Klasikinė waggler plūdė ir karosų meškeriojimas

# Liko masalas ant kabliuko ar ne? # Augalijos daug – gelmė maža # Plūdės fiksavimas dviem svareliais



Stambūs mariniai karosai nedidelėje gelmėje tampa mažiau įtarūs, kai, vilkdami aptiktą masalą, nepajunta perteklinio plūdės ir svarelių masės pasipriešinimo
Nuspėti labai sunku

Niukt, niukt, niukt... Trumputė pauzė. Po to plūdė truputį „pavažiuoja“ į šalį ir vėl ima niuksėti... Šis kibimo braižas pažįstamas kiekvienam meškeriotojui, kuris mėgsta plačiašonių kaip vyžos karosų žūklę. Niuktelėjimų ir „pavežėjimų“ serijoje svarbiausia atpažinti tą fazę, kai plūdė ims įkypai nerti į gelmę – tada karosas paprastai jau būna apsiprendęs nebepaleisti masalo, tačiau šį kart po kelių naujų niuktelėjimų plūdė sustingo kaip įkasta – nė krust...Kai stebi plūdės elgseną ir bandai numatyti tinkamiausią pakirtimo momentą, didžiausia, kokia tik įmanoma, staigmena meškeriotojui būna ne iškart įsisąmoninamas faktas, kad žuvis nustojo kibti. Plūdė nerodo gyvybės ženklų, tačiau vis tiek viliesi, jog tas kažkas, kuris buvo susidomėjęs masalu, tik trumpam paleido jį, kad dar kartą išbandytų meškeriotojo kantrybę. Žinoma, kai pauzė užsitęsia ir laukti tolesnės įvykių raidos tampa pašėlusiai sunku, galvon ima skverbtis įkyrios mintys: gal masalas nusmuko nuo kabliuko ir pasimatė jo geluonis, gal žuvis nugvelbė dalį masalo ir pasišalino, o gal paprasčiausiai pažaidė masalu kaip teniso kamuoliuku... Ir dar dešimtys įvairių „gal“ apninka kaip musių spiečius, kol, norėdamas to “balasto“ atsikratyti, nutari ilgiau nebedelsti ir suvynioji valą, kad savo akimis pamatytum, kas atsitiko masalui? Šį kartą diagnozė neguodžianti – niuksėti niuksėjo, o masalas – sveikutėlis. Sliekelis rangosi ant kabliuko kaip spanguolyne užminta angis ir iš paskutiniųjų stengiasi kokiu nors stebuklingu būdu išsivaduoti. Tikrai negalėjau nė blogiausiam sapne susapnuoti, kad šios dienos žūklė prasidės tokiu klaustuku.


Daugelyje kontinentinio Kuršių marių vietų gelmė pakrantėse siekia keliasdešimt centimetrų

Niekinė gelmė


Vietos meškeriojimui ieškojom, vos ėmus brėkšti. Rytuose dangų perbrėžė vos matomas lyg stiklo įtrūkimas šviesus rėžis, bet to užteko, kad iškart pasimatytų Kuršmarių pakrantese į seklumas įsibridusių nendrynų kontūrai. Kiek dešiniau nuo tos vietos, kur išėjom į pakrantę, turėjo būti į sausumą įsigraužęs kokių dešimties metrų pločio liežuvio formos užtakis, siejantis Klišupį su mariomis. Nors tai skamba keistai, tačiau tame užtakyje gelmė keleriopai didesnė nei pačioje marių pakrantėje. Kitas reikalas, kad žodis gelmė šiuo atveju skamba sąlyginai – užtakyje ji siekia vos pusmetrį, tačiau to užtenka, kad būriuotųsi stambūs karosai. Nors man apie karosų gaudymo ypatumus papasakojęs klaipėdietis meškeriotojas, kuris jau lankėsi čia prieš porą dienų, perspėjo, kad tinkamiausias čionykštėms sąlygoms įrankis – plūdinė, bet aš vis tiek į dėklą paguldžiau liaunutę „picker“ tipo dugninukę. Iš pradžių, žinoma, užmečiau plūdinę ir supratau, jog meškeriojimo sąlygos išties labai neįprastos: kanalą primenančio užtakio dugnas apžėlęs keliolikos centimetrų aukščio tankia augalija, kurioje masalas prasmenga be pėdsako, o vandens virš jos – 30-50 cm. Dėl dugno ypatumų, masalas turi kaboti virš jo, kad karosai jį galėtų lengvai aptikti.


