Ar yra šansas antrą kartą išprovokuoti plėšrūną kibti? (2)


Stiprius virpesius skleidžianti sukrė duoda neblogą šansą antrą kartą išprovokuoti kibti ne tik lydekas, bet ir ešerius

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.

Netaiklus šūvis


Žūklėje lygiai tiek pat dažni plėšriųjų žuvų neryžtingumo atvejai, kiek ir tokie, kai azarto įkarštyje plėšrūnas paprasčiausiai pramauna pro šalį, t.y. nepataiko sugriebti masalą. Daugelis spiningininkų net neįtaria, kad tokie atvejai labai dažni ir, įvairių ekspertų duomenimis, sudaro ne mažiau kaip pusę visų atakų. Kodėl apie tai mažai žinome? Todėl, kad, veiksmui vykstant gelmėje, mes paprasčiausiai tos kraują kaitinančios dramos nematome. Daugelis žuvų, net ir tokios greitos kaip upėtakiai, nėra taiklūs „šauliai“, nors mes ir labai norėtume, kad būtų atvirkščiai.

Norėdamas tuo įsitikinti, įsiprašiau paspininguoti tvenkinyje, kuriame gausu puskilograminių lydekų. Specialiai spiningavau, stovėdamas ant tiltelio, tad puikiai mačiau visas lydekų atakas. Prisipažinsiu, nesitikėjau, jog daugiau kaip pusė lydekų prašaudavo pro šalį, nors sukrė ar vobleris plaukdavo lėčiausiu tempu. Beveik visada lydekos, nepataikiusios sučiupti masalą, gana ilgai plaukdavo iš inercijos, tad apsisukti ir pakartoti atakos jos negalėdavo dėl kelių priežasčių. Pirma, masalas dingdavo joms iš akiračio, o, kol lydeka susiorientuodavo ir apsisukdavo, masalas atsidurdavo pernelyg toli. Antra, atakai lydekos išeikvoja daug energijos ir jos dažnai paprasčiausiai stabteli atsipūsti ir pasirengti naujai atakai. Trečia, lydekos ne taip gerai kaip upėtakiai mato ir, prašovusios pro šalį, dažnai neberanda masalo, nors mielu noru griebtų jį dar kartą. Tiesa, ne kartą yra pasitaikę ir priešingų atvejų – lydekos sugebėdavo pakeisti judėjimo trajektoriją ir dar kartą atakuodavo masalą. Ne visada sėkmingai, tačiau maždaug pusė bandymų baigdavosi tuo, kad trišakis įsmigdavo joms į žiomenis.

Taip elgiasi lydekos, su kuriomis lyginant, kitos žuvys kur kas menevringesnės - šapalai, upėtakiai ir ešeriai po nepavykusio šuolio dažnai bando žaibiškai apsisukti ir atakuoti dar kartą. Kai spiningo meškerykotis geras, skambus, kiekvienos atakos rezonansas, jei žuvis nors truputį prisilietė prie masalo, yra puikiai juntamas. Tokiose situacijose neverta daryti staigių judesių, o ypač be reikalo pakirtinėti neužkibusią žuvį, nes bene vienintelis vaistas, kuris gali padėti išprovokuoti plėšrūną kibti dar kartą, yra lėtesnė masalo eiga. Spininguojant upėje, sulėtinti masalo eigą galimybių daugiau, nes srovė kompensuoja eigos sulėtėjimą ir masalo žaismas nepakinta. Tad srovėje galima sėkmingai naudoti voblerius. Antra vertus, tokiais atvejais labai tinkamas masalas – sukrė, ypač su plačiu lapeliu, kuris skleidžia stiprius virpesius (jau antrą sezoną aktyviai naudoju Lucky John Bonnie Blade sukres su lapeliais, margintais 4 žydrais arba 4 raudonais ovalais, kurios idealiai tinka upėse su vidutine ir stiproka tėkme, o jų idealus žaismas nekinta, plukdant masalą bet kokiu tempu). Būtent virpesiai yra geriausias orientyras, kuris plėšrūnui padeda susiorientuoti ir per trumpą laiką grįžti į atakos zoną.

