Kuršmarių karšiai kimba pakrantėse

Kuršmarių karšiai kimba pakrantėse
Kai karšiai susitelkia, ieškodami vėsaus vandens Klaipėdos uoto farvateryje, juos galima gaudyti palyginti nedidelėje gelmėje ties krantais

Liepa Kuršių mariose – karšių meškeriojimo metas. Plačios kaip keptuvės žuvys, stojus karščiams, ieško gilių vietų, kur vanduo vėsesnis, todėl ima būriuotis žemiau Kiaulės nugaros, tad nuo Smiltynės krantinių juos imama meškerioti tiek dugninėmis su stambaus kalibro šėryklėmis, atlaikančiomis stiprios farvaterio tėkmės jėgą, tiek plūdinėmis.

Tinkama vietelė


Žinau vieną vietelę, kuri ideliai tinka meškeriojimui nuo kranto. Tad švintant įsitaisėme šalia meldų guoto, sužėlusio ant trumpo atabrado, ir maždaug už penkiolikos metrų nuo kranto nugramzdinome šešis rutulius gana biraus jauko, užmetėme plūdines ir, paguldę meškerykočius ant „ragelių“, ėmėme laukti kuojų kibimo. Gelmė toje vietoje nesiekia poros metrų, tačiau dugnas plynas ir grimztančio jauko suformuotas debesėlis matomas iš toli, o pats jaukas pasklinda ant dugno apetitiškai atrodančiu „kilimėliu“. Apie jauką netrunka susiburti smulkmė, o paskui smulkmę atplaukia stambių sidabrašonių kuojų. Kartais kuojos mieliau už kitus masalus ragauja perlines kruopas, suvertas po tris ant kabliuko, kartais renkasi porelę musės lervų arba lėliukę ir lervą, bet kol vanduo šiltas, dažniausiai stambią kuoją galima suvilioti kukurūzo grūdu. Tad ir šiandien pasirinkome šį masalą, tačiau per pusvalandį plūdės niuktelėjo vos kelis kartus, todėl ištraukiau meškerę ir pakeičiau masalą – ant kabliuko užvėriau dvi musės lervas. Vieną - dirbtinę, kitą – gyvą.

Netikėtas laimikis


Vos užmečiau masalą, o plūdė ėmė iš lėto slinkti į šoną. Pakirtau ir ištraukiau pusės delno dydžio plakį. Toks laimikis, žinoma, meškeriotojo nedžiugina, tačiau kibimas geriau nei pasyvus laukimas, todėl iškart užmečiau masalą iš naujo. Ir vėl kibimas. Užkibo dar vienas tokio pat dydžio plakis. Per dešimtį minučių ištraukiau septynis plakiokus, o paskui kuriam laikui kibimas nurimo. Matyt, plakių būrelis nuplaukė į šalį nuo jauko, o gal juos kas pabaidė. Visaip pasitaiko, tačiau paprastai po smulkmės prie masalo apsilanko būtent kuojos. Scenarijus ir šį kartą pasikartojo iki smulkmenų – po kelių minučių užkibo pirmoji kuoja, paskui antra. Tada pabandžiau verti ant kabliuko kukurūzo grūdą, nes šį masalą mėgsta stambiausios kuojos, tačiau stojo tyla, o bičiulis ir toliau sėkmingai viliojo kuojas musės lervomis. Teko ir man daryti tą patį, tačau, kol vėriau ant kabliuko masalą, nutiko staigmena – plūdei pavažiavus į šoną, bičiulis energingai pakirto, tačiau liaunoka, pritaikyta kuojų meškeriojimui boloninės palaidynės tipo meškerė „Salmo Supreme“ tik sulinko, o žuvis – nė iš vietos.

Nežinia kuo būtų pasibaigusi ši priešprieša, bet valas staiga atsipalaidavo. Bičiulis suvyniojo valą – vėjelis plaikstė pavadėlį, kurio gale nebebuvo kabliuko. Susižvalgėme nustebę ir aš tuojau pat užmečiau masalą, o bičiulis išsitarukė iš krepšelio dėžutę su kabliukais ir valo, skirto pavadėliams, ritinėlį. Maniškės meškerės plūdė kurį laiką ramiai smygsojo, paskui vėjelis įtempė valą ir ji ėmė iš lėto slinkti į kairę, tad iš karto ne nesumojau, kada šią estafetę ir vėjelio perėmė žuvis. Tai paaiškėjo, tada, kai plūdė staiga šoktelėjo į viršų, o paskui ėmė plaukti įkypa. Tik žuvis galėjo pakelti masalą kartu su arčiausiai jo esančiu svareliu į aukštesnį horizontą, kad išbalansuotų plūdės grimzlę. Meškeriojant kuojas tokį pokštą dažnai iškrečia aukšlės, kai jų būrelis, veržliai plaukiantis savo keliais, netikėtai aptinka masalą, kuris joms - vienas didžiausių gardėsių. Tačiau šį kartą po atsargaus pakirtimo meškerė sulinko ne juokais, bet mano meškerės pavadėlis buvo dviem šimtosiomis milimetro storesnis, tad žuvis kabliuko nenutraukė, o kai pavyko ją išvilkti į paviršių pasirodė, jog užkibo plačiašonis karšis.

