Guminukai skleidžia aromato šleifą

Guminukai skleidžia aromato šleifą
Ešeriai taip godžiai griebia Lucky John Ballist guminukus, kad iš žiomenų kyšo tik trumpas masalo galiukas

Vidurvasaris – aktyviausias ešerių, sterkų ir lydekų gaudymo minkštaisiais spiningo masalais metas, o kai vanduo šiltas, jame puikiai sklinda kvapai, tad galima paeksperimentuoti su naujos kartos guminukais Lucky John Pro Series, turinčiais skonį ir kvapą, ir įsitikinti jų veiksmingumu.
Neapibrėžta situacija

Vidutinio stiprumo vakaris, gena skersas bangeles nuo Kuršių nerijos pakrantės link Kiaulės nugaros gūbrio ir gana pastebimai sūpuoja katerį. Vanduo kaip įprasta - drumstokas, o saulė tvieskia visu ryškumu. Kur kas geriau būtų, jei marių tėkmei plūsti link uosto vartų padėtų pietys, ir būtų debesuota su pragiedruliais. Be to, ir tėkmė gana stipri, neša nemažai augalijos “šiukšlių”. Tokioje situacijoje Kiaulės nugaros akvatorijoje spininguoti guminukais reikalingi gana masyvūs galvakabliai – 28 -35 g, na, o masalas šiandien – guminukas “LJ Bugsy Shad”, turintis skonį ir kvapą.

Masalas lekia į vandenį, pintas plieno spalvos valas atsipalaiduoja, kai galvakablis stukteli į gruntą. Tai ženklas, kad guminukas – reikiamoje gelmėje. Kadangi nutarta spininguoti, kateriui dreifuojant, laikausi vadinamojo „pakopinio“ masalo plukdymo taktikos: kas keletą metrų masalas atplėšiamas nuo dugno ir paleidžiamas sklęsti, kol pasiekia priedugnę. Tada naujas šuolis. „LJ Bugsy Shad“ aktyviai vibruoja, o tai reiškia, kad drumstokame vandenyje jis puikiai juntamas plėšrūnams, kurie vasarą susiburia ties Kiaulės nugara plytinčiuose duburiuose.

Kateris tuo metu jau nudreifavo maždaug pusę atstumo iki taško, nuo kurio  patartina sukti atgal, kad nepakliūtum į jūrinių keltų farvaterį. Visą maršrutą stropiai brėžiantis dugno reljefo liniją echolotas aukščiau jos beveik nieko nerodo tik pasroviui plaukiančius augalijos gniutulus. Aišku, kad masalai bus apsivėlę augalijos kuokštais.Tokia situacija verčia keisti dreifo maršrutą – leistis dešiniau.

Pirmas kibimas


Antrajam dreifui pasirenkame maršrutą visai palei pat Kiaulės nugaros seklumos šlaitą. Čia labiau tikėtinas susitikimas su ešeriais, nes gelmė šioje vietoje jau ne dešimt dvylika metrų, o perpus mažesnė, todėl patartina pakeisti guminuką labiau ešeriams patinkančiu modeliu – „kirmėlės“ tipo elastingu „LJ Chunk Tail“ guminuku. Jau keletą kartų mano praktikoje toks morkos spalvos guminukas su plevėsuojančia kaip vėliava plačia uodega Kauno mariose puikiai gundė ešerius ir išgelbėjo prasto kibimo situacijose.

Lucky john Chunk tail
kai vando drumstokas, ypač pastebimas „skanių“ plačiauodegių Lucky John Chunk Tail guminukų veiksmingumas

Tačiau „kirmėlės“ tipo guminuką geriausiai derinti su galvakabliais, į kuriuos įlieti kabliukai su plačiu tarp tarp kotelio ir geluonies, o taip pat jį galima plukdyti užvertą ant kabliuko, sujungto su svareliu lanksčia jungtimi. Pastaroji versija ypač gera vangaus žuvų kibimo dienomis, nes tokį derinuką galima vilkte vilkti dugnu, kartkartėmis pašokdinant kiek aukščiau. Vienas šuoliukas. Pauzė. Dugnas. Antras šuoliukas. Kai masalas stukteli į dugną, juntu ryžtingą grybšnį. Matyt, tai ne ešerys, nes žuvis spaudžiasi prie dugno, o ne energingai plaukia į šoną. Intuicija neapgauna – paviršiuje blyksteli žalsvas šonas ir pasirodo tvirtai apžiojusio guminuką sterko galva.

Godus kibimas


Plika akimi matyti, kad sterkas sugriebė masalą kaip vilkas avies sprandą, pasiryžęs nieku gyvu nebepaleisti grobio. Paprastai tokių godaus kibimo apibūdinimų anksčiau rasdavau amerikiečių ir japonų spiningininkų, masalus apipurškiančių atraktantais, skleidžiančiais kvapą arba feromonus, atsiliepimuose apie kvapiųjų medžiagų veiksmingumą. Dabar akivaizdžiai išvydau, kad sterkai neabejingi gundantiems aromatams. Matyt, jei masalas skleidžia aukos kvapą, plėšrūnas ne tik ryžtingiau jį atakuoja, bet ir nenori jo paleisti iš nasrų, nors spiningininkas jį jau kelia iš vandens.

