Vienšakiai nemadingi, bet „barbless“ stilius irgi nekelia susižavėjimo. (2)
Praėjusioje įspūdžių ir minčių metraščio atkarpoje akcentuotas nelauktas spiningininkų požiūris, kad dėl katastrofiškai sumenkusių šalies vidaus vandenų žuvų išteklių būtų absoliučiai nemotyvuotas siūlymas plėšriųjų žuvų, lašišinių žuvų meškeriojimui ir žuvų gaudymui ichtiologiniuose draustiniuose naudoti „barbless“ kabliukus, t.y. kabliukus be užkartėlių. Toji atkarpa baigėsi klausimu, kas bendro tarp bandančių biurokratiniais sprendimais atsifutbolinti nuo vidaus vandenyse vykstančio žuvų genocido aplinkos apsaugos sistemos valdininkų bei tarp lobistinių interesų pasiklydusių seimūnų ir „barbless“ kabliukų?
Neabejoju, kad daugelis, kuriems rūpi žuvų išteklių klausimai, turi savo versijas. Savo e.pašte radau šią prielaidą patvirtinančius laiškus. Dar daugiau – didžioji jų dalis liudija, kad daugeliui mūsų ne tik nesvetimos šios problemos, bet ir tai, kad mąstyme pastebimas akivaizdus vieningumas, kurį kas nors galbūt pavadintų tendencingumu. Žiūrint iš kieno varpinės vertinsi.
Daugeliui akivaizdu, kad su meškeriotojais nebus skaitomasi, kol jie bus neorganizuoti. Kol jie bus toji ankstesniuose užrašuose minėtoji masė be ideologijos ir be kontūrų. Nuo mūsų bus atsifutbolinama ir mūsų interesų nebus paisoma tol, kol kiekvieno oficialaus asmens sąmonės nepasieks aiškus signalas – oho, jie vieningi, jie gali... Palikime sakinio pabaigą už daugtaškio, o patys pagalvokime, kas gali tapti tokiu signalu?
Vieną rytą Lietuva atsibunda ir sužino, kad meškeriotojai nutarė, tarkim, plėšriąsias žuvis gaudyti tik „barbless“ kabliukais, kurie skirti nežymiai sužeisti žuvį, kad galima būtų ją paleisti atgal į vandenį, jei žuvis – nesiekia leistinos normos, nuo kurios ją galima paimti kaip laimikį. Tokiais pat kabliukais meškeriotojai tuo pačiu nutarė naudotis, meškeriodami ichtiologinių draustinių vandenyse, gaudydami lašišines žuvis. Pareiškimas viešas – visi laikosi pilietinės akcijos reikalavimų, o aplinkos apsaugos inspektoriams nepavyksta, kad ir kaip stengiasi, užfiksuoti nukrypimų.
Žiniasklaidos sustiprintas toks įspūdis - trenkiantis per mąstymą dalykas. Pagaliau tai įvyko ir mes turėsime su jais pagaliau skaitytis, - taip pradėtų manyti funkcionieriai, o jie puikiai supranta, kad daugiausiai laimi tas, kuris pirmas. Ir po tokio fakto viešo apreiškimo jie skubėtų pulti į meškeriotojų glėbį, prisiekti amžiną ištikimybę jų idealams, kad paprasčiausiai neliktų be rinkėjų balsų. Tačiau staiga visus chaotiškai ieškančius kontaktų politikus apimtų neįsivaizduojamas sąmyšis, nes taptų neaišku su kuo kalbėtis, neaišku kam prisiekti ištikimybę. Ką tokiu atveju jiems daryti, nes kažką daryti būtina? Protingiausias stotų meškeriotojų priešakyje ir labai išloštų. Šiandien tokiu žaidėju galėtų tapti Lietuvos žaliųjų sąjūdis.
Kitas dalykas, jei šalies meškeriotojai turėtų organizaciją, kuri atstovauja jų interesus. Tik nepriminkite Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos, kuri snaudžia kaip nukaršęs senolis vegetacijos būsenoje ir pardavinėja paskutinius turto likučius. Tai viskas, ką ši organizacija besugeba. Pasitvirtino diagnozė, kuri buvo nustatyta prieš dvidešimt metų ir kuri sakė, jog po vienu stogu negali reziduoti ir meškeriotojai, ir medžiotojai, nes šių dviejų gyventojų grupių interesai absoliučiai skirtingi. Pasitvirtino ir prognozė, kad tokia organizacija neturi ateities, nes jos viduje nuolat į pirmą vietą bus keliami ir lobistiniais metodais remiami medžiotojų interesai (nes visa valdžia medžioja), o meškeriotojų reikalai visada bus antraeiliai.
Šios priešpriešos rezultatas – ne tik dabartinė vidaus vandenų būklė, bet ir absoliutus meškeriotojų beteisiškumas. Jo pasekmė bus labai skaudi – netrukus neturėsime kur žvejoti, nes kol susigriebsime, ne tik ežerai bus aptverti tvoromis, bet ir upės.
