Elastinga jungtis dugninės valui fiksuoti

Elastinga jungtis dugninės valui fiksuoti

Meškeriojimo dugnine sėkmė priklauso nuo to, kaip pavyks atvilioti žuvis prie masalo. Kad žuvys telktųsi viename taške, būtina jas jaukinti, tačiau jei jaukas pasklis dideliame plote, žuvys išsisklaidys po jį, ir teks ilgai laukti, kol jos aptiks atokiai gulintį ant dugno masalą. Todėl vienas meškeriojimo dugnine postulatų sako, jog būtina ant dugno suformuoti jauko dėmę, kurios matmenys neviršytų vieno kvadratinio metro.

Meškeriojant dugnine jaukas užmetamas įvairaus tipo šėryklėmis. Kad pasirinktoje vietoje ant dugno susiformuotų kompaktiškas jauko „kilimėlis“, iš pradžių naudojama vadinamoji transportinė šėryklė, kuria jaukas užmetamas didelėmis porcijomis (iki 100 g). Paprastai nugramzdinama 5-10 šėryklių, kurių turinys staigiu trūktelėjimu iškratomas ant dugno, nelaukiant, kol jį išplaus vanduo.

Kad jaukas nepasklistų plačiai, būtina, jog šėryklė kas kartą nugrimztų į tą pačią vietą. Tačiau šėryklės sviedimo jėgą vienodai apskaičiuoti gana sunku, todėl naudojamas toks metodas: pirmą kartą užmetus jauką, nuo ritės būgnelio nusivyniojusi valo atkarpa užfiksuojama – valas, kai šėryklė nugrimsta ant dugno, įspraudžiamas po valo fiksavimo auskaru, įtaisytu ant ritės valo būgnelio šono.

Tada, sekantį kartą užmetant šėryklę, nuo būgnelio nusivynios tokio pat ilgio valo atkarpa ir jaukas nugrims kas kartą vienodu atstumu nuo kranto. Meškeriotojui belieka tiktai stengtis pataikyti į tą patį tašką. Bet šis veiksmingas metodas turi vieną silpną vietą. Kad šėryklė nenukristų į vandenį pernelyg arti, meškeriotojas šėryklę paprastai sviedžia didesne jėga nei reikia užfiksuotai valo atkarpai nusivynioti, todėl valas patiria nemažas apkrovas. Pasitaiko, kad jis neatlaiko eilinės apkrovos ir trūksta ties fiksavimo vieta, t.y. ties auskaru.

Be to, kas kartą stipriau nei reikia užmetant šėryklę, valas amortizuoja, ir timptelėjimo metu jauko porcija krenta arčiau nei reikėtų. Trečia, jei užkimba stambi žuvis ir tenka ją varginti, naudojant ritės valo nusivyniojimo mechanizmą, tenka atsegti valą. Jei meškeriotojas, tai numatydamas apdairiai specialiu vandeniui atspariu žymekliu nepažymėjo valo toje vietoje, ties kuria jis buvo užfiksuotas auskare, praktiškai neįmanoma atstatyti pradinę valo fiksavimo padėtį, o tai reiškia, kad bus neįmanoma vėl į tą patį tašką užmesti masalą ir teks iš naujo formuoti jauko dėmę kitoje vietoje.

Ar įmanoma valą fiksuoti kitu būdu, o svarbiausia taip, kad jis nebūtų mirtinai įspraustas į valo būgnelio auskarą? Variantas yra, bet reikės pasirūpinti parankinėmis priemonėmis – tai aštrios žirklutės ir meškeriojimui plūdinėms meškerėms be ričių naudojamas elastingas amortizatorius. Jų yra įvairių storių, bet patys parankiausi 3-5 numerio.

Valas amortizatoriumi fiksuojamas labai paprastai – didelių laiko sąnaudų neprireiks: pirmą kartą užmetus šėryklę, valas kaip paprastai įspraudžiamas po auskaru, o tada ant jo užrišamas ir užveržiamas vienas 10-15 cm ilgio amortizatoriaus atkarpos galas. Amortizatoriaus atkarpėlė, likusi mezgant mazgą, nukerpama taip, kad liktų 2-3 mm galiukas. Kitas galas įspraudžiamas po valo fiksavimo auskaru ir taip pat šiek tiek patrumpinamas. Dabar kas kartą užmetant jauką elastinga jungtis tarp valo ir auskaro amortizuos didele jėga užmetamos šėryklės sukeliamas valo perkrovas, o, reikalui esant (kai užkibs stambi žuvis), galėsite atsegti amortizatorių, bet jis visada liks pritvirtintas prie valo toje pačioje vietoje, todėl atstumo, kuriuo reikia užmesti šėryklę niekada neprarasite.

Salmo.lt inf.
2015-07-22

Atgal     Spausdinti