Apkūnių voblerių magija
Vobleriai tarp spiningo masalų užima elitinę vietą, kurią aiškiai nusako garsiose firmose pagamintų šios klasės masalų kaina. Bet ne vien tai, o ir išskirtinės voblerių savybės užtikrina šiems masalams gerą vardą ir populiarumą. Vobleriai grupuojami pagal dydį, spalvinimą, svorį, panėrimo gylį, bet geriausiai jų tipus apibūdina forma. Ja iš kitų ypač išsiskiria vobleriai, turintys, sąlyginai tariant, lašo kontūrus. Antra, jie yra ne plokštoki, o apvalaini kaip agurkėliai. Tad palyginti su kitais vobleriais jie atrodo kaip storuliukai, tačiau šie masalai tam tikrose sąlygose yra labai veiksmingi.
Nepakartojamas žaismas
Saulė jau buvo pakilusi virš Dūkšto, padvelkė lengvas vėjelis, ir veidrodinis ežero paviršius suraibuliavo. Valtis to vėjelio nešama be garso įsliuogė į nedidelę įlanką, kurios dugnas kaip kilimu buvo užklotas vandenžolių plantacijomis. Senieji ežero meškeriotojai šią įlanką taip ir vadina - lydekų ganyklos. Be jokios abejonės, lydekas čia sutraukia gausybė įlankoje zujančių kuojų, bet lygiai taip pat čia patogu medžioti pačias margašones. Gylis beveik visur vienodas 2-3,5 m, lygus, todėl lydekos tolygiai pasklidusios po visą įlanką ir pernelyg nekonkuruoja dėl patogesnių gulyklų. Todėl pats produktyviausias žūklės būdas - paleisti valtį dreifuoti ir svaidyti masalą prieš vėją.
Širyt mūsų valtis įlankoje ne vieniša. Dar dviejų laivelių ekipažai tiksliai kaip švytuokliniai laikrodžiai mojuoja mikliais meškerykočiais. Kiek įmanoma iš tolo, įžiūrėti spiningininkai pasirinko tradicinį šių vietų masalą - vartikles. Tačiau aš per du sezonus akivaizdžiai įsitikinau, kad šioje įlankoje nepamainomas masalas - vobleris. Šis teiginys pasitvirtina jau trečiu metimu - vobleriui tinkamai panirus, jaučiu smagų trūktelėjimą, pakertu, ir kilograminė lydeka žvake šauna į orą... Ji kurį laiką taip ir šuoliuoja, tačiau gretai netenka buvusio ryžto ir atsiduria prie valties, ranka pasiekiama.
Du sezonus Dūkšte bandžiau įvairiausius masalus, kol tvirtai apsistojau prie voblerių, tačiau negalvokite, kad vieną rytą paprasčiausiai užbrėžiau brūkšnį ir baigta. Dešimtis kartų šiame ežere buvo bandyti įvairiausių tipų vobleriai, kol vieną ūkanotą rytą (idealus orelis pažvejoti lydekų) pirštu prikišamai įsitikinau apkūnių voblerių privalumais... Paprastai laikiausi nuostatos, kad šioje įlankoje geriausia žvejoti vobleriais, imituojančiais kuojas arba nedidelius plakius. Ši prielaida remiasi akivaizdžiu faktu, kuris nepraslys nė pro vieno bent kiek patyrusio žvejo akis: įlankoje susirenka tuntai vadinamosios baltos žuvies, kuri yra plėšrūnų medžioklės objektas. Tą rytą, apie kurį kalbu, kaip tyčia krante liko skrynelė su vobleriais - kuojų imitacijomis. Grįžti atgal labai nesinorėjo, nes būčiau sugaišęs patį geriausią žūklės laiką. Juoba, kad kitoje skrynelėje gulėjo gera dešimtis voblerių, kuriuos šioje žūklavietėje kažkodėl nenaudodavau. Tie vobleriai buvo trumpi drūti, o jų forma sąlyginai priminė lašą. Nors ir be didelio entuziazmo, tačiau parinkau patį simpatiškiausią iš jų - 4,5 cm ir 7 g svorio . Beje, pavadintą labai įdomiai - "Salmo Boxer". 
