Masalas tėkmėje

Masalas tėkmėje

Birželio ir gegužės mėnesių sandūra – vis dar tebesitęsiančių žuvų migracijų metas, kurios ypač apčiuopiamai juntamos Nemuno deltoje: tuntai kuojų, plakių, raudžių, karšių plūsteli į Atmatą ir Skirvytę, o paskui ties kiekvienos upės žiotimis skyla į mažesnius srautus srautelius ir kyla prieš srovę Šyša, Minija, Upaite, Pakalne, Leite ir dešimtimis mažesnių protakų, ieškodami tinkamų nerštui ir maitinimuisi vietų. Kol žuvys išsiskirstys po vasaros ganyklas, trunka vienas įdomiausių sezono laikotarpių, kuris pasižymi labai įdomiu ypatumu – masalas turi būti užmestas į tėkmę.

Tradicinis požiūris


Virš paupio pievų tvyranti migla, tiesiog akyse plyšta į skutus, kai virš medžių viršūnių anapus Skirvytės pasirodo raudonas saulės diskas ir Rusnės salos lygumas nutvieskia purpurinė aušra. Ligi tol siauru taku ėjome praktiškai apčiuopomis, tačiau dabar viskas lyg ryškinamoje nuotraukoje įgyja vis aiškesnius kontūrus ir jau gali įžiūrėti kiekvieną pievinės lingės, be garso sklendžiančios virš vos prasikalusių pakrantės meldų, sparno plunksnelę. Paukštis, ieškantis šią ankstyvą ryto valandą medžiojantis paupyje, nesitikėjo kaktomuša susidurti su neprašytais svečiais, ir staigiu viražu dingsta už upės vingio, o mūsų trijulė lyg pagal komandą sustingsta nejudėdama, kai kemsynais nužėlusios šlapžemės pakraštyje išvystame gracingai vaikštinėjančių gervių pulkelį. Paukščių – septynetas ir aš pagalvoju, kad tai geras ženklas tiems, kurie šį rytą žengia taku, ieškodami patogios vietos prie vienos iš nuošalių Nemuno deltos protakų.

Už dar vieno vingio upė skyla į dvi atšakas ir be žodžių tampa aišku, kad geresnę vietelę vargu rasime. Tuojau pat į dubenį suberiame jauko mišinį ir pašlakstome jį vandeniu, o kol jaukas brinksta ruošiame meškeres. Platesniąja protaka plūsta veržlus drumstoko vandens srautas, bet palei krantą lyg nubrėžta liniuote sūkuriuoja poros dešimčių metrų ilgio tykios tėkmės atkarpa, regis, specialiai sukurta žuvims prisiglausti ir pailsėti po varginančio maršo prieš nepaliaujamai plūstančią srovę. Jau po kelių minučių užmetu į tą atkarpą masalą, užvertą ant plūdinės kabliuko, ir juodai žalia plūdė ima lėtai slinkti pasroviui, retkarčiais stabteldama, kai masalas susilaiko, užkliuvęs už kokio nors dugno nelygumo.

Plūdė dreifuoja iki pat atkarpos galo, tačiau jokia žuvis nesusigundo masalu – dviem baltomis ir viena raudonai nuspalvinta musės lerva. Pagalvoju, kad masalas skleidžia silpnoką aromatą, todėl pašlakstau jį musės lervų skonio kvapniu sirupu, tačiau jokios reakcijos nesulaukiu, nors plukdau masalą tai arčiau kranto, tai palei pat pagrindinės tėkmės ribą. Pagalvoju, kad žuvims neįtinka masalas ir pakeičiu musės lervas aktyviai besirangančiu skaisčiai raudonu slieku, tačiau rezultatas tas pats.

Tuo tarpu mano kolegos, užmetę dugnines, vienas po kito staigiai pakerta ir ištraukia po stambią kuoją. Akivaizdu, kad tradicinis meškeriojimo stilius čia netinka, o masalas niekuo dėtas.

Nė minutės atokvėpio


Kas lemia tokią žuvų elgseną? Juk kolegos užmetė dugnines, kurių šėryklės buvo tuščios. Kitas dalykas, jei jos būtų pripildytos apetitiško jauko. Galima būtų spėti, jog jas priviliojo gardumynai. Su šiuo fenomenu, kuriuo vis dar negaliu iki galo patikėti, susidūriau beveik prieš dvidešimt metų, pirmą kartą apsilankęs šiuo „auksiniu“ meškeriojimo požiūriu laikotarpiu Nemuno deltoje. Patyręs šių vietų žinovas Virginijus Domarkas man tada pasakojo, kad žuvys pavasarinių migracijų metu neturi nė minutės atokvėpio ir laikosi tėkmėje, tačiau plaukdamos aktyviai maitinasi. Tuo metu jos visiškai neišrankios ir griebia bet kokį pasiūlytą masalą.