Keletą kartų skaidriame ežero vandenyje teko stebėti, kaip susigundžiusį skonį ir kvapą turinčiu „LJ Chunk Tail“ guminuku ešerį atlydėdavo dar keli ešeriai, kurie bandydavo stverti užkibusiam ešeriui iš žiomenų kyšantį masalo galiuką. Be to ešeriai, kai jų gentainis kildavo iš vandens, kurį laiką dar sukinėdavosi vienoje vietoje ir nenoriai išsiskirstydavo. Kad kitos plėšriosios žuvys atlydėtų užkibusį gentainį, nepasitaikė, tačiau gali būti, kad kažkas panašaus vyksta gelmėje.

Kvapas, įterptas į masalo korpusą, išsiskiria į vandenį, tad masalas plaukia, palikdamas paskui save „kvapnų“ takelį, provokuojantį plėšrūnų atakas, o kai ešerys ar sterkas sugriebia naujovišką guminuką, tai pajunta sūrios žuvies – stintelės, skumbrės ar silkės skonį.

Kita taktika


Po ilgo dreifo mūsų ekipažas nutaria išmesti inkarą, nes šioje vietoje echloto ekrane vaizdingai matyti, kaip po vandeniu į farvaterio pusę driekiasi povandeninių gūbrių, kylančių iš dešimties metrų į 5-6 metrų gelmę, virtinė. Tokia taktika leidía pasiūlyti masalą plėšrūnams, susitelkusiems palei gūbrių šlaitus. Jei, žinoma, jie čia susitelkė. Plačiauodegis guminukas netrukus sugundo vieną nedidelį sterką, paskui antrą. Aišku, kad jų čia – visas būrys sterkiokų, godžiai stveriančių skonį ir kvapą turintį guminuką.

Norėdamas atsijoti jauniklių kibimą, vėl segu prie valo jau minėtą žalsvos spalvos „LJ Bugsy Shad“.  Sterkai įsikimba ir į jo aromato šleifą. Vadinasi, drumstame vandenyje svarbiausias argumentas – masalo aromatas, o tik po to spalva, juntami virpesiai ir dar po to – vizualiai matomas žaismas. Tačiau keista, kad nekimba ešeriai, kurių ties povandeniniais gūbriais niekada paprastai nestinga.

Tad ryžtuosi dar kartą keisti masalą – šį kartą ant galvakablio (kabliukas būtinai turi būti plonas ir ilgakotis) užveriu mariose tik kartą naudotą, bet ypač puikiai užsirekomendavusį spininguojant tėkmėje šešiacentimetrinį „LJ Ballist“ guminuką, skleidžiantį krevečių aromatą. Šis modeliukas – klasikinio tvisterio ir „worm“ tipo guminuko hibridas. Spalvinių versijų – dešimt. Kol kas vyšnių spalvos versija man – sėkmingiausia, nors porą kartų puikiai užsirekomendavo skaidrus gintaro spalvos guminukas su įterptais į korpusą žaliais blizgučiais.

Keliolika metimų – nerezultatyvūs, tačiau pastebiu, kad žymiai sustiprėjo jūros kryptimi plūstanti marių tėkmė. Guminukas plaukia nestabilia trajektorija – tai kyla nuo dugno, tai  sminga žemyn, bet, matyt, kyla dažniau. Tokiu atveju reikia guminuką verti ant sunkesnio galvakablio, tačiau žūkladėžėje nerandu 35 g galvakablio su tinkamu kabliuku, ir tada nutariu pabandyti kitą masalo plukdymo taktiką. Guminuką užveriu ant specialaus „off-set“ modelio kabliuko, kuris 25-50 сm pavadėliu tvirtinamas prie trisdešimtgraminio svarelio su įlietu į jį sukučiu. Tiek pavadėlio, tiek valo skersmuo gali būti vienodas, bet pageidautina, kad pavadėlis būtų iš fluorokarbono.

Kai masalas atsiduria priedugnėje, o svarelis neskubiu tempu velkamas dugnu, taip plukdomas guminukas plaukia atsiplėšęs nuo dugno 10-15 cm ir yra parankiausioje ešerio ar sterko atakai padėtyje. Ši versija pasirodė veiksminga ir Kaulės nugaros akvatorijoje – po kelių kibimų užkibo pirmasis ešerys. Kibimas truko, kol saulė pasislėpė už horizonto, nors paprastai jis nutrūksta sulig pirmomis sutemomis. Tada galima ešerius sugundyti tik dugine užmestu stambiu slieku. Vadinasi, Lucky Jonh guminukų aromatas padėdavo ešeriams aptikti sunkiai tamsiame vandenyje įžiūrimą masalą.

Viktoras Armalis
2015-06-30

Atgal     Spausdinti