Dryžuoto masalo fenomenas

Dryžuoto masalo fenomenas

Kiekvienas spiningininkas žūkladėžėje turi masalų, kurie ypač gerai vilioja lydekas kuriome nors konkrečiame vandens telkinyje, o kituose tokio rezultato nerodo. Sunku atsakyti į klausimą, kodėl taip yra, tačiau šio fenomeno egzistavimu dar kartą įsitikinau, spininguodamas Vajuonio ežere, kuris garsėja ankstyva lydekų kibimo sezono pradžia.

Tradicinė blizgė


Nors rytas išaušo vėsokas, tačiau oras spiningavimui buvo tinkamas - debesuota su pragiedruliais, lengvas vėjelis, šiaušiantis nedidelius raibulius. Smagu tokiu oru išplaukti į ežerą, kurio pakrantes vietomis jau puošia pirmosiomis šiltomis balandžio dienomis spėję pražysti vilkdalgių žiedai. Beje, jie labai patikimai liudija, jog atėjo puikus metus gaudyti lydekas. Puikus jis dar ir tuo, kad dabar galima pasimėgauti senojo stiliaus spiningavimu, kurio pagrindinis masalas blizgė.

Turiu keletą modelių, nukaldintų prieš kelas dešimtis metų, todėl ir tą rytą neatsispyriau pagundai patikrinti, ar jie vis dar patrauklūs lydekoms. Valtį paleidome dreifuoti ir užmetėme masalus. Jau trečiu metimu "Luksto šaukštą" ( taip praminiau tą vartiklę) palei atabrado ribą stvėrė margašonė. Turbūt, nujaučiate, kad nudžiugau, jog prielaida pasitvirtino ir lydekos reaguoja į laiko patikrintą "metalą". Žinoma, rimtu laimėjimu pirmą kibimą pavadinti negalėjau, nes lydekaitė svėrė daugių daugiausia 400 g, o tokias margašones ne tik Vajuonyje, bet ir bet kuriame vandens telkinyje privalu paleisti.

Kita vertus, lydekų aktyvumas akivaizdus, tad reikia negaišti laiko ir plaukti į perspektyvesnius plotus, kurie driekiasi palei pietiniu Vajuonio pakraščiu esančius sėklius. Tačiau per artimiausią valandą blizge daugiau nesusidomėjo nė viena lydeka. O toks faktas - pats savaime iškalbingas. Kaltinti pasirinktą spiningavimo taktiką negalėjau, tad nekibos priežastis, matyt, buvo masalas. Taip galėjo būti dėl dviejų priežasčių: pirma, klasikinės blizgės tikriausiai Vajuonio lydekas vilioja palyginti seklioje priekrantėje. Antra, gilesnėse vietose, kur galima tikėtis stambesnio  laimikio, lydekos, matyt, medžioja kitokį grobį. Tad neliko nieko kito - tik prisiminti praėjusio spiningavimo sezono patirtį.

Pagrindinis masalas, bet kokiu oru viliojantis Vajuonio lydekas pernai buvo žuvelę dryžuotais šonais imituojantis vobleris Lucky John Flat Minnow (10 cm, 16 g, Tiger Zebra spalvinė versija). Pora tokių modelių dar turėjo būti likusių žūkladėžės kamputyje, tad suradau vieną ir užmečiau pavėjui.


Vobleris Lucky John Flat minnow
Žuvelę dryžuotais šonais imituojantis vobleris Lucky John Flat Minnow ypač dažnai išprovokuoja lydekų atakas pasibaigus ešerių nerštui

