Seliavinės lydekos jau vaikosi grobį


Pasitaiko, kad stambios seliavinės lydekos užkimba, kai vakaro sutemos – jau ant nosies

Ežerų vanduo jau atvėso ir nuskaidrėjo – tai ženklas, kad didžiosios lydekos pradėjo medžioklės sezoną. Metas iki ledmečio prisikimšti pilvus – labai parankus, nes karpinės žuvys ir ešeriai buriasi žiemavietėse, kurios yra duburiuose prie sėklių. Tad margašonėms nereikia toli nuo slėptuvių plaukti ieškoti grobio. Žuvelių tuntai dabar knibžda stambiųjų lydekų, kurios visada tūno gelmėje, panosėje.

Nebandysi - nesugausi


Kad stambiosios lydekos suaktyvėja artėjant vėsiajam metui, dažnai galima išgirsti iš patyrusių vietinių spiningininkų, kurie pažįsta savo ežerus kaip penkis pirštus, lūpų. Ar ši versija teisinga? Kaip sako žinomos TV laidos herojus – nebandysi tai ir nesužinosi. Na, o kokį masalą pasirinkti, kokiu dienos metu išplaukti į ežerą, kokiame gylyje plukdyti masalą? Į šiuos ir dar daugelį klausimų turi pats rasti atsakymą kiekvienas, kuris užsibrėžė uždavinį sugauti seliavinę lydeką ir patirti, ką reiškia, kai ji stveria masalą.

Kiekvieną rudenį išvykai gaudyti seliavinių pasirenku miškų apsuptą Dūkšto ežerą. Jo dugnas sėte nusėtas povandeniniais kalneliais, tarp kurių šimtus metrų driekiasi vingiuotos griovos. Kartais, pasak vietinio šio ežero žinovo Juozo Simanavičiaus, pasirenku pernelyg ankstyvą, o kartais jau vėlyvą metą, bet būna kad ir pasiseka.

Kiekvieną sezoną žūkladėžę būtinai papildau keliais naujais masalais. Paprastai – vobleriais, nes jie parankiausi žūklei šiame ežere. Man įdomus ir perspektyvus šiemet pasirodė šį sezoną pas mus pasirodęs – Lucky John Makora. Įdomi ir patraukli šio voblerio forma – iš pirmo žvilgsnio primenanti klasikinę verpstę ir leidžianti šį masalą priskirti grynakraujams minnow vobleriams, tačiau, jei įsižiūri į voblerį iš arčiau, jo siluete pamatai kuprelės užuomazgą, o priekinė jo dalis – su šiek tiek neproporcingai nusklembta kaktele. Va, būtent tai ir užkabina žvilgsnį.

Be to, nors gamintojas deklaruoja, jog priskiria Lucky John Makora tipiškiems twitchbait vobleriams, tačiau šį masalą reikia laikyti universaliu. Antra, labai paranku, kad vobleris gaminamas dviejų versijų: pirmoji - grynas plūdrius, kurį geriausia naudoti problemiškuose plotuose su aibe kliuvinių, antroji - neutralaus plūdrumo arba, žargoniškai tariant, „suspenderis“. Pastarąją versiją galima labai efektingai plukdyti virš neaukšta vandens augalija apžėlusių dugno lotų, kurie rudenį tampa lydekų ganyklomis. Jų gylis prasideda maždaug nuo keturių metrų, o to visiškai pakanka, kad čia lankytųsi rudenį  seliavinės lydekos.

Kiek spiningininkų – tiek būdų


Lydekos rudenį ypač dažnai gaudomos velke, tačiau galima ir guminukais, blizgėmis, Koks masalas, toks ir žūklės būdas. Guminukais gaudoma iš dreifuojančių valčių. Laivui slystant vandens paviršiumi pavėjui, elastingas masalas šokdinamas, kad atrodytų panašus į besivartaliojančią, bejėgę, žuvelę. Šis būdas veiksmingas kai gelmė didelė – nuo 6 iki 10 m. Tačiau tokiame ežere kaip Dūkštas, kur vidutinis lydekų pamėgtų vietų gylis 3-5 metrai, dauguma spiningininkų velkiauja, nes šis būdas leidžia aprėpti didesnius ežero plotus. Tad ir tikimybė, kad kibs stambi lydeka, yra didesnė. Populiariausias velkės masalas – vobleris.

Šį masalą patogiausia valdyti ir reguliuoti jo panėrimo gylį. Vobleris turi plaukti palei dugną, nes rudenį daug lengvo grobio ir stambi lydeka nesivargins plaukti į paviršių, kad sugriebtų net ir labai riebų kąsnį. Lydekos linkusios palaukti, kol kas nors vertas dėmėsio praplauks panosėje.

Vėlyvą rudenį, tikintis stambių lydekų kibimo, geriausia naudoti voblerius, imituojančius įvairias žuvis. Pirmiausia – ešerius. Regis, reiktų rinktis kažką panašaus į seliavas, bet praktika rodo, jog labiausiai lydekas provokuoja šiuo metu ešerių imitacijos, o po jų – baltų žuvų mitacijos.

Nors velkiaujant naudojami įvairaus dydžio vobleriai, tačiau seliavinių lydekų gaudymui nereikėtų naudoti mažesnių nei 11 cm  voblerių, o optimaliausiu tokiuose ežeruose kaip Dūkštas, Vajuonis, Lavysas, Veisiejis – 13-14 cm masalai. Pastarieji tnkamiausi velkiauti tolokai nuo pakrančių, palei ežerų plotuose išsimėčiusius povandeninius kalnelius. Logika paprasta: jei žūklės objektas – stambios lydekos, tai ir masalas turi būti toks, kad sužadintų plėšrūnei norą sočiai papietauti.