Svarbu ir tai, kad stiprūs masalo keliami virpesiai dažnai yra papildomas dirgiklis, raginantis čiupti masalą. Spininguojant ežere ar tvenkinyje sukrė taip plėšrioms žuvims kelia daug emocijų, tačiau vandenyje be tėkmės jos eigos ypatingai nesulėtinsi, todėl čia geriau tinka stickbait tipo masalai (plūdrūs arba pakimbantys (suspender), kurių judesiai – plastiški, o judėjimo trajektorija primena nenuspėjamą zigzagą. Tokį masalą palikus ramybės būsenoje, jis vis dar juda iš inercijos, tačiau dėl trajektorijos formos ypač nenutolsta iš plėšrūno panosės. Pakitęs masalo elgesys ne sykį gali tapti pakartotinės plėšrūno atakos priežastimi. Ypač tais atvejais, kai pirmą kartą lydeka ar ešerys pramovė pro šalį.


Spininguojant upėse su vidutine ir stiproka tėkme sukrės Lucky John Bonnie Blade, skleidžančios stiprius virpesius, yra masalai, suteikiantys spiningininkui galimybę sulėtinti jų eigą

Nepageidaujama statistika


Žūklėje dažnai pasitaiko, kad plėšriosios žuvys kimba prie pat kojų, bet dažniausiai, galvotrūkčiais besivydamos masalą, jos pamato meškeriotoją. Tokia akistata absoliučiai nepageidautina. Pavojaus akivaizdoje plėšrūnui neberūpi grobis ir jis suskumba slėptis, o paskui gali ilgą laiką tūnoti slėptuvėje ir stebėti aplinką.

Jei spininguojama ežere ir iš valties, geriausias patarimas – prisėsti ant suolelio ir kelias minutes tyliai pasėdėti. Kebliausia tai, kad sunku nustatyti, kur pasuko ir dabar tūno masalą atsivijusi ir pamačiusi spiningininko siluetą žuvis. Paprastai ežere spiningininko žūklės objektas – ešeriai ir lydekos. Dažnai pasitaiko, kad (ypač saulėtomis dienomis) ešeriai slėptis puola čia pat – valties šešėlyje, tačiau tada atplaukiantį valties link masalą jie stebi, o griebti neskuba.

Dysnykščio ežere visiškai atsitiktinai atskleidžiau vieną būdą, kuris kartais tokiose situacijose gali padėti. Vienas po kito palei lelijų lapų guotą užkibo keli ešeriai, o ketvirtas, matyt, masalą vijosi iš toli ir priartėjo tik tada, kai guminukas („tvister“ tipo) jau buvo prie pat valties. Suprantama, kad ešerys tuojau pat apsisuko ir nėrė į gelmę. Kaip tik tuo metu rengiausi užkąsti sumuštinių. Spiningą atrėmiau į bortą taip, kad pusė jo atsidūrė virš vandens, valo kažkodėl ligi galo nesuvyniojau, liko koks pusantro metro, tad guminukas plūduriavo paniręs maždaug 15 cm.

Į veidą pūtė žvalus vėjelis, kuris vandens paviršiumi ginė nedideles bangeles. Jos, matyt, judino guminuką, ir masalo uodegėlė iš lėto virpėjo.
Kramsnojau užkandį, žvalgiausi į puikų peizažą, tad į spiningą nekreipiau dėmesio tol, kol jo viršūnėlė, nepradėjo energingai linkčioti. Pasirodo, ešerys atakavo plūduriavusį guminuką ir pats pasikirto. Tą dieną kelis kartus pavyko pakartoti šį triuką. Bet ešeriai, turbūt, vienintelės žuvys, kurias galima tokiu būdu sugundyti griebti dirbtinį masalą.

Lucky John Hama Stick
Lėtai grimztantis smailiauodegis guminukas Lucky John Pro Series Hama Stick 3,5 gali sėkmingai išprovokuoti ilgai nesiryžusios tverti grobį ešerio ataką

Tipiška situacija


Tokia situacija, kai žuvis atsiveja masalą iki spiningininko kojų, labiausiai nepageidautina, kai žūklavietė - maža upė ar upokšnis. Jei vanduo drumstokas – dar pusė bėdos. Galima keisti masalą ir bandyti suvilioti laimikį iš naujo. Viename Šventosios intake kelis kartus masalą atsivijo stambokas šapalas, bet kaskart jį nubaidydavo mano šešėlis. Tada prisėdau už alksnio ir ėmiau vilioti žuvį vobleriu. Tačiau šapalas jau buvo žymiai atsargesnis ir iki jo, manymu, pavojingos vietos masalo nebesivydavo. Tada prisegiau tą dieną bandymams pasiimtą tricentimetrinį vobleriuką Lucky John Pro Series Haira Tiny Shallow Pilot 33F (3,3 cm, 4 g) ir paleidau jį plaukti pasroviui. Žuvis užtikrintai griebė plaukiantį paviršiumi voblerį, tačiau prastai pasikirto ir jos ištraukti, deja, nepavyko.

