KATEGORIJOS

  • (13084)





Įsibėgėjimas ir motyvai

Klasikinių žanrų rikiuotė – nuo apsakymo ir novelės iki romano kietais viršeliais vis dar pristatoma mokyklų vadovėliuose tokios pat sudėties, kaip ir prieš ketvirtį amžiaus, tačiau akivaizdu, kad jos rėmai tapo pernelyg ankšti ir nebesutalpina nei mūsų bendravimo formų, nei asmenybės saviraiškos pliūpsnių. Tiesiog mūsų akyse gimsta nauji žanrai. Pavyzdžiui, SMS. Arba blogas, kurį gali konstruoti iš bet kokios medžagos – žodžio, fotografijų, dėlioti iš akmenukų, piešti ant smėlio... Ir, regis, gali dėstyti, ką tik įsigeidęs, bet jau po pirmo sakinio tampa akivaizdu, kad tai – ne tik kruopštus, bet ir asmeninės disciplinos reikalaujantis dalykas. Paprasčiausiai įsipareigoji nuolat atkąsti nuo ir taip įtemptos dienotvarkės gabaliuką minučių ir suformuluoti tai, kas tapo įsidėmėtina, svarbu ar informatyvu.

Todėl, kai girdi pasiūlymą: rašyk blogą, imi galvoti, kada galėsi skirti tam laiko? Ir imi atidėlioti pradžią, nes, būdamas žurnalistu, puikia supranti, kad tai yra ne tik auditorija mintims, bet ir prievolė. Tokia pat kaip kasdien rašyti redakcijos skiltį. Kyla natūralus klausimas, kodėl atsirado blogo žanras?  Pabandykite įsigilinti į bet kurio blogo turinį ir netrukus mintys prašviesės savaime – blogas netilpo į jokį kitą formatą. Jei gerai pagalvosite, pamatysite, kad yra akivaizdi paralelė tarp blogo ir „WikyLeaks“ žanrų. Niekas niekur nebūtų nei vieno, nei kito priėmęs, jei nebūtų atsiradęs internetas, kuriam nesvarbi redaktorių nomonė. Nuo šios vietos, t.y. nuo tos paralelės suvokimo, kelio atgal nėra, nes bloknoto paraštės numargintos pastabomis, kurių nei į žurnalų puslapius, nei į oficialius tinklalapius neįskiepysi. Tad aiškus ir atsakymas – motyvas, kad teisę egzistuoti turi ir subjektyvi nuomonė, pagimdė blogo žanrą. Taip, yra daug subjektyvių dalykų, kuriuos ne tik norisi, bet ir reikia išdėstyti. 

Blogas nesusideda iš temų. Blogas yra viena didelė tema. Kasdien yra apie ką kalbėti. Rytą lyg tyčia atsiverčiau bloknotą toje vietoje, kur užsirašiau, kad, Latvijos žuvininkystės įmonių asociacijos prezidento teigimu, kaimynai rengiasi tapti pigių juodųjų ikrų eksportuotoju. Kodėl mūsų žalias kraštas negali imtis tokios iniciatyvos, kuri priimtina visiems gyventojams, kuri gali sukurti daugybę darbo vietų, o šalis turi visas prielaidas  tapti tam tikrų žuvų rūšių aruodu visai Europai. Momentas palankus. Yra ES pinigai, yra europinis palaikymas, deja, nėra jokio palaikymo valstybės viduje. Vadovybė masto tik viena linkme – kaip išlupti iš kiekvieno gyventojo dar po porą litų. O kad jiems reikia duoti uždirbti – lyg ir nesvarbu, lyg ir kiekvieno asmeninis reikalas turėti pinigų mokėti mokesčius. Lietuvoje yra idealios sąlygos intensyviai žuvininkystei. Ne, ne tvenkininei. Šis dalykas beviltiškai paseno. Žuvimi aprūpinti dabar gali tik tie ūkiai, kurie paleis dirbti apytakines žuvų auginimo sistemas. Gal tada išsipildys sena mūsų visų svajonė – pamatysim padžiautus verslininkų tinklus,o žuvininkystė taps valstybiniu prioritetu, dalimi ekonominės politikos. Ir tada mums dažniau reikės meškerių žvejoti, kad svaigtume nuo minties, jog laikas, praleistas žūklėje, neįeina į gyvenimo trukmę. Kol taip nėra, blogas – reikalingas žanras.