Paskutinis ledas
Hidrologams – tai tik terminas, nusakantis greitus ledo fizinės būklės pokyčius, o meškeriotojui paskutinis ledas – sąvoka, kurios talpą nusakyti žodžiais neįmanoma, kaip ir suskaičiuoti danguje žvaigždes. Paskutinis ledas – fantastinio kibimo tikimybės sinonimas, paskutinis ledas – virsmo žymė, ženklinanti ribą, kai vienas metų laikas užleidžia savo teises kitam, teikiančiam daug vilčių kiekvienam meškeriotojui. Ir dar daugiau galimybių įgyvendinti ilgai puoselėtus planus aplankyti seniai viliojančias žūklavietes, gal net tolimas šalis, bet svarbiausia – galimybė susitikti su senais bičiuliais, ištikimais bendražygiais. Paskutinio ledo sąvokoje yra ir aiškiai juntamas grėsmės atspalvis, nes jis tikrai gali tapti, tiesiogine šio žodžio prasme, paskutinis, jei nepaisysime taisyklių, kurias šis metas mums diktuoja ir ragina būti apdairesniems, įsigilinantiems į aplinkos siunčiamus ženklus. Pėdų brydė, pasibaigianti prie properšos paskutiniame lede, niekur neveda. Tai – pabaiga.
Kai kelsite koją ant paskutinio ledo, pagalvokite, ar jau atėjo laikas peržengti ribą, skiriančią kiekvieną mūsų nuo amžinosios žūklės plotų. Tikriausia atsakymo nereikės sufleruoti. Todėl būkime atsakingi prieš save ir prieš savo artimuosius, kurių akis nušviečia džiaugsmas tariant jūsų vardą.
Iš kitos pusės dabar įžengiantis į mūsų platumas metas daug kuo įpareigoja kiekvieną iš mūsų. Paskutiniam ledui tirpstant pradeda neršti žuvys, o jam tapus romantiškais tonais nuspalvintais žiemos prisiminimais, giminės pratęsimo vyksmas upėse ir ežeruose įsibėgėja. Kol žuvų nerštas nurims, nuteškės užliejamų pievų platuma, mes, meškeriotojai, turime sutramdyti nereikalingas aistras ir labai reikliai pareikalauti iš kitų, kad jie taip pat neleistų joms įsiliepsnoti. Nesugeba kol kas mūsų tėvynainiai deramai įsisąmoninti, kad nerštas – šventas metas, kad – tai mūsų krašto vandenų ateitis, ir pamiršta, kad už savo klaidingas nuostatas gali būti mušami ir baudžiami. Kam reikalui leisti taip pagesti? Juk daug paprasčiau nedrebėti po krūmu, kaip kiškiui žvalgantis į visas puses, kad nepražiopsotum prie vandens telkinio užklydusių aplinkosaugininkų.
Pažįstu vieną meškeriotoją iš Ignalinos krašto, kuris kiekvieną rytą apeina savo „valdas“ ir stebi žuvų nerštą. Sugebėjimas pasigėrėti tuo vyksmu, kai pilvotos lydekos išplaukia į ankstyvais vandenžolių ūgliais pasidabinusius užutėkius, kai suputoja vanduo nuo karšių neršto atabraduose, ir pasidžiaugti suteikia mums galimybę pajausti, kad gyvybės ratas dar sukasi. Kol jos atplauks į sušilusias nuo pirmųjų saulės spindulių seklumas, tol galėsime žinoti, kad bus ir naujas žūklės sezonas.
Žurnalo "Meškeriotojas" redaktorius
Audrius Blinstrubas