Blogiausia, kad LMŽD, seniai jau nieko neatstovaujanti, vis dar kalba šalies meškeriotojų vardu ir tapo patogia širma, kurios „išvadomis ir nuomone“ dangstomi daugiau nei keisti biurokratiniai sprendimai. Vienu tokių valdžios žingsnių tapo sprendimas Saulėlydžio komisijos, akivaidžiai atlikusios lobistinį užsakymą, siūlymu panaikinti iki praėjusių metų vidaus vandenis žuvinusį valstybinį žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centrą, o jo veislynus parengti privatizacijai. Tiesa, privatizacija ėmė buksuoti, tačiau ne todėl, kad jai pasipriešino meškeriotojų visuomenė, o todėl, kad kilo rietenos tarp pretendentų privatizuoti už ES paramą pastytus žuvų veislynus.
Kitaip ir būti negalėjo. Toks žingsnis leistų naujiems šeimininkams užsitikrinti gerą gyvenimą – pagal valstybės užsakymą tiekti vidaus vandenims žuvinti žuvų mailių ir jauniklius. Kol meškeriotojai neturi organizacijos, vienijančios tūkstančių interesus, tol įsivaizduoti kitą scenarijų – neįmanoma. Tai, žinoma, labai keista, nes meškeriotojų interesai sutampa su visuomenės interesais – visi nori matyti žuvingus vandens telkinius, tačiau nieko negali įtakoti. Kodėl taip yra? Todėl, kad mūsų šalis valdininkų įkaitė. Tokiose sąlygose būtina kurti rimtą organizaciją, kuri galėtų įtakoti ne tik meškeriojimo „barbless“ kabliukais tvarką, bet ir naujovišką vidaus vandenų priežiūros ir svarbiausia, tausojimo tvarką. Štai tokių minčių kyla, gerbiamieji, kai atsverti „Salmo“ katalogą ir nori paieškoti reikiamų kabliukų modelių.
Kita vertus, „barbless‘ kabliukai – tam tikra išeitis toje apverktinoje situacijoje, kurioje atsidūrė mūsų šalies vandens telkiniai. Jei kabliukų be užkartėlių naudojimas taptų visuotinis, tikrai pagausėtų žuvų visuose tuose vandens telkiniuose, kuriuose nežvejoja verslininkai. Todėl pradžiai galima nustatyti sau tokią tvarką: kabliukais su užkartėlėmis žvejojame visuose vandens telkiniuose, kuriuose tinklus merkia verslininkai, o ten, kur jie pasisukti negali, naudojame tik tausojančius „barbless“ kabliukus. Tai jau būtų šis tas. Na, o ką galėtume dar pilietiško nuveikti vidaus vandenų žuvų išteklių labui pabandysiu suformuluoti kitą kartą.
Neabejoju, kad daugelis, kuriems rūpi žuvų išteklių klausimai, turi savo versijas. Savo e.pašte radau šią prielaidą patvirtinančius laiškus. Dar daugiau – didžioji jų dalis liudija, kad daugeliui mūsų ne tik nesvetimos šios problemos, bet ir tai, kad mąstyme pastebimas akivaizdus vieningumas, kurį kas nors galbūt pavadintų tendencingumu. Žiūrint iš kieno varpinės vertinsi.
Daugeliui akivaizdu, kad su meškeriotojais nebus skaitomasi, kol jie bus neorganizuoti. Kol jie bus toji ankstesniuose užrašuose minėtoji masė be ideologijos ir be kontūrų. Nuo mūsų bus atsifutbolinama ir mūsų interesų nebus paisoma tol, kol kiekvieno oficialaus asmens sąmonės nepasieks aiškus signalas – oho, jie vieningi, jie gali... Palikime sakinio pabaigą už daugtaškio, o patys pagalvokime, kas gali tapti tokiu signalu?
Vieną rytą Lietuva atsibunda ir sužino, kad meškeriotojai nutarė, tarkim, plėšriąsias žuvis gaudyti tik „barbless“ kabliukais, kurie skirti nežymiai sužeisti žuvį, kad galima būtų ją paleisti atgal į vandenį, jei žuvis – nesiekia leistinos normos, nuo kurios ją galima paimti kaip laimikį. Tokiais pat kabliukais meškeriotojai tuo pačiu nutarė naudotis, meškeriodami ichtiologinių draustinių vandenyse, gaudydami lašišines žuvis. Pareiškimas viešas – visi laikosi pilietinės akcijos reikalavimų, o aplinkos apsaugos inspektoriams nepavyksta, kad ir kaip stengiasi, užfiksuoti nukrypimų.
