausdinti