Lydekas gaudom, o ką apie jas žinom?

Lydekas gaudom, o ką apie jas žinom?
Lydekų grobis pavasarį, vasarą ir rudenį skirtingas, todėl jas reikia vilioti atitinkančiais sezono metą masalais

Esox lucius arba lydeka – gegužės žuvis, nes trečiąjį pavasario mėnesį visi tik apie jas tegalvoja. Ir, žinoma, tikisi sugauti jei ne šalies rekordą tai bent asmeninį. Ar ši viltis turi realų pagrindą?  Ichtiologams pavyko sudaryti gana detalų margašonių valgiaraštį, atskleidžiantį kuo ir kada užkandžiauja lydekos. Pagal jį galima lengvai orientuotis, kokiais masalais patartina šias plėšrūnes vilioti pavasarį, vasarą ar rudenį.

Esox lucius


Lotyniškas lydekos vardas visai nepanašus į lietuvišką, tačiau lydekų genties atstovės  visuose kontinentuose panašios, o jų išvaizdos nesupainiosi su kitomis žuvimis. Lydekos gyvena Šiaurės pusrutulio ežeruose ir upėse. Neršia anksti pavasarį – kovo balandžio mėnesiais. Vislios: viena lydeka subrandina vidutiniškai 10-200 tūkst. ikrelių. Auga greitai: tvenkiniuose, kur gausu maisto, kartais šiumetukai pasiekia 0,8-1 kg.  Lydekų kūnas ilgas, žemas, šonai pilkšvai žalsvi ar pilkai gelsvi ir dėmėti, pilvas šviesus. Galva ir snukis plokšti, žiomenys gilūs su gausybe smailių dantų, palinkusių į ryklės pusę. Ichtiologų duomenimis lydekos užauga iki 1,5-1,6 m ir 35-40 kg. Lietuvoje užfiksuota per 30 kg svėrusių lydekų, o gamtininko T.Ivanausko dienoraštyje minima Drūkšių ežere sugauta...  76 kg lydeka. Kadangi lydekos gyvena ilgai, tai įmanomi dalykai, tačiau dažniausiai užkimba 30-60 cm, 0,3-2,5 kg lydekos.

Lydekos dantys
Šioje nuotraukoje užfiksuoti 2,3 kg lydekos žandikauliai – jau tokio dydžio žuvies dantys įspūdingi ir gali rimtai sužeisti

Lydekų dantys


Lydekas meškerioti patariama su pavadėliu, nes jos gana lengvai „nukanda“ valus? Ypač pintus. Šį priesaką žino kiekvienas spiningininkas. Lydekų dantys tikrai įspūdingi. Esox Lucius be jokios abejonės dantyčiausia mūsų vandenų žuvis. Tačiau ne visi spiningininkai numano, jog dideli lydekų dantys, skirti sugriebti grobį, o valą nupjauna aštrios lyg išgaląstos lydekų žandikaulių briaunos. Dantų labiau reikia saugotis išsegant giliai įrytus masalus arba keliant laimikį iš vandens ranka – pirmu atveju patartina naudoti žiodiklį ir reples, o antru – pirštinę arba graibštą.
Vobleris po lydekų atakų

Ko galima tikėtis iš lydekų dantų akivaizdžiai matyti iš voblerio išvaizdos – net patvariausia danga po poros dešimčių kibimų pasidengia įbrėžimais

Kokių laimikių kada tikėtis?


Dešimt metų įvairiose Europos šalyse trukusių tyrimų metu ichtiologai
išskrodė 436 europines lydekas: 181 lydeka svėrė 0,5 - 1kg, 128 – 1 - 1,5 kg, 88 – 1,5 - 2,5 kg, 30-2,5 - 7 kg, 9 – per 7 kg. Didžioji dalis tyrinėtų lydekų buvo sugautos šiltojo sezono metu, t.y, pavasarį, vasarą ir rudenį, o žiemą – tik ketvirtadalis – iš viso 104 egzemplioriai. Visos stambiausios lydekos, svėrusios nuo 3 iki 10 kg, buvo sugautos pavasarį ir rudenį. Todėl galima teigti, kad didžiosios lydekos realiai maitinasi ir būna aktyvios būtent sezono pradžioje ir pabaigoje. Mažos ir vidutinės lydekos maitinasi gana reguliariai ir būna aktyvios arba, kitaip tariant, kimba su nedidelėmis pertraukomis visus metus.

Medžioja ne tik alkanos, bet ir sočios


Tyrėjų surinkta informacija paneigė apsamanojusį teiginį, kad geriausiai kimba tik alkanos plėšrūnės ir kad medžioti jos išsiruošia būtent tada, kai visiškai suvirškina ar bent jau baigia virškinti ankstesnį grobį. Lydekų skrandžių turinio tyrimai parodė, kad maždaug vos 35 proc. meškeriotojų sugautų lydekų buvo alkanos, o jų skrandžiai – visiškai tušti. Tos 162 lydekos buvo suviliotos įvairiais masalais ir užkibo gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje.


Kelia nuostabą tai, kad kažkoks instinktas verčia margašones ir toliau laikytis pasninko. Tyrėjai išsakė netgi mintį, kad gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje užkibusios lydekos beveik nesimaitina dėl kažkokio jų organizmo fiziologinio ypatumo. Statistika tai patvirtina: rudenį buvo sugauta tik 14, o žiemą – tik 7 absoliučiai alkanos lydekos. Tyrinėtojų nuomone, jos badavo jau ilgą laiką. Todėl alkio negalima laikyti vieninteliu stimulu, verčiančiu lydekas atakuoti grobį.

Lucky John Bugsy Shad
Tokie guminukai kaip Lucky John Bugsy Shad, turintys skonį ir kvapą, sukėlė perversmą lydekų gaudyme, nes margašonės atakuodamos „valgomą“ grobį, nejunta apgaulės

Skrandžių turinys


Lydekoms „gardžiausia“ tai, kas tuo metu lengviausiai aptinkama, kad galima būtų greitai kuo pilniau prisikimšti skrandį. Lydekų skrandžio turinys atspindi maitinimosi prioritetus tam tikru laikotarpiu, o tai turi praktinę reikšmę, nes gali padėti pasirinkti tinkamą masalą. Taigi, kas juose aptinkama? Čia laukia nemažai staigmenų.

Didelėse upėse, ežeruose, vandens saugyklose sugautų lydekų valgiaraštis skurdžiausias: 98 proc. jo sudaro žuvys, o 2 proc. vėžiai. Tvenkiniuose gyvenančios lydekos maitinasi įvairesniu grobiu: 52 proc. sudaro žuvys, 27 proc. – dėlės ir įvairios vabzdžių lervos, 21 proc. – varliagyviai. Gausiausias mažose upėse gyvenančių lydekų valgiaraštis: 73 proc. jame užima dėlės, 17 proc įvairios lervos, 9 proc. – žuvys, o 1 proc... augalija.

Metų laikas ir lydekų valgiaraštis


Pavasarį lydekos medžioja viską iš eilės, o vasarą ir žiemą – daugiausia žuvis. Rudenį lydekų atakų objektu tampa varlės, tačiau pusę raciono vis tiek sudaro žuvys. Vadinasi, žuvys – svarbiausias lydekų atakų objektas. Todėl lydekų meškeriojimui praktinę reikšmę turi statistika, rodanti, kokias žuvis ir kada dažniausiai medžioja lydekos.

Tyrimas rodo, kad lydekos iki 1 kg, ryja dažniausiai 5-7 cm dydžio žuvytes – aukšles, saulažuves, kuojas, gružlius, o taip pat – labai daug dėlių, sliekų, vabalų ir įvairių vabzdžių lervų. Todėl šios kategorijos  plėšrūnes sėkmingai galima vilioti minėtų gyvūnų imitacijomis. Tai, beje, paaiškina, kodėl lydekas sėkmingai galima gaudyti dėles imituojančiais guminukais?

Lydekos iki 1,5 kg medžioja 8-10 cm žuveles – dažniausiai kuojas, ešerius, plakius, karšių jauniklius.

Lydekos iki 2,5 kg, stveria 10-12 cm žuvis (ešerius, kuojas, lynus, raudes, gružlius, pūgžlius), o apie stambiausių lydekų, kurios dažniausiai užkimba ir į statistiką pakliūva alkanos, valgiaraštį galima spręsti gana hipotetiškai, nes tyrėjai tik kelių jų skrandžiuose aptiko 20-25 cm dydžio žuvų liekanų (daugiausia ešerių ir kuojų).


Pavasarį lydekos kimba visą dieną, tačiau stambaus egzemplioriaus kibimas labiau tikėtinas rytą ir vakare

Lydekų kibimo statistika


Kada lydekos kimba geriausiai? Šis klausimas – esminis kiekvieno lydekų meškeriotojo praktikoje. Lydekų, kurių skrandžių turinys buvo ištirtas, sugavimo statistika rodo praktiškai vienareikšmiškus šių plėšrūnių meškeriojimo meto dėsningumus.

Pavasaris: lydekų kibimas trunka visą dieną, nors jo intesyvumas tai prigęsta, tai įsiplieskia. Bet visi meškeriotojai, dalyvavę eksperimente, pripažįsta, kad svyravimai – nedideli, skiriasi tik sugaunamų lydekų dydis. Stambesnės lydekos dažniau užkimba rytą ir vakare, o egzemplioriams, kurių dydis iki kilogramo, dienos metas pavasarį didesnės įtakos neturi.

Vasara: šiuo metų laiku lydekos aktyvios retai būna dieną. Tai atsitinka tik apniukusiu oru, tačiau tyrėjai pažymi, kad tokių „auksinių dienų“ vasarą būna, meškeriotojų teigimu, du tris kartus per sezoną. Tad vasarą lydekos kimba dažniausiai rytą ir vakare. Svarbu žinoti, kad jų aktyvumo pikas – labai ankstyvas arba ankstyvas rytas, o vakare tas metas būna arti saulės laidos.

Ruduo: lydekos šiuo metų laiku nemėgsta anksti keltis. Meškeriotojai šią jų kibimo ypatybę vadina „įsisiūbavimu“. Kol margašonės „išsivalo dantis“, dažnai ateina ne 10-11 val., o pusiaudienis. Daugelis tyrimui tiekusių lydekas spiningininkų pastebi tokį dėsningumą: jei lydekos kimba pirmoje dienos pusėje, tai gana vangiai, o vidutiniško kibimo intensyvumo galima tikėtis tik tarp pusiaudienio ir 13-14 val., tačiau popietės valandomis, ypač jei oras šiltas, giedras, galima sugauti ne tik stambių lydekų, bet ir trofėjinių egzempliorių.

Žiema: šaltojo vandens periodu lydekos neaktyvios anstyvą rytą ir vakare. Geriausias kibimo laikas – tarp 10 ir 15 val. Žiemą pastebimas vienas įdomus lydekų kibimo ypatumas: ir mažos, ir stambios lydekos kimba vienu metu.