Žiniasklaidos sustiprintas toks įspūdis - trenkiantis per mąstymą dalykas. Pagaliau tai įvyko ir mes turėsime su jais pagaliau skaitytis, - taip pradėtų manyti funkcionieriai, o jie puikiai supranta, kad daugiausiai laimi tas, kuris pirmas. Ir po tokio fakto viešo apreiškimo jie skubėtų pulti į meškeriotojų glėbį, prisiekti amžiną ištikimybę jų idealams, kad paprasčiausiai neliktų be rinkėjų balsų. Tačiau staiga visus chaotiškai ieškančius kontaktų politikus apimtų neįsivaizduojamas sąmyšis, nes taptų neaišku su kuo kalbėtis, neaišku kam prisiekti ištikimybę. Ką tokiu atveju jiems daryti, nes kažką daryti būtina? Protingiausias stotų meškeriotojų priešakyje ir labai išloštų. Šiandien tokiu žaidėju galėtų tapti Lietuvos žaliųjų sąjūdis.
Kitas dalykas, jei šalies meškeriotojai turėtų organizaciją, kuri atstovauja jų interesus. Tik nepriminkite Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos, kuri snaudžia kaip nukaršęs senolis vegetacijos būsenoje ir pardavinėja paskutinius turto likučius. Tai viskas, ką ši organizacija besugeba. Pasitvirtino diagnozė, kuri buvo nustatyta prieš dvidešimt metų ir kuri sakė, jog po vienu stogu negali reziduoti ir meškeriotojai, ir medžiotojai, nes šių dviejų gyventojų grupių interesai absoliučiai skirtingi. Pasitvirtino ir prognozė, kad tokia organizacija neturi ateities, nes jos viduje nuolat į pirmą vietą bus keliami ir lobistiniais metodais remiami medžiotojų interesai (nes visa valdžia medžioja), o meškeriotojų reikalai visada bus antraeiliai.
Šios priešpriešos rezultatas – ne tik dabartinė vidaus vandenų būklė, bet ir absoliutus meškeriotojų beteisiškumas. Jo pasekmė bus labai skaudi – netrukus neturėsime kur žvejoti, nes kol susigriebsime, ne tik ežerai bus aptverti tvoromis, bet ir upės.
Blogiausia, kad LMŽD, seniai jau nieko neatstovaujanti, vis dar kalba šalies meškeriotojų vardu ir tapo patogia širma, kurios „išvadomis ir nuomone“ dangstomi daugiau nei keisti biurokratiniai sprendimai. Vienu tokių valdžios žingsnių tapo sprendimas Saulėlydžio komisijos, akivaidžiai atlikusios lobistinį užsakymą, siūlymu panaikinti iki praėjusių metų vidaus vandenis žuvinusį valstybinį žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centrą, o jo veislynus parengti privatizacijai. Tiesa, privatizacija ėmė buksuoti, tačiau ne todėl, kad jai pasipriešino meškeriotojų visuomenė, o todėl, kad kilo rietenos tarp pretendentų privatizuoti už ES paramą pastytus žuvų veislynus.
Kitaip ir būti negalėjo. Toks žingsnis leistų naujiems šeimininkams užsitikrinti gerą gyvenimą – pagal valstybės užsakymą tiekti vidaus vandenims žuvinti žuvų mailių ir jauniklius. Kol meškeriotojai neturi organizacijos, vienijančios tūkstančių interesus, tol įsivaizduoti kitą scenarijų – neįmanoma. Tai, žinoma, labai keista, nes meškeriotojų interesai sutampa su visuomenės interesais – visi nori matyti žuvingus vandens telkinius, tačiau nieko negali įtakoti. Kodėl taip yra? Todėl, kad mūsų šalis valdininkų įkaitė. Tokiose sąlygose būtina kurti rimtą organizaciją, kuri galėtų įtakoti ne tik meškeriojimo „barbless“ kabliukais tvarką, bet ir naujovišką vidaus vandenų priežiūros ir svarbiausia, tausojimo tvarką. Štai tokių minčių kyla, gerbiamieji, kai atsverti „Salmo“ katalogą ir nori paieškoti reikiamų kabliukų modelių.
Kita vertus, „barbless‘ kabliukai – tam tikra išeitis toje apverktinoje situacijoje, kurioje atsidūrė mūsų šalies vandens telkiniai. Jei kabliukų be užkartėlių naudojimas taptų visuotinis, tikrai pagausėtų žuvų visuose tuose vandens telkiniuose, kuriuose nežvejoja verslininkai. Todėl pradžiai galima nustatyti sau tokią tvarką: kabliukais su užkartėlėmis žvejojame visuose vandens telkiniuose, kuriuose tinklus merkia verslininkai, o ten, kur jie pasisukti negali, naudojame tik tausojančius „barbless“ kabliukus. Tai jau būtų šis tas. Na, o ką galėtume dar pilietiško nuveikti vidaus vandenų žuvų išteklių labui pabandysiu suformuluoti kitą kartą.