Stvėrė iškart


Jei spininguojama iš dreifuojančios valties, visada parankiau masalą užmesti pavėjui, nes tada jį lengviau valdyti, o ritės rankenėlę galima sukti žymiai lėčiau. Tada dėmesį galima sutelkti masalui plukdyti taip, kad jis sliuogtų palei pat dugną ir tik retkarčiais atsidurtų aukščiau aukštesniame vandens horizonte. Minėtas neutralaus plūdrumo vobleris LJ Flat Minnow ypač tinka tokiam  sulėtintam plukdymui -  korpusas ilgas ir laibas kiek truktelėjus gana aktyviai suvinguriuoja.
Lydekos netruko sureaguoti - dryžuotam masalui vinguriuojant palei pirmąjį arčiausiai salos esantį sėklių, spiningą supurtė smūgis, tačiau atakavusios žuvies pakirsti nepavyko. Vėl nusiyręs iki salos paleidau valtį dreifuoti ta pačia trajektorija ir užmečiau masalą. Dėl viso pikto prisegiau ilgesnį pavadėlį (30 cm), jei kartais lydeka vėl prašautų ir stvertų masalą už galvos. Vėliau pasirodė, kad apsidraudžiau ne veltui.

Pasalos vieta


Matyt, ties pirmuoju sėkliumi yra daug puikių vietų pasaloms, kur gali laukti grobio ne viena lydeka, tad vobleris, atsidūręs toje zonoje, išprovokavo atakai dar vieną lydeką. Sakytum, kad ji tik ir laukė, kol akiratyje pasirodys dryžuota žuvelės imitacija. Lydeka iš paskutiniųjų nenorėjo kilti į paviršių, tačiau per porą minučių pavyko ją nuvarginti ir įkelti į valtį. Šis egzempliorius svėrė 2,6 kg.
Lydeka taip godžiai stvėrė masalą, kad tas atsidūrė giliai ryklėje. Iš nasrų kyšojo tik pavadėlio galiukas. Kol buvo atliktos visos reikalingos procedūros, valtį vėjelis vėl nunešė beveik į ežero galą. Lyg ir nebebuvo prasmės vėl užmesti masalą, nes paskutinis sėklius buvo praplauktas, tačiau švystelėjau voblerį kiek įmanoma stipriau, palaukiau, kol masalas pagrims ir kilstelėjau spiningo viršūnėlę, kad vobleris "užsivestų". Beveik tą pat akimirką - kibimas. Štai ir abejok fenomenu, kad kiekvienam ežerui skirtas savas masalas. Antroji lydeka buvo mažesnė, tačiau ne jauniklė - 1,4 kg.

Grobis - ešeriai


Iki pavakarės tarpusėkliais plukdžiau masalą dar aštuonis kartus, šešis kartus jį atakavo lydekos, o paskui dar du kartus lydekos jį stvėrė, nuplaukus į zoną už salos, kur plačioji Vajuonio dalis ima siaurėti ir gana greitai seklėja. Vasarą šiuos plotus užgožia  vandens augalija, o dabar ten puikios sąlygos spininguoti. Be to, ten greičiau įšyla vanduo, kuris pavasarį ypač vilioja kuojas, karosus, lynus, o paskui juos į tą akvatoriją atsliūkina lydekos.

Kodėl dryžuotašonis guminukas taip magiškai vilioja Vajuonio lydekas? Galima spėti, kad didžiąją spiningavimo sezono dalį vietinės lydekos aktyviai medžioja ešerius. Tai gali būti viena priežastis. Kita gali būti ta, jog lydekoms dryžuotas grobis yra lengviau matomas, o kitoms žuvims pavyksta geriau maskuotis. Beje, matyt, įtakos turi ir vandens skaidrumas, nes minėtas guminukas pusiau skaidrus, o tokie masalai geriausiai pastebimi, kai ant jų paviršiaus yra ryškokas žvynų ar linijų ornamentas.

Prielaidų, žinoma, gali būti ir daugiau, tačiau tai mokslinio tyrimo tema, o mums su jumis svarbu tai, kad Vajuonyje lydekos pirmiausiai atakuoja dryžuotus voblerius, imituojančius ešerius. Kol kas didžiausia čia tokiu masalu suviliota lydeka svėrė 6,5 kg.

Viktoras Armalis
2015-06-16

Atgal     Spausdinti