Ešeriai lydekų racione


Tyrinėtojų duomenimis, pavasarį didesniąją lydekų grobio dalį sudaro anaiptol ne taikiosios žuvys – kuojų, karšių, plakių jaunikliai, gružliai, aukšlės ar karosai, o ešeriai. Toks lydekų valgiaraštis nusistovi maždaug pirmąją gegužės dekadą, kai vandens temperatūra pasiekia ešerių nerštui tinkamą ribą. Lydekos, kurios išneršia keliomis savaitėmis anksčiau už ešerius, tuo metu būna jau atsigavusios ir instinktyviai traukia į ešerių nerštui tinkamus ežerų plotus. Čia ešeriai susitelkia didžiulais tuntais, todėl lydekos gali jų sumedžioti dešimtis. Daugų ežere gegužės 9 d. sugautų maždaug 10 arų plote nusidriekusioje ešerių nerštavietėje lydekų skrandžiuose buvo aptikti tik ešeriai: 2,1 kg lydeka buvo surijusi 11, 4,2 kg – 19, o 12 kg – net 39 maždaug  maždaug 50 g svorio ešerius. Tai rodo, kad pavasarį ypač veiksmingi ešerius imituojantys masalai.

Lydekos skrandžio turinys
Šios apvirškintos maždaug 400 ir 300 g lydekaitės buvo išimtos iš 3,8 kg svėrusios lydekos, kuri buvo sugauta Alantos tvenkinyje, skrandžio

Viso sezono masalas


Ar atsitiktinai lydekų gaudymui gaminami lydekaites imituojantys masalai? Ichtiologų duomenimis, palankiais metais, kai nestinga maisto lydekos gali priaugti iki 75 proc. kūno masės, tačiau šis prieaugis garantuotas tik tuo atveju, jei valgiaraštyje netrūks smulkių gentainių. Jei lydekų grobį sudaro tik kitų rūšių žuvys, jos per sezoną sugena priaugti tik 25 proc. masės. Tuo švedų ichtiologai grindžia faktą, kodėl vidutinio dydžio lydekų valgiaraštyje lydekos sudaro net 20 proc. sumedžiojamo grobio.

Todėl lydekaičių imitacijos – viso sezono masalas, kurį ypač renkasi stambios lydekos, nes joms ne visada pavyksta pastverti smulkiąsias, kurios, jausdamos pavojų, laikosi net 6 kartus atokiau nuo didžiųjų nei nuo sdavo bendraamžių. Paprastai lydekų jaunikliai išsidėsto ežerų priekrantėje ma-daug 10 m atstumu vieni nuo kitų, tačiau ne mažiau kaip 50 atstumu nuo vidutinių ir stambių lydekų, reziduojančių didesnėje gelmėje, vengdamos tampti lydekų kanibalizmo aukomis.


Klasikinis ir labai vykęs tvičingo masalas Lucky John Basara (9 cm) vobleris praktiškai kiekvienoje žūklėje išprovokuoja lydekos ataką

Veiksmingiausias – tvičingas


Lydekos gaudomos plūdine, skrituliais, pasitaiko, jog ir dugnine, tačiau įdomiausia žūklė spiningu. Klasikinis lydekų masalas – blizgė, nepraradęs savo aktualumo ir šiandien, kaip ir sukrė, tačiau dabar dažniausiai lydekos viliojamos guminukais ir vobleriais. Šie pastarieji du masalai labai ištobulėjo, be to, tiek vienas, tiek kitas tinka veiksmingiausiam spiningavimo stiliui – tvičingui. Teisybės dėlėi reikia pridurti, jog vobleris, ypač neutralaus plūdrumo (suspender), kuris plukdomas pauzės metu pakimba vienoje vietoje, parankesnis tvičingavimo masalas, kadangi pasižymi didesniu laikysenos stabilumu. Kas yra tvičingas? Vienu žodžiu tvičingą apibūdinti neįmanoma, o, tariant keliais, tai masalo plukdymo stilius, susidedantis iš šuoliukų, masalo trūktelėjimų, eigos pauzių, vingių į šoną, pakilimų aukštyn ir nėrimų link dugno serija, išprovokuojanti lydeką kibti. Pastaruoju metu dauguma lydekų žūklei skirtų voblerių – tvičingo masalai.

Viktoras Armalis

Autoriaus nuotr.

Atgal     Spausdinti