Kas svarbiau - spalva ar judesys?
Spiningo masalas - plėšrūno grobio imitacija. Spiningininkai jau antrą šimtmetį diskutuoja, koks masalas pranašiausias. Žinoma, nuomonės - įvairiausios, tačiau pagrindine diskusijos tema pastaruoju metu tapo masalų savybių aptarimas, o tarp jų yra dvi svarbiausios - masalo spalva ir masalo sugebėjimas imituoti žuvelės judesius.
Didžiausias panašumas
Panašiausias į plėšriųjų žuvų grobį spiningo masalas - vobleris. Todėl diskusijai apie spiningo masalus jis pasirinktas pirmiausiai. Šio tipo spiningo masalas dažniausiai būna verpstės formos ir išvaizda primena žuvelę. Kad jis būtų idealiai panašus į savo atitikmenį gamtoje, masalas spalvinamas taip, kad primintų konkrečios rūšies žuvelę.
Vobleris gali būti sidabrinis kaip kuoja arba rusvai žalsvas kaip pūgžlys, žvilgėti kaip nauja moneta, kad atspindėtų šviesos spindulius ir būtų gerai matomas, arba nudažytas juosva spalva, kuri geriausiai tinka maskuotis. Žodžiu, variantų daug. Visi jie sukurti, remiantis vienokia ar kitokia logika, Tačiau dalis meškeriotojų mano, kad vobleris turi būti maksimaliai panašus į savo atitikmenį gamtoje ne tik forma, bet ir spalva. Dauguma voblerių panašūs į masalines žuveles ir spalva, ir forma - tai kuojų, ešerių, gružlių, plakių, upėtakių imitacijos. Puikūs tokių masalų pavyzdžiai - anatominiai lenkų kompanijos "Salmo" vobleriai, kuriuos jų kūrėjas Piotras Piskorskis vadina optimaliai pritaikytais ne vidutinėms statistinėms, o konkrečioms sąlygoms, nes iš vieno modelio serijos gali pasirinkti tokią žuvelę, kurios konkrečiu atveju reikia, pvz. „Minnow" voblerių gamoje rasite ir kuoją, ir ešerį, ir aukšlę, ir lyno ar karoso atitikmenis.
Kitų meškeriotojų nuomone, voblerio apdaras turi būti ryškus, rėksmingas. Toks masalas net ir drumstame vandenyje gerai pastebimas, o visi ryškūs judantys kūnai tampa plėšriųju žuvų susidomėjimo objektu. Antra, ryškus masalas provokuoja plėšrūną pulti. Jau minėtoje „Salmo Minnow" voblerių gamoje - yra ir tokie masalai: blizgūs, ryškūs, netgi rėksmingi. Tad šių voblerių autorius ne veltui sako, kad, turėdamas masalinėje visą vienos serijos voblerių gamą, drąsiai gali leistis į žūklę, nes vienas kuris masalas vis tiek atitiks žūklės sąlygas.
Be šių požiūrių į spiningo masalų spalvą esama nuomonių, kad tarp natūralios masalo spalvos ir jo rėksmingumo turi būti tam tikras balansas. Tačiau visos minėtos koncepcijos turi silpną vietą. Jose neatsižvelgiama į masalo konstrukciją, kuri nulemia jo elgseną, kai vobleris plukdomas.
Liežuvėliai ir plokštumos
Paprastai kiekvieno voblerio galvos apatinėje dalyje įtaisytas liežuvėlis, kuris turi dvejopą paskirtį. Pirmą, liežuvėlis reikalingas tam, kad lengvesnis už vandenį masalas panertų į reikiamą gelmę. Antra, liežuvėlis, kurio forma gali būti labai įvairi, priverčia plukdomą masalą vinguriuoti, plaukti šuoliukais ar vartytis nuo šono ant šono. Šie judesiai sukelia virpesius, į kuriuos reaguoja plėšriosios žuvys. Jos turi specialų organą - šoninę liniją, kuri kaip radaras registruoja tokius virpesius, o smegenys analizuoja, kas juos plaukdamas kelia. Jei virpesių dažnis atitinka lydekos ar ešerio užfiksuotą, plėšrūnas ima žvalgytis, kas juos kelia. Kai masalas atsiduria akiratyje, tai būna paskutinis dirgiklis, išprovokuojantis ataką.
Kita vertus, voblerio panėrimo gylį lemia tai, kokios ilgio yra liežuvėlis ir kokiu kampu jis įtaisytas į masalo korpusą. Paprastai 0,5-1 m paneriančių masalų liežuvėliai - trumpi, apvalainos formos ir įtaisyti gana stačiu kampu, o giliau plukdomų voblerių liežuvėliai yra ilgi, įtaisyti 10-25 laipsnių kampu.
Žinoma, oponentai gali sakyti, kad yra voblerių, kurie neturi liežuvėlių. Tai banano formos bei „ratlin" tipo vobleriai, tačiau tai - tik regimybė. Šiems masalams liežuvėlius atstoja priekinėje dalyje esančios gana plačios plokštumos - dažniausiai tai būna masalo kakta.
Judesių taktas
Kiekvienas vobleris vinguriuoja, vartosi nuo šono ant šono, šokteli į priekį ar vibruoja į šonussavo ritmu, kurį lemia konstrukcija - todėl skirtingos konstrukcijos voblerių žaismas - nevienodas. Todėl nevienodi masalai kiekvienas kitaip veikia plėšriųjų žuvų „vaizduotę", tačiau svarbiausia žinoti, per kokius organus reikiama informacija pasiekia lydekos ar ešerio mąstymo aparatą?
Ichtiologai svarbiausiu žuvų jutimo organu laiko ne regą, o šoninę liniją, kuri fiksuoja menkiausius vandenyje sklindančus virpesius, ir įvairius ant galvos ir kūno išdėstytus receptorius. Vinguriuojantis „minnow" tipo vobleris ar vibruojantis kaip kontraboso styga „rattlin" klasės masalas kelia virpesius, kurie vienais atvejais patinka plėšrūnams ir juos vilioja, o kitais - ne, bet svarbiausia, kad tuos virpesius plėšriosios žuvys puikiai fiksuoja net ir nematydamos masalo. Kai lydeka ar šapalas pasirodo iš savo slėptuvės, kad galėtų apžvelgti „mūšio" lauką ir išvysta masalo, t.y. potencialaus grobio siluetą, labai svarbu, kad jis judėtų reikiamu taktu ir ritmu. Tai nulemia, kad plėšrūnas rengsis tolesnei atakos fazei. Jei kas nors neįtiks, jis abejingai pasitrauks atgal į slėptuvę.
Paskutinė atakos fazė - šuolis prie grobio. Šiuo momentu plėšrūnas išvysta masalą kaip ant delno ir gali įžiūrėti menkiausias jo detales, tačiau kintantis judesių ritmas kliudo tai padaryti labai įdėmiai, todėl pakanka, kad masalas savo išvaizda ir spalva atitiktų tam tikrą medžiojamo grobio statistinį vidurkį.
Kadangi skirtingose plėšrūno atakos fazėse jį vilioja skirtingi veiksniai, pasakyti, kas svarbiau - spalva ar judesys? - galima tik konkrečiu žuvies viliojimo momentu, o apibendrintai galima teigti, kad svarbu yra ir viena ir kita, ir trečia. Todėl spininginingas privalo žūkladėžėje turėti pakankamą masalų gamą, kad galėtų pasirinkti tinkantį konkrečioms žūklės sąlygoms.
Viktoras Armalis
