Meškeriojimas užžėlusiuose vandens telkiniuose
Kiekvienoje apylinkėje - nemažai ežerų ir tvenkinių, kuriuose vidurvasarį taip suželia vandens augalai, kad, nelieka vietos kur užmesti masalą. Įdomiausia, jog tuose vandens telkiniuose yra puikių žuvų, bet jos landžioja po vandens žolių tankmę ir skabo nuo jų lapų smulkius moliuskus. Meškerioti tokiuose ežeruose ir tvenkiniuose sudėtinga, tačiau įmanoma, jei žūklei tinkamai pasirengsi ir žinosi žuvų įpročius.
Pasirengimas žūklei
Užžėlusių vandens telkinių, t.y. nedidelių ir palyginti negilių ežerų ir senokai valytų ar atnaujintų tvenkinių, kurie dažniausiai plyti tarpukalvių pievose, glaudžiasi prie šlapių 
dirvų, didelių alksnynų ar raistų, pakrantės nelengvai prieinamos, todėl rasti ne tik tinkamą, bet ir patogią vietą žūklei labai sunku. Čia geriausia vadovautis kitais kriterijais: pirmas - vietą žūklei reikia rinktis tokiose vietose, kuriose galima tikėtis aptikti stambių žuvų. Kur tokios vietos? Ten, kur nors šiek tiek giliau. Tokios vietos gana paprastai nustatomos, nes tai – atviro vandens plotai, o seklumose paviršių gožia vandens žolių kepurė.Antras - reikia aiškiai žinoti, ką žvejosite ir ką tikitės prisivilioti. Paprastai tokiuose vandens telkiniuose žvejojami karosai, o dalyje jų yra ir lynų. Žinoma, pastarieji kimba rečiau, o juos privilioti sunkiau nei karosus. Bet ir stambių karosų, kurie yra geidžiamas laimikis, žūklė - ne lengvas pasivaikščiojimas prie tvenkinio su kėdute, kibirėliu ir meškere rankose. Stambių karosų žūklei reikia rimtai pasirengti ir apgalvoti jos strategiją bei taktiką.
Žūklės strategija - įrankio pasirinkimas, bet šiuo atveju tai - lengviausias dalykas, nes užželiančiuose vandens telkiniuose panaudoti dugninę, kuria galima pasiekti toli nuo kranto besibūriuojančias žuvis, nėra jokių šansų. Palyginti sunkus dugninės svarelis prasmenga į dugną apkėtusias vandens žoles, o paskui save nutempia ir masalą, tad žuvys jo neranda. Žodžiu, geriausias žūklės įrankis - plūdinė meškerė, nes galima nustatyti tokią masalo grimzlę taip, kad jis pakibtų 1-2 cm atstumu nuo dugno. Būtent tokioje padėtyje masalas stambiems karosams yra patraukliausias. Patyrę žvejai spėja, kad palei dugną pakibęs gardus kąsnis žuvims kelia mažiau įtarimų.
Vietos parinkimas
Kadangi žūklei užželiančiuose vandens telkiniuose naudojama plūdinė meškerė, iš karto reikia atsižvelgti į šio žūklės įrankio savybes. Svarbiausia yra tai, kad plūdine meškere masalas užmetamas kelis kartus mažesnį atstumą nei dugnine meškere. Antra, karosų žūklėje naudojamos lengvos plūdės, kurių keliamoji galia - nuo 2 iki 5 g, o tai reiškia, kad užmetamas įnagis – lengvutis ir tai dar labiau sumažina galimybes toli nuo kranto užmesti masalą. Tad žūklės vieta, į kurią reikės prisivilioti karosus, dažniausiai yra per 4-8 m nuo kranto. Rečiau - per 9-15 m. Ten, kur atviras, be vandens žolių plotas yra toliau nuo kranto, tačiau plūdine pasiekiamas, žvejoti reikia pirmiausia. Kuo toliau žvejas yra nuo vietos, į kurią užmetamas masalas ir į kurią viliojamos žuvys, tuo didesnė tikimybė, kad nei karosai, nei lynai nepajus klastos ir nepasitrauks iš žūklavietės, nes toliau nuo kranto žuvys jaučiasi saugesnės ir nesusivokia, kodėl staiga kuris nors gentainis ėmė blaškytis, kai į lūpą jam įsmigo kabliuko geluonis.Geriausia vieta užmesti masalą - vadinamoji "akis" (atviras plotas tarp vandens žolių), kurios paviršiuje neplūduriuoja nuo dugno besistiebiančių vandens augalų viršūnės ar lapai. Geriau, kai dugną dengia tankus vandens žolių kilimėlis. Jei tokios "akies" tinkamu atstumu nuo kranto aptikti nepavyksta, tenka ją susikurti. Nori nenori, bet reikės bristi į vandenį ir išpjauti vandens žoles. Kad šis darbas nepasirodytų itin nemalonus, reiktų užsivilkti bridkelnes.
