Kovas – valų vyniojimo metas
Niekur kitur pirmas pavasario alsavimas nejuntamas taip apčiuopiamai, kaip nuošaliuose sodžiuose, į kuriuos keliai buvo taip užversti sniegu, kad ne visada ir furgonai su duona ir alumi iki jų prasimušdavo, o dabar provėžos išvažinėtos beveik iki žvyro ir kaip ant delno matyti, kas biro ant žiemos vieškelio – kur šiaudas iš rogių pakloto išsipešė, kur saujelė avižų iš abrakinės nubiro, o kur geležėlė atsiplėšusi nuo palaikio automobilio dugno liko sniege gulėti… Viskas, kas apsinuogina, yra pavasario ženklai. Tad ne veltui kovas vadinamas valų vyniojimo metu – pats laikas pasitikrinti, ar nenusilpo plūdinių, dugninių ir spiningų valai po praėjusio sezono užsnūdę žiemos miegu dažniausiai ne ten ir ne taip, kaip turėtų. Jei nepristigs geros valios kiekvienam iš mūsų, tai drąsiai galime prisipažinti sau, kad daugelis meškeriotojų, skaitydami naudingus patarimus, kaip reikia konservuoti prieš žiemą įrankius, yra davę ne vieną ir ne dvi priesaikas, kad jau šį sezoną tai būtinai… Bet išeina taip, kaip visada. Todėl kiekvieno pavasario prieangyje užverda veikla, kuri vadinama žūklės įrankių revizija. Pavasaris juntamas ne tik kalendoriaus lapeliuose, žuvys irgi jį jaučia, o apčiuopiamai ir daiktiškai pokyčiai, kuriuos ne visada gali pamatyti po sniegu ar ledu, atsispindi tiesiogine to žodžio prasme teisiniuose aktuose, tarp kurių ypač svarbus visiems meškeriotojams yra draudimas nuo vasario 1 d. iki neršto pabaigos gaudyti lydekas. Tai ne formalumas, o aiškiai suvokta būtinybė, kad civilizuotame krašte kitaip negalima elgtis, jei norime, kad žuvų ištekliai nenuskurstų. Lydeka ne šiaip geidžiamas laimikis, nuo jos priklauso žuvų bandų sveikata ir gausa. Jei tai aišku kiekvienam, kodėl ne visi solidariai laikomės nustatytos tvarkos?Kodėl nuošaliose žūklavietėse lydekos vis dar slapta žvejojamos? O juk šiuo metu jos kimba. Tai niekam ne paslaptis. Kartais pritrūksta argumentų, kai girdi iš kolegų, jog keista matyti šiuo laikotarpiu patiestas ant prekybos centrų ir turgų prekystalių lydekas, o dar keisčiau – žinoti, kad jau du dešimtmečius matome tą patį, ir girdėti, švelniai tariant, sveiku protu nesuvokiamus verslininkų išvedžiojimus, kad tai – atsitiktinis laimikis. Vos prasideda draudimas, tuoj lydekos pasijunta kaip be galvų ir dešimtimis lenda į stintelių arba seliavų tinklus. Tačiau nebūkime tokie fariziejai kaip tie netoliaregiai žmogeliai ir nekartokime iš paskos, kad lydeka, kuri guli jūsų žūkladėžėje, užkibo gainiojant ešerinę blizgelę taip pat atsitiktinai, kaip jos atsiduria verslininkų tinkluose. Nesiteisinkime patys prieš save. Kai tik nustosime tai daryti, iškart mums iškils kitas klausimas: kodėl aplinkosaugininkai visiškai nesidomi laimikių, kuriuos parduoda verslininkai, kilme? Štai čia yra kertinis problemos akmuo.
Audrius Blinstrubas
Vyriausiasis redaktorius