Tas nebaidytų žuvų metas, žinoma, jau tapo negrįžtama praeitimi. Tada pakakdavo turėti masalinėje žiupsnį sliekų, kad negrįžtum be laimikio. Dabar masalą, norint sumeškerioti stambią kuoją ar plakį, reikia parinkti – geriausiai tinka gyvūninės kilmės masalai, tačiau slieką dažniausiai tuojau pat aptinka pūgžliai ar kita smulkmė, o štai musės lervos vilioja kaip tik karpines žuvis, kurios yra geidžiamiausias šio laikotarpio laimikis. Kol eksperimentuoju su plūdine, kolegos ištraukia dar po kelias kuojas ir plakius, tad mano abejonės galutinai išsisklaido ir aš taip pat traukiu iš futliaro „Team Salmo Energy 120“ dugninę. Jaukas tuo metu jau pakankamai išbrinkęs ir jį galima kimšti į šėrykles.

Team Salmo energy feeder
Pavasariniam meškeriojimui tėkmėje, kai reikia užmesti masyvoką šėryklę, ypač paranki dugninė „Team Salmo Energy 120“

Kai masalai ima grimzti į tėkmę, beje, praktiškai į patį vagos vidurį, kur yra giliausia protakos vieta, kibimas tampa dvigubai aktyvesnis. Be jokios abejonės, stiprios tėkmės iš šėryklės plaunamo jauko dalelės suformuoja žemiau masalo maistingą „debesėlį“, kuris tuo jau pat patraukia žuvų dėmesį. Prisiartinusios prie šėryklės žuvys čia aptinka ir solidesnį kąsnį – musės lervų vėrinuką ir nedvejodamos jį ragauja, nes gaišuoti nėra kada – kas pirmas pastvers, tas ir prisikimš alkaną pilvą.

Beje, žuvų apetitas – tiesiog žvėriškas, nes joms reikia daug jėgų, kad galėtų nuolat judėti į priekį, įveikdamos tėkmės pasipriešinimą. Meškeriojimo tempas tokiomis sąlygomis labai greitas: prikemši šėryklę, užveri masalą, užmeti dugninę, pakerti ir atplukdai laimikį iki kranto. Tokioje situacijoje nė nepastebėsi, kad jau viršijai žuvų sugavimo normą, todėl patyrę meškeriotojai kiekvieną smulkesnę žuvį iškart paleidžia.

Įrankių ypatumai


Kaip sukomplektuoti dugninę, tinkamiausią meškeriojimui šiuo laikotarpiu Nemuno deltoje? Paprasčiausiai parinkti ritę – ji turi talpinti 150-200 m 0,20-0,25 mm vienagyslio arba pinto valo ir pakankamai greitai jį vynioti. Kadangi žuvų kibimas aktyvus ir pakirsti reikia labai operatyviai, geriau rinktis elastingesnį vienagyslį valą – jis amortizuoja pakirtimo jėgą ir kabliukas neišsprūsta žuviai iš žiomenų. Tik tais atvejais, kai masalą reikia užmesti toli, reikalinga speciali „feeder“ stiliaus ritė „Salmo Diamond Baitfeeder“ su gana „sekliu“ būgneliu ir didele traukos galia.

Salmo Diamond Baitfeeder
Dugninei geriausia parinkti tokią ritę kaip „Salmo Diamond Baitfeeder“ su gana sekliu būgneliu ir didele traukos galia

Kebliausia pasirinkti reikiamą meškerykotį: pirma, jo stangrumas turi atitikti užmetamos šėryklės masę ir sugaunamo laimikio kalibrą, o antra, jo ilgis – meškeriojimo vietos ypatumus. Meškerioti tokioje protakoje kaip mūsų pasirinktoji, kur masalą pakanka užmesti maždaug 20-25 m, optimalus dugninės ilgis – 3,60 m. Šėryklės, kurios nepajėgia nuvilkti srovė, masė – 60-70 g, tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad į ją prikemšama dar apie 40-50 g jauko, tad jos tikroji masė gali siekti 120 g. Tokiu atveju tinkamiausia būtų dugninė „Team Salmo Energy Feeder 120“, kurios ilgis 3,60 m ir kuria užmetamos šėryklės masė – iki 120 g. Meškerioti platesnėje atvatorijoje – Atmatoje arba Skirvytėje labiau tiks ilgesnė – 3,90 – 4,20 m dugnine. Šėryklę meškeriojimui tėkmėje taip pat reikia parinkti – geriausiai tinka aptakios lašo formos šėryklės, bet galima naudoti ir trikampio bei ovalo formos.

Viktoras Armalis
2015-06-29


Žuvų kibimas migracijų metu toks aktyvus, kad dažnai užkimba iškart po du egzempliorius

Atgal     Spausdinti