Vobleris buvo spalvintas žalsvai, tik papilvė - blyškiai geltono atspalvio.
Mano turimo tipo apkūnieji vobleriai "Boxer" - agresyvūs masalai. Žinoma, patys jie nieko nepuola, tiesiog jų žaismas - aktyvus (dauguma apkūnių voblerių pasižymi stipriu vinguriavimu). Todėl tokio tipo voblerius galima traukti su ilgesniais intervalais, nes stipriau pasukus ritės rankelnėlę, jie suvinguriuoja kaip įkirpti į uodegą ir akimirksniu paneria. Tada galima nustoti sukti ritę ir leisti masalaui kilti nuo dugno. Būtent tuo momentu nutinka daugiau kaip pusė visų kibimų.
Serija kibimų
Kai tik pasirinkau tą rytą šią žūklės taktiką, prasidėjo toks puikus lydekų kibimas, kokio tikrai negalėjau tikėtis. Per pusvalandį užkibo penki egzemplioriai. Toliau žūklę tęsiau, tačiau stengiausi, kad užkibusios margašonės atsikabintų nuo trišakio dar vandenyje. Pasirodė, kad lydekų gausumas toje Asalnų įlankoje yra daug didesnis nei maniau, na, o intensyvus kibimas paskatino rimčiau susimąstyti apie apkūnių voblerių savybes.
Kažkada, kai kiekvienas vobleris buvo brangenybė, Latvijoje gaminti , o paskui iš lenkų "Salmo" parsivežti storuliukai man gerokai pasitarnavo, tačiau vėliau reikėjo bandyti kasmet atsirandančius naujus masalus ir aš gana ilgam apkūniuosius voblerius buvau primiršęs. Tikriausiai jie ilgokai dulkėjo dar ir todėl, kad nauji masalai buvo blizgesni, akį labiau traukė. Tad estetinė voblerių išvaizda kartais daro meškos paslaugą - susižavi spalva, o visiškai nepagalvoji apie masalo savybes.
Dauguma apkūnių voblerių gaminami 5-7 cm dydžio ir paprastai būna lengvesni už vandenį. Devyniacentimetriniai storuliai - daug retesni, o tokių 12 cm voblerių jau reikia paieškoti, tačiau galima rasti tarp "Cotton Cordel" ar "Yakima Baits" gaminių. Vis dėlto tos pačios modifikacijos vobleriai (pagal dydį ir formą) skirasi tiktai liežuvėlio kosntrukcija: vieni - "shallovv" tipo, t.y. negiliai arba vidutiniškai neriantys ( nuo 0,5 iki 2 m), o kiti - "deep runner" tipo, t.y. pasiekiantys 4-8 m, o kartais ir 10 m gelmę. Priminsiu, kad tiek vieni tiek kiti apkūnieji vobleriai juda vandenyje agresyviai - jie tankiai viksi ir gerokai nukrypsta nuo judėjimo trajektorijos ašies. Kai renkatės tokį voblerį, žinokite, kad jis tuo labiau nardo į šonus, kuo platesnis yra jo liežuvėlis. Storuliukai turi būti agresyvaus žaismo masalai, nes kitaip dėl savo kūno formos jie būtų blogai matomi. Tiesa, energinga šių masalų elgsena turi minusų - kai masalą reikia lėtai pravesti šalia potencialios lydekos slėptuvės, jis, traukiamas mažesniu greičiu, ima "tingėti" ir taikosi kilti į viršų. Užtat didelis tokių masalų privalumas - vadinamasis "knysliuko" efektas, o tai reiškia, kad masalas plaukia uodegą pakėlęs į viršų. Kai apkūnus vobleris atsiduria netoli dugno, tai, šitaip plaukdamas, jis imituoja geidžiamiausią plėšrių žuvų grobį - nuo dugno maistą rankiojančią žuvytę. Ten, kur dugnas lygus ir smėlėtas ar šiek tiek dumblėtas reikia nevengti stipriu meškerykočio patraukimu taip pavaryti voblerį, kad jis liežuvėliu tikra to žodžio prasme paknistų dugną, nes tokiu būdu sukelti nuosėdų debesėliai beveik visada atkreipia plėšrūnų dėmesį.
