Show must go on!

2015 Feeder komanda

Kitokių žodžių, pradėti Lietuvos Dugninės meškerės rinktinės kelionės į Nyderlandus aprašymui ir nereikia. Ji buvo be proto varginanti, tačiau ir super linksma. Kelionėje netrūko nei šmaikščių juokelių, nei jaudulio dėl neveikiančio oro kondicionieriaus ar užsidegusios tepalo lemputės.

Dabar, kai nuovargis po truputį palieka mano kūną, galima ramiai išsidrėbus ant minkštutės lovos rašyti savo įspūdžius.

Praėjusiais metais vykome į Airiją, ir viskas prasidėjo nuo to, kad vos nepasiklydome Lazdijuose. Šiemet gi, nieko panašaus nevyko ir navigacijos pagalba ramiai, bet užtikrintai judėjome Europos greitkeliais. Tiesa kai kas vairavo tik iki Maximos.

Ir nors lauke pliekė beprotiškas karštis, tačiau kondicionieriai su nedideliais pertrūkiais veikė stabiliai ir galėjome „mėgautis“ pakankamai vėsios kelionės malonumais. Garsiai plyšaujančios automobilinės kolonėlės vėl ir vėl grojo „Mama Riva“ – o mes su šypsenomis veiduose šį singlą pakrikštijome rinktinės daina. Būtent su šia „bjauria“ melodija užsimerkdavo ir atsimerkdavo mūsų akys.
Be didesnių nuotykių įveikėme Lenkiją, o Vokietija mus pasitiko liūtimi ir nuostabaus grožio žaibuojančiu dangumi. Ir nors valytuvai vos spėjo valyti lietaus lašus, vokiečių automobiliai nė nemėgino mažinti tempo. Ši naktinė kelionės atkarpa buvo be galo sunki mūsų vairuotojams, mat dauguma dalyvių kuo saldžiausiai miegojo. Atskiros padėkos turėtų sulaukti Donatas, kuris per daugiau nei dvi paras praktiškai nemiegojo. Pagarba!

Niekur neskubėdami, mat į viešbutį turėjome atvykti tik po pietų, pasiekėme Nyderlandus. Šalį kur kiekvienas žemės lopinėlis ypatingai prižiūrimas ir vertinamas. Apleistos žemės čia taip ir nepamatėme o laistomos netgi ganyklos paliko tikrai gerą įspūdį.

Sustoję viename iš gausybės sandėlių pasikrovėme mums paruoštą Sensas jauką ir jo priedus, didelius maišus sliekų, musės lervų ir kokonų. O mums praktiškai nereikalingas uodo trūklio lervas pakeitėme į jokerį. Mat šiose varžybose uodo trūklio lervas galima naudoti tik ant kabliuko, t.y. labai mažą kiekį.

Važiuojant link varžybų vietos teko apsilankyti ir Belgijoje. Čia užsidegus tepalo lemputei ir pradėjus klaksėti vieno iš automobilių varikliui vos nepuolėme į paniką. Pravažiavome 50 kilometrų kol suradome pirmą degalinę, kuri kaip pasirodė, sekmadieniais nedirba. Šiaip ne taip suradę tepalo ir atgaivinę variklį, pavalgėme turkiškoje kebabinėje. Labai brangu, tačiau geriau nei nieko. Skonis – neįspūdingas.

Būtent Belgijoje susidūrėme su neįprastu mums lietuviams reiškiniu – staigiais temperatūros svyravimais. Vos per pusvalandį temperatūra sugebėjo nukristi nuo 28 iki 18 laipsnių. Tad, su visais kebabais teko kraustytis po stogu.

Šalia varžybų vietos pastebėjome ne vieną komandą jau besitreniruojančią, o olandai įnirtingai tvarkė sektorius, matavo ir valė nuo žolių.

Pats kanalas išties labai neįprastas, didelis gylis ir viena po kitos plaukiančios didžiulės baržos, gūsingas vėjas ir didžiulės bangos atrodo atgrasančiai, tačiau apie treniruotes jau nuo rytojaus.

Viešbutis kurį pasiekėme tik prieš kelias valandas labiau primena fermą. Čia apstu vištų, gaidžių, triušių ir net asiliukų. Keista, tačiau pirmas įspūdis buvo slogus, kol nepamatėme kambarių – viskas įrengta puikiai, būtent tokių sąlygų mes ir tikėjomės.

Masalai sutvarkyti, jaukai iškrauti, įrankiai paruošti – 21 valandą laukia susirinkimas ir tada į lovas. Rytoj laukia viena iš svarbesnių dienų – pirma tikroji pažintis su Gent’o Terneuzen’o kanalu.

2015 Feeder komanda

2015 Feeder komanda

2015 Feeder komanda

2015 Feeder komanda

2015 Feeder komanda

2015 Feeder komanda

2015 Feeder komanda

Atgal     Spausdinti