Tačiau šis epizodas parodė, jog antrai atakai šapalą galima išprovokuoti kitu masalu, plukdomu atokiau nuo pirmosios atakos vietos. Pasitaikė tokių situacijų ir gaudant upėtakius, kurie stverdavo plaukiantį pasroviui ir retkarčiais pristabdomą masalą. Tokiems atvejams labai reikalingi akiniai poliarizuotais stiklais, kad spiningininkas galėtų įžiūrėti iki kurios vietos šapalas ar kita plėšrioji žuvis lydi masalą, kol pasitraukia į šalį. Štai nuo to taško ir reikia pradėti plukdyti kitą parinktą masalą. Dažnai tokia taktika padeda išprovokuoti kibti šapalus, upėtakius, kurie arba pirmosios atakos metu nepataikė sugriebti masalą. arba kažkodėl sudvejojo ir tokio ketinimo atsisakė.


Nediduką argesyvaus žaismo vobleriuką Lucky John Pro Series Haira Tiny Sahlalow Pilot 33F galima vandeniu nuplukdyti iki spėjamos pakartotinės atakos taško, o tada pristabdyti, kad jis užsivestų – dažnai tai būna pakankamas signalas abejojančiam plėšrūnui griebti masalą

Daug blogesnė situacija, jei vanduo skaidrus. Paprastai masalą atsivijusiam šapalui, upėtakiui, salačiui, o ir lydekai (tik ešeriai išimtis – gal jie trumparegiai) užtenka akimirkos, kad įvertintų padėtį ir spruktų. Tada reikia laiko, kol žuvies išgąstis atlėgs. Žinoma, laukti pusvalandį verta tik tuo atveju, jei laimikis vertas dėmesio. Paprastai, ypač meškeriojant šapalus ir upėtakius, elgiuose taip: paeinu maždaug 20 m prieš srovę ir surandu tokią vietą, iš kur galėčiau patogiai užmesti masalą iki pastebėtos ar spėjamos žuvies slėptuvės. Kai viskas aprimsta, o dar geriau, jei pamatau medžiojančios žuvies sukeltą ratilą, atsargiai užmetu masalą ir imu traukti jį žuvies slėptuvės link. Taip man yra pavykę sugauti ne vieną akistatoje su manimi pabuvojusį upėtakį, šapalą, meknę, o ypač dažnai raminančiai pauzė paveikia upėse gyvenančias lydekas. Natūralių priešų jos čia turi nedaug, tad greitai atsikrato nepageidaujamų įtarimų ir vėl išplaukia iš slėptuvių medžioti.

Netikslingas bandymas


Tiesa, neverta bandyti suvilioti tas žuvis, kurias pabaidai pats ir pamatai nuplaukiančias į šalį. Net ir tuo atveju, jei pavyksta tiksliai užfiksuoti slėptuvę, tą dieną pabaidytą žuvį – ne tik upėtakį ar šapalą, bet ir ešerį ar lydeką – vilioti yra bergždžias reikalas. Stresas verčia ją slėptis, o pabaidytos žuvies apetitas prapuola mažų mažiausiai iki kito ryto.

Todėl pats geriausias variantas – stropiai maskuotis. Meškeriojant iš valties patartina sėdėti ant suolelio, nes stovintis meškeriotojas iš toliau pastebimas. Na, o, einant krantu, reikia išnaudoti kiekvieną priedangą net ir tuo atveju, jei užmesti masalą patogiau stovint šioje, o ne kitoje medžio ar krūmo pusėje.