Atsparumo stoka


Netikėtas laimikis aiškiai rodė, kad keliomis minutėmis anksčiau plonytis kaip plaukas 0,10 mm skersmens bičiulio meškerės pavadėlis neatlaikė, matyt, dar didesnio karšio masės. Pavadėlius akivaizdžiai, atsižvelgiant į kimbančių žuvų dydį, reikėjo keisti. Bet dar labiau mūsų padėtį komplikavo tai, kad neturėjom pasiėmę graibšto, kuris karšių žūklėje – būtinas, o mes jų kibimo neplanavome, manėme, kad priekrantėje kibs tik kuojos. Laimei bičiulis avėjo ilgaauliais, tad jam atiteko garbė pasibridus pasemti laimikį paskubom subadytu prekybos centre pirktu plastiko maišeliu. Atsiminkite, kad šiokį tokį graibštą avariniams atvejams visada galima pasidaryti iš plastiko maišelio, kurio šonuose pribadoma skylučių, kad išbėgtų vanduo, kai žuvis keliama iš vandens, ir lazdos, kurios galas dvišakis.

Padaviau bičiuliui atsarginį pavadėlį, nes maniškiai buvo kiek storesni už jo, ir vėl užmečiau masalą. Netrukus plūdė vėl prarado pusiausvyrą ir kaip įkaušusi ėmė svirti ant šono. Pakirtau ir meškerė sulinko dar stipriau nei pirmą kartą. Teko dar labiau skubiai atleisti ritės terkšlę, kad žuvis nenutrauktų valo. Bičiuliui teko viską mesti ir vėl bristi pasemti laimikį. Mūsų įrankiai aiškiai stokojo atsparumo - meškerės liaunokos, pavadėliai ploni, laimei, kad pagrindiniai valai nebuvo pernelyg skysti. Todėl bičiulis sumojo visai jo atsisakyti, nes kabliuką tokioje situacijoje galima buvo rišti tiesiai prie 0,16 mm skersmens pagrindinio valo, o ir kabliuką bičiulis parinko jau ne 14, o 8 numerio „Cobra Hanna“, ypač tinkantį karšių žūklei. Netrukus ir jis ištraukė karšį, bet gerokai mažesnį, o aš dar ir už jo mažesnį. Tiksliau kalbant, puskaršį. Tai pakišo man mintį suverti ant kabliuko solidesnį masalą – „puokštelę“ iš dviejų musės lervų ir dviejų sliekų. Sprendimas pasirodė teisingas – solidesniu masalu gundėsi stambesni karšiai.

Cobra hanna kabliukai
Cobra Hanna kabliukus Kuršių mariose karšius gaudantys meškeriotojai laiko ypač tinkamais verti plačiašoniams skirtus masalus

Išimtis ar dėsningumas


Šis atvejis rodo, kad stambūs karšiai taip pat pasirodo priekrantėje ir juos galima sėkmingai meškerioti visai nedidelėje gelmėje. Be to, priekrantėje kimbantys karšiai gana neišrankūs ir stveria tuos pačius masalus kaip ir  kuojos. Įdomu ir tai, kad karšiai kibo ne ankstyvą rytą, o maždaug nuo devintos ir nesitraukė nuo jauko beveik iki trijų dienos. Vadinasi, tokiais atvejais karšiai pasirodo priekrantėje rimtai maitintis ir nė nemano plaukti atgal į gelmę. Sunku pasakyti, ar tokie karšių pasirodymai priekrantėje – išimtis ar dėsningumas? Statistikos neturime, bet kas meškerioja dažnai, tas ir pataiko į tokį karšių sambūrį. Na, o tai vadinama meškeriotojo sėkme, be kurios gali likti be laimikio.

Viktoras Armalis
2015-07-16

Atgal     Spausdinti