Meškeriojant seklioje vietoje svarbu, kad karosas nepajustų svarelių masės pasipriešinimo, tačiau užmesti meškerę naudojant 1 g pažymėtą plūdelę dažniausiai beveik neįmanoma, todėl geriausia išeitis –  klasikinė waggler plūdė užfiksuota 2 masyvokais svareliais0, o žemiau 10 cm atstumu nuo kabliuko prisegamas tik vienas 0,2-0,3 g svarelis

Nerezultatyvūs kibimai


Kai gerokai praaušo, pasimatė, jog diena bus saulėta. Iš vienos pusės toks oras karosų žūklei – palankus, tačiau šiose vietose ne visai – dugnas kaip ant delno, todėl karosai jaučiasi nesmagiai ir lenda į lelijų lapais užklotus plotus. Tad geriau, kad pūsteltų vėjelis ir vandens paviršių pašiauštų raibuliukai, po kurių priedanga karosai jaučiasi kaip po skėčiu ir kursuoja po visą užtakį. Dar geriau, jei pasirinktas meškeriojimui atviro vandens plotas glaudžiasi prie lelijų atvašyno, iš kurio karosus gana greitai išvilioja jauko aromatas. Man kaip tik pasitaikė tokia vietelė. Laidyne apšaudžiau plotelį išilgai lelijų lapų graikinio riešuto dydžio jauko rutuliukais ir ėmiau laukti. Pirmas kibimas baigėsi visišku fiasko. Vėl užmečiau masalą ir netrukus plūdė vėl ėmė niuksėti, tačiau po keliasdešimties sekundžių pasikartojo tas pats scenarijus – karosas metė masalą ir nuplaukė savo keliais. Po penkių minučių – dar viena analogiška nesėkmė. Akivaizdus dėsningumas, o tokio dalyko ignoruoti negali. Užmečiau masalą ir iš futliaro išsitraukiau antrą plūdinę. Jos sąranga buvo tokia pat kaip ir pirmosios: lengva lašo formos žalia plūdelė (3 g) su nedidele antena, žemiau plūdelės prisegtas 1,5 g svarelis, žemiau jo grandinėle – 0,5 , 0,4, 0,3 ir 0,2 g svareliai, 15 cm ilgio 0,12 mm skersmens pavadėlis su 12 numerio kabliuku. Po gana ilgo mintijimo nutariau, jog karosų įtarumas pasireiškia tada, kai jie pajunta, vilkdami masalą į šalį, papildomą svarelių masę, o ir lašo formos plūdelė, kitais atvejais karosų žūklei puikiai tinkanti, žūklaujant tokioje gelmėje sukuria perteklinį pasipriešinimą. Kaip šių negatyvių efektų išvengti? Iš savo didelės praktikos prisiminiau, jog tokiais atvejais naudojamos waggler tipo plūdės, tačiau ne šiuolaikinio tipo su lašo formos korpusu ir antena, o pačios pirmosios, kurių konstrukcija – tiesiog viena antena, seniau daryta iš žąsies arba povo plunksnos, o dabar dažniausiai – iš plastiko vamzdelio, primenančio skaidrią šratinuko šerdelę. Senojo arba klasikinio tipo waggler plūdės privalumas tas, kad nedidelėje gelmėje kimbanti žuvis nejunta beveik jokio pasipriešinimo, nes masalas nugramzdinamas 0,2-0,3 cm svareliu. Kai perdariau antrąją plūdinę ir aštuoniuke ant kabliuko užvertą sliekelį užmečiau būtent ja, kitas karosas, pademonstravęs klasikinį kibimo braižą nuo pradžios iki pakirtimo, užkibo jau be ypatingų dvejonių. Vieną paskui kitą ištraukiau dar tris karosus, vienas išsivadavo nuo kabliuko prie pat graibštelio. Tarp kibimų intervalai buvo gana ilgi – iki 15-20 minučių, nes, galynėjantis su ploną pavadėlį siekiančių nutraukti stambiu karosu, sekliame vandenyje sukeliamas gana didelis šurmulys, išbaidantis užkibusiojo gentainius. Tad kol visiškai išaušo, bespėjau sulaukti gana riboto kibimų skaičiaus, o paskui nurimo rytinis brizas, šiaušęs vandens paviršių ir karosai sulindo į augaliją. Bet žūklė nusisekė, nes pavyko pasirinkti tokią plūdinės sąrangą, kuri garantuoja kibimą - klasikinės „waggler“ plūdės fiksavimas 2 svareliais, padaro šį plūdinės meškerės elementą beveik besvorį. Ši patirtis tikriausiai gali praversti tiems meškeriotojams, kurie panašiomis sąlygomis gaudys karosus ar lynus.

Viktoras Armalis

Atgal     Spausdinti