Jei vietą tenka ruošti su pjautuvu rankose, tai patartina išsirinkti pačią geriausią. Stambūs karosai mėgsta gilesnes ežero ar tvenkinio vietas. Todėl priekrantėje reikėtų aptikti pačią giliausią įdubą. Žinoma, užželiančiuose vandens telkiniuose netoli nuo kranto jų nėra daug, bet visiškai pakaks jei pasirinktoje vietoje gelmė sieks 50-70 cm., o, jei rasite įdubą su 1-1,5 m gelme, galite tikėtis ypatingos sėkmės.
Meškerės parengimas
Prieš žūklę reikia patikrinti žūklės įrankius arba pakoreguoti jų įrangą taip, kad geriausiai atitiktų žūklės sąlygas. Pirma, reikia atsisakyti ryškiai nudažytų plūdžių - tinkamiausios tamsiai mėlynos arba juodos, ištįsusio lašo arba ovalo formos. Tokiai žūklei nenaudojamos vadinamosios slankiojančios ar “waggler” tipo plūdės, nes jos yra masyvesnės, su ilgesnėmis antenos, užmetamos garsiau pliumpsi, o tai reiškia, kad prie jauko nedidelėje gelmėje besibūriuojančias žuvis baidys nereikalingas triukšmas. Kita vertus, slankiosios plūdės prasčiau signalizuoja apie kibimą nei klasikinės, t.y. tvirtinamos ar veriamos ant valo. Masalą nugramzdinti nenaudojami nauji, žvilgantys kaip nušveistos monetos švino svareliai. Geriausi svareliai – per žiemą atviroje dėžutėje pagulėję šrateliai. Idealus variantas - prie valo tvirtinamas vienas šratelis, tačiau 2-3 g svarelis – pernelyg stambus ir karosams gerai pastebimas. Tad žuvys gali jo baidytis. Todėl geriausia versija - du didesni ir vienas mažesnis šratelis (visi kartu jie yra tokio svorio, kaip vienas didelis šratas). Mažiausias svarelis tvirtinamas 15-20 cm atstumu nuo kabliuko.
Kabliukas – tinkamiausias tokio dydžio, kad jo išlinkis būrų ne didesnis už kukurūzo grūdo plotį, kotelis – beveik lygus su geluonimi. Svarbu parinkti tinkamą valą: jei vanduo skaidrus, valas turi būti kuo mažiau pastebimas, t.y. 0,10-0,12 mm skersmens, tačiau geriau naudoti fluorokarbono valą, pvz. “Salmo fluorocarbon”, nes tada galima parinkti didesnio skersmens ir atlaikančio solidžias apkrovas giją. Ši išeitis geriausia, nes pakirsti karosai ir lynai labai dažnai sugeba nerti į vandens žolių tankmę, o tada juos tenka iš ten traukti tokia jėgą, kad valas braška. Tad visai tinkamas tokiai žūklei - 0,20-0,25 mm skersmens fluorokarbono valas.