Nepakankamas greitis


Kiekviena žuvis gali plaukti tik tam tikru didžiausiu greičiu. Jis vadinamas kreiseriniu. Pavyzdžiui, upėtakis plaukia šešis kartus greičiau už lydeką. Todėl būtent upėtakio pavyzdys labiausiai tinka apsvarstyti dar vieną žūklės subtilybę. Dažnai atsitinka taip, kad atstumas tarp upėtakio slėptuvės ir masalo pernelyg didelis, o tarp meškeriotojo ir masalo pernelyg mažas, jog upėtakis, plaukdamas prieš stiprią srovę, spėtų jį prisivyti. Žuvis tik šmėsteli kaip šešėlis, kurį spiningininkas paprastai puikiai pastebi, ir dingsta atsisakiusi savo ketinimų. Atakai ji pasirengusi, tačiau sąlygų kibti nėra.

Spiningininkas tiek ežere, tiek upėje, tiek upokšnyje turi parinkti tokį masalo plaukimo greitį, kad jis neviršytų viliojamų žuvų kreiserinio plaukimo greičio. Kitaip nieko nepeš. Tačiau tai nereiškia, kad užtenka žinoti, kokiu greičiu plaukia tam tikros rūšies žuvis, ir plukdyti masalus šiek tiek lėčiau. Svarbu įvertinti srovės greitį, atstumą, kuriuo masalas plaukia tolyn nuo potencialios žuvies slėptuvės, ir tik tada parinkti masalo plaukimo greitį.

Jei pastebite pasirodantį ir vėl pasislepiantį upėtakį, pristabdykite masalą, kai kitą kartą jį plukdysite pro žuvies slėptuvę. Jei masalo tipas toks, kad jį sunku pristabdyti, keiskite masalą. Pavyzdžiui, sukrę - vobleriu, kuris net ir vandens srautų priešpriešos zonoje gali vinguriuoti, nuplaukdamas po dešimt centimetrų per minutę. Ir laikykitės šio principo gaudydami visų rūšių žuvis. Masalo greitis turi būti optimalus.

Priedai gerai matomi


Gali būti, kad masalą atlydinti žuvis nekimba vien dėl techninės priežasties. Tai reiškia, kad pernelyg ryškiai matomas yra valas, segtukas, kuriuo prisegtas masalas, o lydekų žūklei naudojamas pernelyg storas pavadėlis, ne tik puikiai pastebimas vandenyje, bet ir gesinantis masalo žaismą. Kuo subtilesnis įrankis, tuo mažiau regimų nekibimo priežasčių. Tai geležinė spiningavimo taisyklė. Vandenyje, ypač skaidriame, visi priedai, iš kurių susideda spiningo įnagis, yra gana pastebimi.

Ypač tai pablogina kibimo tikimybę, jei balkšvame vandenyje naudojamas juodas pavadėlis. Štai, saulei plieskiant, žuvis gali atbaidyti nikeliuoti sukučiai ir segtukai, tad tokiu oru tinkami tik bronzinės, arba, kaip meškeriotojai sako, „rudos“ spalvos sukučiai, segtukai ir pavadėliais. Antra vertus, kuo mažesnis sukutis ir segtukas, tuo didesnė tikimybė, kad žuvis kibs. Dabar gaminami labai patikimi ploni plieniniai pavadėliai, mažo kalibro sukučiai ir segtukai. Tad reikia apsirūpinti priedais visiems žūklės atvejams.

Trys patarimai ir spiningavimo praktikos


Pabaigai žiupsnis daugelį kartų praktiškai patvirtintų dalykų:
Jei pastebėjote, kad žuvis pasirodo iš slėptuvės, tačiau masalo neatakuoja, o vėl grįžta į priedangą, sulėtinkite masalo plaukimo greitį, kad potencialiam laimikiui nekiltų abejonių, jog jis pasivys grobį.

Jei sukrė, plaukianti pro šapalo ar upėtakio slėptuvę, ima trūkčioti, kai pakliūva į vandens srautų susidūrimo vietą, ir jos neįmanoma vilkti lėčiau, pakeiskite ją vobleriu.

Keblioje situacijoje vobleris – patikimesnis masalas, nes jis nenustoja vinguriuoti net ir lėtai plukdomas. Visur, kur reikia lėtaeigių masalų naudokite agresyvaus žaismo voblerius, kurie net ir lėtai plukdomi atrodo pakankamai aktyvūs.

Sukrės idealūs masalai, kurie gali išprovokuoti pakartotinę plėšrūno ataką, spininguojant tolygioje tėkmėje, nes galima keisti jų plukdymo tempą.

Viktoras Armalis
2015-08-16

Atgal     Spausdinti