Apkūniuosius voblerius visada geriausia plukdyti punktyru, šiuoliukais, nes tolygi masalo eiga mažiau vilioja plėšriąsias žuvis. Esu įstikinęs, kad monotoniškoje masalo eigoje jos įžvelgia kažką neįprasto ir todėl tik įtariai stebi voblerį iš tolo.
Kokia spalva tinkamiausia?
Tiek lydekų, tiek ešerių bei vieną kitą sterką esu suviliojęs visais penkiais "Boxer" vobleríais (mano kolekcijoje stinga tik raudonais spalvinto šios serijos voblerio. Žinoma, kiekvienu iš mano turimų "bokserių", žvejota skirtingose sąlygose. Apkūnių voblerių spalva, o tiksliau jos parinkimas pagal konkrečias žūklės ir žūklavietės sąlygas turi labai didelę reikšmę. Taip yra, matyt, todėl, kad žvejojant sekliose vietose ir pakankamai skaidriame vandenyje lydeka ar ešerys dažnai renkasi tą grobį, kuris atrodo natūraliausiai. Tai reiškia, jog masalas negali pernelyg išsiskirti iš aplinkos fono. Apkūniaisiais vobleriais daugiausia žvejoju įlankose ar ežerų centrinėje dalyje esančiuose plotuose, kur gylis mažai keičiasi, o dugną dažnai dengia augalija. Todėl manau, kad, vadovaujantis tokia žūklės taktika, geriausi rinktis žalsvus, žalius, tamsiai mėlynus ar balkšvus voblerius. Žinoma, papilvė turi būti padažyta gelsva arba rausva spalva.
Labai dažnai tam reikalui ypač tinka vobleriai, kurių spalvinimas žymimas "green fire" terminu. Tai žalsvi masalai, kurių šonai pamarginti juodomis, rausvomis, gelsvomis juostelėmis. Vieną tokį voblerį "atradau" pernai - tai masalas su jumoristiniu "Lucky John Cha-Cha" pavadnimu, tačiau jo savybės išskirtinės. Šis storuliukas, kuris spalvintas vadinamuoju "green fire" ornamentu, matyt, imituoja žuvelę pasislėpusią tarp vandens augalų stiebų.. Šis masalas ypač praverčia žvejojant mažoje gelmėje, nes paneria tik 0,3 m. Tamsiame vandenyje tinka ir pagal ryškius "Fire Tiger" (ugninis tigras - angl.) kanonus nuspalvinti Salmo Boxer" vobleriai.
Smėlėtuose dugno ruožuose veiksmingesni yra geltoni, auksiniai arba blyškiai oranžiniai vobleriai, o ūkanotomis dienomis, apniukusiu oru - melsvi ar net žydri. Dabar atsirado nauja voblerių karta - holografiniai masalai. Jei tai yra apkūnus vobleris, tai jis veiksmingas tik tada, kai šviečia saulutė, o žvejojama didesnėje kaip 2 m gelmėje. Tokie masalai - "Lucky John Tank Crank" (4 cm, 8 g), "Lucky John V-Crank" (6 cm, 13,5 g). Paviršiniuose vandens sluoksniuose, mano galva, plėšrūnui sunku susiorientuoti, kai labai greitai kaitaliojasi erdvinis masalo vaizdas. Ypač stipriai blizgančius ir blyksinčius apkūniuosius voblerius žuvus atakuoja rečiau, tačiau yra viena išimtis: vienas mano kolega ir aš naudojame tokius "Salmo Hornet" modeliukus, kuriuos gana neblogai tam tikruose ežeruose juos atakuoja ešeriai, tačiau vobleriukai turi būti 3,5 - 4 cm ilgio, ne didesni. Storuliukus galima dar ir papildomai papuošti - tokių masalų (jokiu būdu ne visų) veiksmingumą sustiprina ant galinio trišakio užvertas tvisterio tipo guminukas. Tiesa, taip išdekuoruotą masalą reikia traukti truputį lėčiau nei įprastai. Tikriausiai tada guminukas viksi taip, kaip reikia.