Jauko paruošimas
Kai žūklės vieta parinkta ir paruošta, o įrankiai - kovinėje parengtyje, lieka paskutinis, bet svarbiausias dalykas - prisivilioti karosus ir parinkti masalą, kuris labiausiai tiktų stambiems karosams vilioti. Logiškai galvojant didesnį kąsnį apžioja didesnė žuvis. Tad masalas turi būti pakankamai didelis. Galima rinktis didelį slieką, bet tiek jį, tiek jauniklį sliekelį apninka būrys įvairiausio dydžio karosų. Dideli plačiašoniai tokios konkurencijos vengia. Jie elgiasi kaip aristokratai - renkasi tuos masalus, kurie yra specialiai jiems skirti. Ką galima pasiūlyti stambiam karosui? Šimtą kartu patikrinta, kad geriausias ir kiekvienam žvejui prieinamiausias masalas - konservuotas ir saldžiame pavilge išmirkytas kukurūzo grūdas. Masalui galima naudoti labai apetitiškus kompanijos “Sensas” konservuotus kukurūzus “Cooked Sweetcorn Strawberry” arba “Cooked Sweetcorn Tutti-Frutti". Jei veriama po vieną grūdą, ant kabliuko geluonies patartina pasmeigti musės lervą. Gundyti pačius stambiausius, t.y. 2 ir daugiau kg siekiančius egzempliorius, geriausiai tinka kukurūzų grūdų (3-4 vnt.) vėrinukas. Tačiau galima panaudoti ir masalinius kukulius arba granules, pvz. “Star Baits” gamoje yra gana aštriai kvepiančių masalinių kukulių, kurie puikiai užžėlusiuose vandens telkiniuose vilioja stambius karosus, o “Sensas” granulės “3000 Pelets Carassin” tinka gundyti ne tik karosus, bet ir lynus..
Kai pasirinktas masalas, lieka tik prie jo prisivilioti karosus. Patikimiausia - savaitę ar dvi jaukinti juos saulėgrąžų išspaudomis, kurios rytais ir vakarais beriamos į "akį". Ilgainiui čia reguliariai pradės lankytis stambūs karosai, kuriems pasirodžius smulkmė pasitraukia į šalį per pagarbų atstumą. Deja, dažniausiai galimybę ilgai jaukinti žuvis meškeriotojai turi tik per atostogas, bet atvykęs prie vandens telkinio savaitgaliui žvejys turi ieškoti būdų, kurie leidžia žuvis prisivilioti dar tą patį vakarą ar rytą, na, o tam tikroje situacijoje - per kelias valandas.
Tokia situacija susiklosto, kai oras lietingas, bet šiltas (per 22 laipsnius), visai neblogai, jei vandens nedrumsčia nė menkiausias vėjelio keliamas raibuliukas.. Tokiu oru karosai paprastai gana aktyviai plauko po vandens telkinį ir jusliai
reaguoja į vandenyje sklindančius aromatus. Jei oras giedras, tikintis rezultato, reiktų karosus viliojantį jauką nedidelėmis porcijomis suberti į "akį" per 4 kartus. Jauko kiekis - 1,5-2 kg. Tad kas pusvalandį reiktų suberti po 0,5 kg. Dar viena sąlyga - jaukas turi būti birus ir puikiai sklisti vandenyje. Toks jaukas sudrumsčia "akyje" vandenį, o atsiradęs debesėlis kaip magnetas traukia karosus bei lynus. Deja, kad ir kokios smalsios yra žuvys, tačiau, neradusios kažko esminio, jos pasitrauks iš debesėlio zonos. Išlaikyti jas padeda trys dalykai - smulkios dalelės, pvz. traiškytų grūdų, pakibusios vandenyje, nes žuvys jas ilgai rankioja po gabalėlį. Antras - kukurūzų grūdų pabiros ant dugno žolijos. Todėl reikia į kilogramą jauko įmaišyti trijų konservuotų kukurūzų skardinių turinį. Na, o trečias dalykas - aromatai, kurie karosus prie jauko sukviečia iš toli ir kurie verčia juos nesitraukti nuo aromatų šaltinio.
Nuomonių, kokie aromatai karosams – labiausiai patinka, daug, tačiau kiekvienas žvejys turi savo receptą. Pirmenybę teikiu dviem priedais, skleidžiantiems karosus viliojantį aromatą - tai smulkiai sumalta kalendra ir cinamonas. Tiksliau šių dviejų natūralių medžiagų mišinys (70:30 proc.). Labai svarbu priedus įmaišyti į sausą jauko mišinį prieš drėkinimą. Kai vanduo vėsus, jauko veiksmingumą padidina papildomi dešimt procentų sauso medaus miltelių. Na, o jauko turinį kiekvienas žvejys gali susidėlioti pagal savo išmonę, tačiau į jį būtinai reikia įmaišyti porą šimtų gramų juodos duonos minkštimo, pertrinto per sietelį, ir rupiai maltų avižinių dribsnių.
Viktoras ARMALIS
Žūklės ekspertas
Autoriaus nuotr.