Ką pasirinkti?


Dėl masalų dydžio ginčų nekilo, tačiau nuspėti, kokios spalvos masalus lydekos tą dieną vaikysis, galima tik praktiškai. Regis, koks gali būti neaiškumas, jei reikia ešerių imitacijų – tiks bet kuris dryžuotas vobleris, tačiau ešerys ešeriui nelygu, kai kalbame apie velkiavimą skaidriame vandenyje. Keičiasi apšvietimas – keičiasi ir „ešerio“ spalvinė išvaizda , kurią suteikia į gelmę pakliūvančių liuksų kiekis. Kadangi diena buvo apniukusi, rytą nukrapnojo lietus, nuojauta kuždėjo, kad patartina naudoti ryškesnius masalus.


Žalianugaris Lucky John Makora ( 13 cm) su šviesiai salotiniais šonais ir gelsva papilve labai išsiskiria tamsiame dangaus fone ir iškart pakliūva į lydekų akiratį

Kitas reikalingas instrumentas – echolotas, kurio ekrane plaukdamas matai dugno reljefo pjūvį. Jame aiškiai išsiskiria povandeniniai kalneliai – sėkliai. Palei jų šlaitus – geriausia žūklės zona, o toliau plytinti „ganyklinė“ zona – taip pat perspektyvi. Ratą po ratą sukom aplink ežero viduryje esančius sėklius. Kibimų buvo nemažai - kas keliolika minučių spiningų viršūnėlės sulinkdavo nuo lydekų smūgių, tačiau dauguma ištrauktų margašonių buvo smulkios, jos keliavo atgal į vandenį. Iki pusiaudienio tiek mes, tiek mūsų kolegų ekipažas sugavo tik tris tinkamo dydžio lydekas, bet tapo aišku, kad plėšrūnės tą dieną tikrai medžioja ešerius. Jų imitacijas lydekos atakuodavo nedvejodamos, o „baltą“ žuvį primenančius voblerius stverdavo daug rečiau.


Žalsvai pasteliniais šonais, išmargintais stambių šviesių dėmių, Lucky John Makora (11 cm) modelis pasirodė patrauklesnis lydekoms, kai tarpais pro debesis kyšteldavo saulė

Pagaliau rimtas kibimas


Nutarėm parplaukti į krantą ir kiek pamankštinti kojas. Po trumpos arbatos pertraukėlės žūklė prasidėjo iš naujo. Meteorologinė situacija kiek pasikeitė. Protarpiais tarp debesų nušvisdavo saulė. Maždaug keturioliktą valandą vienas spiningas sulinko nuo smūgio – lydeka atakavo pasteliniais žalsvais tonais nuspalvintą Lucky John Makora. Kabliukai mirtinai įsisegė lydekai į pažiaunę. Kai lydeka nepataiko pastverti masalą ir kabliukai įsminga iš išorės, labai dažnai plėšrūnėms pasiseka išsegti kabliukus ir pasprukti. Šįkart keturiakilograminiam egzemplioriui tai padaryti nepavyko. Tad reikia pažymėti dar vieną Makora pliusą – trišakiai labai kokybiški ir kibūs.


Galbūt, tai tik įspūdis, tačiau, mano galva, seliavinių lydekų nasrai gerokai platesni nei vadinamųjų „žolinių“ lydekų, nes 11 cm masalas atsiduria giliai ryklėje

Maždaug po valandos viena po kitos kibo dar dvi stambokos lydekos, tačiau jų nepavyko pakirsti, bet pasitvirtino prielaida, kad rudenį didžiosios margašonės neskuba nuo pat anktyvo ryto į medžioklės plotus, o suaktyvėja, kai įdienoja. Dangus po valandos vėl užsitraukė aklinai ir ėmė smulkiai lynoti. Suprantama, jog kai kas iš mūsų „ekspedicijos“ nutarė, jog geriau pasėdėti pavėsinėje. Juoba, kad aplinka gerokai aptemo. Tad išsodinau kolegą, o pats nutariau tą syk dar kartą apsukti ratą palei centrinį ežero sėklių.

Kai visas maršrutas praktiškai buvo praplauktas ir jau galvojau sukti link kranto, nes temo gana sparčiai, spiningas sulinko kaip šapas, o ritės terkšlė suzyzė kaip mokyklinis skambutis. Laimei, jog naudoju prie borto tvirtinamus laikiklius, kurie labai palengvina velkiavimą (ypač skolintomis ar išsinuomotomis valtimis). Na, o tuo pačiu tokie laikikliai užtikrina ne tik spiningo saugumą, bet ir pakankamai veiksmingą pakirtimą. Prasidėjo dvikova su galinga priešininke.

Nors niekas į laikrodį nežiūrėjo, tačiau galynėjimasis su stambia lydeka truko apie pusvalandį. Per tą laiką valtis dreifuodama nuplaukė gerą puskilometrį. Kai galiūnė atsidūrė šiapus borto, jos dar ilgai nepavyko sutramdyti – uodega ji šlavė nuo dugno, viską kas tik pasitaikė. Kai parplaukiau, kolegos atėjo pamalti liežuviais, kad patamsyje nėra ko tikėtis kibimo, tačiau liežuvius teko prikąsti ir organizuoti garbingą laimikio pargabenimą.

Viktoras Armalis
2015-10-07

Atgal     Spausdinti