Ešerių slėptuvių siaubas
Jau užsiminta, kad mažais blizgančiais apkūniais "knysliukais - storuliukais" galima sėkmingai gaudyti ešerius. Tai ne vienintelis šių masalų panaudojimo tokiam tikslui variantas. Apkūnieji vobleriai - kompaktiniai masalai. Nedideli ir sunkoki. Juos galima užmesti toli ir gana tiksliai. Tai didelis šių masalų privalumas žvejojant vėjuotu oru arba seklumose, kur žuvis baidosi valties, žvejo silueto, tad masalą reikia nusviesti toli. Žodžiu, apkūnus vobleris - idealus masalas tokioje situacijoje. Beje, tai patvirtina daugelio žūklės ekspertų patirtis, kurie sako, kad ši masalų savybė užprogramuota jų konstrukcijoje. Anot amerikiečių - tai "crank", o pagal europiečius "fat rap" klasės vobleriai, kuriems užmesti konstruojami specializuoti šmaikštūs meškerykočiai. Minėtas žvejojimo metodas gerai pasitvirtina, kai priekrantės zonoje gaudomos lydekos, tačiau man teko įsitikinti, kad apkūniais vobleriai taip pat sėkmingai galima velkiauti. Tada galima sugauti stambių ešerių. Velkiaudamas šiais vobleriais Lavyso ežere vos ne kiekvieną žūklę sugaudavau stambių ešerių. Tai pasitvirtino ir kituose ežeruose. Reikalas tas, kad tikintis apkūniais vobleriais sugauti ešerių, reikia velkiauti tuose plotuose, kur šalia duburių yra sėkliai, o dugnas kietokas, gal net akmenuotas. Didelę ešerių kibimo tikimybę , manau, galima paaiškinti tuo, kad šie plėšrūnai nuolat migruoja po savo apžvalgos plotus, vaikydamiesi žuvų būrelius, o ypač - nuo bandos atsiskyrusias žuveles. Agresyvokas storuliukas vobleris kaip tik ir imituoja tokią žuvelę. Antra, jos dydis irgi puikiai atitinka ešerių skonį. Tad apkūnieji vobleriai puikiai provokuoja stambių ešerių medžioklės instinktus.
Siluetas skaidrioje srovėje
Storuliukus galima sėkmingai panaudoti ne tik ežeruose ir tvenkiniuose, bet ir upėse. Mažieji (3-4 cm) modeliai - puikus masalas upeliuose ir nedidelėse upėse. Žinoma, reikia praktiniu būdu parinkti tinkamo konkrečiam vandens telkiniui spalvinimo masalą. Pavasarį veiksmingos ešerių, kuojų imitacijos arba ryškūs ("tiger", "fire tiger") masalai. Vidurvasarį, kai vanduo nuskaidrėja, tinkamiausi sidabrinės "Lucky John Obese Crank" (su juoda nugarėle) ir žydros (su nedideliu raudonu potėpiu pažiaunėjė) spalvos apkūnus vobleriukai. Slaptas ginklas (kai kibimas labai prastas) - juodos spalvos storuliukai, išmarginti geltonais taškučiais "Salmo Butcher".
Stambesnius apkūnius voblerius esu įtraukęs į geriausių masalų žvejoti Nemuno dambų zonose. Tas metas trunka nuo birželio vidurio iki rugpjūčio pabaigos, o jei vanduo upėje nuskaidrėja ir nesusidrumsčia po pirmųjų liūčių, tai ir iki rugsėjo pabaigos. Apkūnus vobleris - universalus masalas, kurį gali panaudoti tiek sietuvoje, kuri būna už dambos, tiek srovės zonoje prieš dambą, bet ypač veiksmingas jis yra, kai masalą plukdai ant srovės ir sukūriuojančio vandens, kuris paprastai būna už dambos esančioje sietuvoje, ribos. Čia užkimba įvairiausių rūšių plėšriosios žuvys, yra tokiu masalu pavykę suvilioti gana stambų šamą.
Viktoras ARMALIS
