Baidarių ekspansija

Kol akis užkliūva už pirmo kiek gilesnio duburio, kuriame galima būtų tikėtis lydekos ar ešerio kibimo, tenka žingsniuoti beveik pusvalandį. Bet eita ne veltui - intuicija neapgauna – voblerį atakuoja maždaug 700 g lydeka. Nuotaikos kreivė kyla į viršų ir iki kito vingio eiti jau smagiau. Čia dar vienas duburys – anksčiau jo gylis siekė porą metrų, o dabar, geriausiu atveju, pusę tiek. Šiame duburyje pavyksta maža sukre sugundyti 400g šapalą. Paskui driekiasi smėliai, tik palei tiltą, permestą iš pievos į kaimo daržų pusę, kitas duburėlis. Daug metų čia žvejoju, bet tik dabar pamatau, kad jo viduryje - didelis akmuo. Vanduo dar niekada nebuvo tiek nusekęs, kad paviršiuje pasirodytų akmens pakaušis. Palei jį glaudėsi ešerys, kuris strimgalviais atakavo sukrę ir pakibo ant trišakio.
Matyt, aukščiausioje kanceliarijoje buvo nuspręsta, kad mano nuotaika pakankamai pakelta ir laikas sugrąžinti mane į realybę, nes kaip tik tuo metu, kai į krepšelį dedu ešerį, ausis pagauna keistą garsą. Paprastai toks skambesys pasigirsta, kai metalas atsitrenkia į medį. Beveik tuo pat metu neskubi tėkmė į tiesiąją tarp vingio ir tilto išneša geltoną kaip viščiukas baidarę, kurios ekipažas beviltiškai bando persikasti per seklumą. Dvi poros irklų kaip buldozeriu aria smėlėtą dugną tokiu tempu, kad vanduo upės vagoje tuojau pat susidrumsčia. Kai baidarė pagaliau virste įvirsta į duburėlį, išgirstu patį idiotiškiausią, kokį tik galima sugalvoti, klausimą:
- Kaip kimba?
Bet aš atsakau klausimu į klausimą:
- Kaip jums šovė į galvą keliauti upe kurioje nėra vandens?
- Mums Varėnoje pasiūlė šį maršrutą. Ar dar toli iki Merkio?
- Toli, dar toli, - tiek tesugebėjau išspausti.
Susiradau kelmą, atsisėdau ir tikėjausi su puodeliu arbatos iš termoso pralaukti reikiamą tarpą, kol nurims baidarės sukeltas triukšmas, bet vietoj laukto atokvėpio į tiesiąją išplaukė dar viena. Vėl išgirdau tą patį idiotišką klausimą ir pasiteiravimą ar dar toli iki Merkio?
Žvilgtelėjau bejėgiškai į laikrodį – 9.40. Iš tos pusės, kur jau turėjo būti nuplaukęs pirmasis ekipažas pasigirdo pjūklo džeržgesys ir lūžtančio medžio trenksmas. Atsikėliau ir nuėjau pažiūrėti, kas vyksta. Pasirodo polaidis skersai upę paguldė seną gluosnį, kurį apiplaukti jokių šansų, tad „turistai“ ėmė jį pjauti ir kapoti. Prie jų netrukus prisidėjo antras ekipažas, o paskui ir trečias. Bendromis jėgomis jie prapjovė „vartus“, išardė šakų sąnašyną ir pajudėjo toliau. Už 100 m – kitas „laužas“ (taip dzūkai vadina natūralias žuvų slėptuves). Turistai vėl paleido į darbą pjūklą ir kirvius...

Visą straipsnį skaitykite balandžio mėnesio "Meškeriotojo" žurnale